Grybai – ir vaistai, ir nuodai

Kokios šalys daugiausiai dėmesio skiria grybų vaistinėms savybėms tyrinėti, kas daroma Lietuvoje?

Dr.J.Kasperavičius: Jau seniai grybai ir jų produktai naudoti ne tik maistui, bet ir gydymo tikslais. Plačiausiai grybai naudojami tradicinėje kinų bei japonų medicinoje, kurios patirtis Europą pasiekė palyginti nesenai. Lietuvoje senovėje grybai taip pat naudoti medicinos tikslais, tik ne taip plačiai, o gal tiesiog informacijos mažiau išliko. Dabar tuo labai intensyviai domimasi Prancūzijoj, JAV. Iš įvairių šaltinių nemažai žinoma apie įvairių piengrybių, tauriabudžių, nuosėdžių, mėšlagrybių, pievagrybių, baravykų gydomąsias savybes, jų nuo vėžio saugantį poveikį (informacija apie baravykų nuo vėžio saugantį poveikį yra labai prieštaringa ir galutinai nepatvirtinta). Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus atliktas kempininių grybų tyrimas, bandymais su pelėmis įrodytas jų antinavikinis poveikis.
J.Šarlauskas: Pastaraisiais dešimtmečiais grybų cheminė sudėtis, veikliosios medžiagos ir ypač detoksikacijos procesuose dalyvaujantys fermentai bent po mažumą tiriamos daugelyje šalių, tarp ir Lietuvoje. Prieš porą metų teko tyrinėti kazlėkų antioksidacines ir antimikrobines savybes. Šie grybai tyrimui pasirinkti neatsitiktinai, mat jie valgomi, gausiai auga Europoje ir mažai tyrinėti, tad jų tyrimų rezultatai bus svarbūs visam žemynui. Tyrėme visas Lietuvoje augančių kazlėkų rūšis: geltonąjį, tikrąjį, tamprųjį, šilinį.

Ką rodo kazlėkų tyrimai? Ar kazlėkai turi antioksidacinių bei antimikrobinių savybių? Kaip jos gali būti panaudotos?

J.Šarlauskas: Stipriausiai ir daugiausia mikrobų veikia šilinių kazlėkų ekstraktas. Geltonųjų kazlėkų ekstraktas stipriai veikia mikrobus bei grybelius, tačiau neveikia bakterijų: auksinio stafilokoko, mikoidinės bei žarnyno lazdelių. Tamprusis kazlėkas stipriai naikina gramneigiamas bakterijas ir grybelius. Universaliausiai veikia šilinis kazlėkas, jo ekstraktas naikino visas bakterijas, ypač stipriai – auksinio stafilokoko, o taip pat ir 2 iš keturių tirtų grybelių rūšių. Jo ekstraktas galėtų būti naudojami kaip natūralūs maisto konservantai, o gal ir kaip antiseptinės, antimikrobinė priemonės, tačiau tam dar reikia nemažai papildomų tyrimų.

Kaip aiškinamas antioksidacinis grybų poveikis? Kuo jis svarbus žmogui?

J.Šarlauskas: Grybai turi nemažai fenolių bei polifenolių, kurie padeda apsisaugoti nuo oksidacinio streso, nuo patogeninių ir infekcinių agentų. Mat organizme nuolat vyksta gausybė biocheminių reakcijų, kuriose susidaro laisvieji radikalai. Per didelis jų kaupimasis pažeidžia ląsteles, sutrikdo medžiagų apykaitos procesus. Dėl to spartėja ląstelių senėjimas, susidaro palankios sąlygos įvairioms ligoms. Visai išvengti laisvųjų radikalų susidarymo neįmanoma, tačiau galima sumažinti jų neigiamą poveikį. Mokslas atranda vis naujų medžiagų, padedančių žmogui apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio. Tam daug padeda ir grybų veikliųjų medžiagų tyrimai.
Dr.J.Kasperavičius: Jeigu grybai bus ir toliau intensyviai tyrinėjami, manau, kad bus atrasta dar daug naujų junginių, pasižyminčių antioksidacinėmis, antimikrobinėmis ir kitomis gydomosiomis savybėmis. Tai rodo jau vien tai, kad kasmet pasaulyje dar vis randama naujų, mokslui nežinomų grybų rūšių.
 

Ar pasaulio mokslininkai aktyviai ieško naujų grybų savybių, ar daugiau bando patikrinti tai, ką naudoja liaudies medicina? Šie atradimai aktyviai panaudojami?

Dr.J.Kasperavičius: dažniau bandoma patikrinti tai, kas jau buvo naudojama ir patvirtina liaudies medicinos patirtį. Kaip minėta, pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose, ypač JAV, buvo labai intensyviai tyrinėjamos įvairios dažnai mažai žinomos grybų rūšys, ieškant jose nuo vėžio apsaugančiomis savybėmis pasižyminčių medžiagų. Apie stipriausią poveikį turinčias medžiagas ir grybų rūšis mes, galimas daiktas, nesužinosime, nes šiais komercializacijos laikais tokia informacija laikoma komercine paslaptimi ir dažnai neskelbiama. Parašoma tik apie tuos grybus, kuriuose esančių medžiagų poveikis yra silpnas ar jo nėra. Mokslas patvirtino, kad raudonoji musmirė turi stiprų uždegimą slopinantį poveikį, ant medienos augantys grybai, kai kurios kitos grybų grupės sulėtina kai kurių navikų augimą.
J.Šarlauskas: Veikliosios grybų medžiagos gana plačiai naudojamos liaudies medicinoje organizmo imunitetui stiprinti, vėžiui gydyti (ypač Rytų šalyse). Čia senai naudoti liaudies medicinos gydymo būdai dabar patikrinami moksliškai. Iš grybų išskirtos atskiros veikliosios medžiagos, polisacharidai, naudojamos išgrynintų vaistinių formų pavidalu. Japonijoje, Kinijoje, JAV, Rusijoje ir Ukrainoje dirba nemažai specialistų, gydančių grybais, ši medicinos sritis vadinama fungoterapija. Neseniai Ukrainoje iš grybų pradėtas gaminti maisto papildas, padedantis pašalinti iš organizmo radioktyviąsias medžiagas, stimuliuojantis imunitetą. Latvijoje pradėtas gaminti skystas preparatas iš fermentuoto poniabudės ekstrakto, turintis uždegimą slopinančių, kraujo spaudimą mažinančių bei organizmo atsparumą stiprinančių savybių. Raudonosios musmirės uždegimą slopinančios savybės pritaikytos ir kosmetikoje – Rusijoje gaminamas kosmetinis kremas raudonųjų musmirių frakcijų pagrindu. Žodžiu, mokslas dažniausiai patvirtina tai, ką liaudies medicina naudojo šimtmečius, ir pradeda tai pritaikyti pramonėje.
 

Ar tikite, kad greitai bus sukurta naujų vaistų iš grybų?

J.Šarlauskas: Manau, grybai medicinoje turėtų užimti tokią pat vietą, kaip ir vaistažolės.
Dr.J.Kasperavičius: Galima tikėtis, kad tyrinėjant grybus bus atrasta naujų gydomųjų medžiagų, tačiau vargu ar jos bus gaminamos iš grybų. Mat chemija jau daug patobulėjo, išgauti sintetines medžiagas yra pigiau ir paprasčiau negu gaminti iš gamtinės žaliavos. Juk gamtinėje žaliavoje tų veikliųjų medžiagų paprastai nėra labai daug – ligą gali pristabdyti, o ne visai išgydyti. Bet kai nėra stipresnių vaistų, tinka tokie. Juk geriausiai gydo pačio žmogaus nuostatos: svarbu tikėti, kad padės – padės.
 

O ką būtina žinoti ir daryti, kad grybavimas, pasimėgavimas grybų patiekalais nebūtų žalingas sveikatai?

J.Šarlauskas: Svarbiausia – neimti nepažįstamų grybų. Ne veltui iš daugiau nei 100 Lietuvoje augančių valgomųjų grybų rūšių žmonės renka tik po kelias ar keliasdešimt.
Dr.J.Kasperavičius: Pritariu, nevalia dėti į krepšį nepažįstamų grybų, grybaujant ir darinėjant grybus būtina būti itin atidiems. Negalima nurodyti paties nuodingiausio grybo – žalsvosios musmirės – vieno skiriamojo bruožo. Pagrindiniai jos požymiai – gumbas su išnara, sijonėlis ant koto ir baltos dėmelės, lopinėliai ant kepurėlės – gali būti mažai pastebimi. Musmirių lakšteliai – balsvi, gali būti pilkšvi, žalsvi, bet tamsūs, rudi jie niekada nebūna. Tad tik požymių visuma – koto gumbas, sijonėlis, balti lopinėliai ant kepurėlės (raudonoji musmirė jų dažnai neturi) leidžia atskirti musmirę nuo ūmėdės, kurios kotas neturi gumbo, sijonėlio, o tamsūs lakšteliai – nuo pievagrybių, kurių kai kurios rūšys turi gumbą, beveik visos – sijonėlius.
 

Tačiau pasitaiko, kai apsinuodijama ir gerais valgomaisiais grybais. Kodėl?

Dr.J.Kasperavičius: Grybai – sunkiai virškinamas maistas, jų nerekomenduojama valgyti mažiems vaikams ir žmonėms, kurių virškinamoji sistema nėra sveika. Be to, surinktus grybus reikia nedelsiant sutvarkyti, nes greitai pradeda irti. Ypač negerai rinkti į polietileno maišelius, nes grybai intensyviai kvėpuoja. Grybas yra purus, turi nemažai oro tarpų, tad visas genda beveik iš karto. Kita taisyklė – nevartoti maistui sukirmijusių grybų, nes kai kurie grybuose gyvenančių vabzdžių gyvybinės veiklos produktai yra nuodai, jų gali susidaryti yrant vabzdžių pažeistoms grybų ląstelėms.
J.Šarlauskas: Galimybių apsinuodyti valgomais grybais padaugėja ir dėl neįprastų augimo sąlygų. Pvz., per karščius grybas, bandydamas išsilaikyti kaip gyvybės forma, mėgina prisitaikyti, tam net keisdamas savo sudėtį, t.y. antrinio metabolizmo produktus, tarp kurių gali atsirasti ir žmogaus organizmui nuodingų medžiagų. Tokio valgomo grybo sudėtis gali labai skirtis nuo jo gentainių, išaugusiųjų normaliu klimato laikotarpiu.
Kita bėda – grybai yra baltyminis produktas, o baltymų irimo, susidarant ir kai kuriems nuodingiems junginiams, pvz., organiniams aminams, greitis labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, todėl apsinuodyti galima ir geriausiais valgomaisiais grybais, jeigu jie karštyje, pvz., turguje ar pakelėje laikyti saulėkaitoje per ilgai. Tad pirkėjams tiesiog būtina pasiteirauti, kada grybai buvo surinkti, ir, parsinešus namo, kuo greičiau juos paruošti – įdėjus druskos bent apvirinti. Jokiu būdu nereikėtų šio darbo atidėti vėlesniam laikui, nes tai gali turėti liūdnų pasekmių. Be to, vėlyvą rudenį nereikėtų rinkti apšalusių grybų, nes juose irgi pasitaiko baltymų irimo produktų.