Vaikų sveikata – investicija į ateitį

Suaugusiojo požiūris į sveikatą priklauso nuo vaikystėje suformuotų arba nesuformuotų sveikos gyvensenos įgūdžių. Nesveiki vaikai tampa nesveikais gimdytojais, ir taip įsukamas žalingas ratas. Norint iš jo ištrūkti arba nepatekti, o suaugus būti sveikiems, ilgai išlikti darbingiems, tuo reikia pradėti rūpintis dar vaikystėje.

Statistikos duomenimis, mūsų šalies vaikų sveikata katastrofiškai blogėja, o aktualiausios temos išlieka sveikos gyvensenos ugdymas, psichinė sveikata ir infekcinės ligos.

Apie tai, kokie sprendimai šiose srityse būtini, kalbamės su Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos komiteto pirmininke Vitalija Kliukiene.

Formuojant vaikų sveikatos stiprinimo politiką būtina atsižvelgti į vieną svarbiausių vaiko teisių – teisę į sveikatos apsaugą. Kaip šią veiklą planuojate Jūs, kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sveikatos komiteto pirmininkė?

Svarbiausias vaikų sveikatos stiprinimo programos uždavinys ir prioritetinė visuomenės sveikatos priežiūros sritis – kurti sveikatą palaikančią aplinką, pasitelkus valstybės institucijas, savivaldybes, mokyklų bendruomenes. Sveikatos stiprinimas bendrojo lavinimo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose turi tapti neatsiejama kiekvienos ugdymo įstaigos kasdienės veiklos dalimi. Taip bus lavinami jaunų žmonių gebėjimai rinktis sveiką ir saugią gyvenseną. Todėl visų ugdymo įstaigų bendruomenės kviečiamos aktyviai dalyvauti rengiant ir įgyvendinant sveikatos programas ir projektus.

Turime ir kuo pasidžiaugti. Ugdymo įstaigų bendruomenės yra aktyvios, o 2013 m. finansuojamos 26 jų pateiktos programos. Didelė ir temų įvairovė: psichikos sveikata, narkotinių medžiagų vartojimo prevencija, infekcinių ir neinfekcinių ligų profilaktika, sveiko gyvenimo būdo propagavimas, sveika mityba ir t.t. Taigi manau, kad pavyksta sėkmingai įgyvendinti vieną iš išsikeltų tikslų – skatinti vaikų ir jaunimo sveikatos ugdymą ir mokymą, siekiant stiprinti jų sveikatą, gilinti jaunų žmonių sveikatos žinias, formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius, ugdyti atsakomybę už savo sveikatą, skatinti ja rūpintis.

Dabar ypač aktyviai veikia sveikatą stiprinančios mokyklos. Ar Vilnius taip pat dalyvauja šioje veikloje?

Labai džiaugiamės tokia ugdymo įstaigų iniciatyva. Vilniuje sveikatą stiprinančių ugdymo įstaigų yra 50. Šioje veikloje dalyvauja ir mokyklos, ir darželiai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sveikatą stiprinančioje mokykloje įgyvendinamas tam tikrą struktūrą ir sistemą turintis visų mokinių, mokytojų ir kito personalo sveikatos, gerovės ir socialinio kapitalo plėtojimo planas, o tai sudaro sąlygas gyventi sveikiau ir laimingiau. Kiekvienais metais vis daugiau ugdymo įstaigų jungiasi prie sveikatą stiprinančių mokyklų tinklo. Šiuolaikiniai vaikai ir jaunimas vis labiau domisi sveikata, ją lemiančiais aplinkos ir elgesio rizikos veiksniais, todėl ypač svarbu spręsti aktualiausias šiandienos jaunų žmonių problemas. Tai – nesveika mityba ir fizinio aktyvumo stoka, vis dažnesnės vaikų ir paauglių patyčios, smurtas, apsvaigimą sukeliančių medžiagų vartojimas, nesaugus elgesys namuose, mokykloje, gatvėje ir t.t.

Šiuo metu yra itin aktuali patyčių problema. Kaip bandote ją spręsti?

Tyčiojimasis – tai tartum XXI a. žmonių vartotojų visuomenės suformuota skaudi bendravimo problema, kurią privalome spręsti kuo skubiau, nes delsimo pasekmės itin skaudžios. Deja, tenka pripažinti, kad patyčios – labiausiai paplitusi destruktyvaus elgesio forma tarp jaunų žmonių. Vilniaus m. savivaldybės sveikatos biuro atlikto tyrimo duomenimis, per pastaruosius du mėnesius patyčias patyrė daugiau negu pusė (52,3 proc.) apklaustų mokinių. Kas dešimtas (10,2 proc.) mokinys teigė, kad per pastaruosius du mėnesius iš jo buvo tyčiojamasi keletą kartų per savaitę. Apklausos duomenimis, mokykloje niekada nesijaučia arba retai jaučiasi saugus kas dešimtas mokinys (10 proc.). Kad sumažėtų vaikų destruktyvaus elgesio paplitimas Vilniaus miesto mokyklose, turėtų būti kuriamos ir įgyvendinamos patyčių prevencijos programos (ypač orientuotos į paauglius). Siekiant užtikrinti sveiką aplinką mokykloje, į prevencinių programų diegimą ir mokyklos aplinkos kūrimą turėtų būti įtraukti patys mokiniai.

Aktuali tėvų keliama vaikų priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų, animacinių filmukų tema. Dabar, prasidėjus moksleivių vasaros atostogoms, kai vaikai didesnę laiko dalį praleidžia namuose vieni, kompiuteris ir televizorius jų dėmesį trauks dar dažniau. Kokia Jūsų nuomonė apie animacijos sąsajas su vaikų elgesiu?

Animaciniai filmai atlieka didžiulį vaidmenį formuojant jauno žmogaus asmenybę. Filmukų yra daug ir įvairių, tad negalėtume teigti, kad visi jie daro neigiamą poveikį. Siekiant įvertinti šiuolaikines animacijos sąsajas su mokinių elgesiu ir savijauta, 2012 m. buvo atliktas tyrimas su 4–7 klasių Vilniaus mokyklų moksleiviais. Jo metu buvo aiškinamasi, kokio stiliaus animacija jiems labiausiai patinka, kokie veikėjai imponuoja, kokiomis savybėmis pasižymi jų herojai, ar jie „perima“ matytus vaizdus ir „realizuoja“ juos realiame gyvenime. Tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė apklaustųjų žiūri animacines laidas. Dauguma 4–5 klasių mokinių animaciją žiūri apie 3 val. Didesnė dalis 4–7 klasių mokinių žiūri filmukus, norėdami gerai praleisti laiką, 6–7 klasių – nes neturi ką veikti. Taigi apibendrindama galiu teigti, kad animacija veikia vaikų elgesį, nes daugumai mokinių kyla minčių kopijuoti filme matytas scenas: herojaus veiksmus, elgesį, kalbėjimo manieras. Tačiau negalima teigti, kad animacija daro vien neigiamą poveikį. Kartais ji skatina kūrybiškumą, tobulėjimą. Viskas priklauso nuo to, kokią animaciją žiūri vaikai, ar matytus vaizdus jie aptaria su suaugusiaisiais ir kaip juos vertina.

Atėjus ilgai lauktai vasarai, vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje. Ką šiuo metu ypač svarbu žinoti vaikams ir mokinių tėvams?

Vienas iš sveikos gyvensenos elementų – saugus žmogaus elgesys, kurio mokytojai ir tėvai turėtų mokyti vaikus nuo mažų dienų. Aplinka gali tapti žalinga sveikatai, jei žmogus nemoka jos teisingai įvertinti ir saugiai joje elgtis. Paskutiniais dešimtmečiais įvairiose pasaulio šalyse atlikti tyrimai atskleidė, kad saulė – labai svarbus rizikos veiksnys žmonėms, piktnaudžiaujantiems jos spinduliais. Odos sutrikimų, kuriuos sukelia UV spinduliai, yra labai daug: nuo nudegimų, įvairių fotoalergijų formų iki lėtinių odos pažeidimų. PSO duomenimis, didžiausios odos vėžio rizikos teritorijos yra šalys, kurių gyventojai yra blyškiaodžiai, o įdegis – grožio etalonas. Tokių šalių grupei galima priskirti ir Lietuvą. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sergančiųjų melanoma nuolat daugėja. Prognozuojama, kad odos melanoma dėl greitai susidarančių metastazių ir didėjančio vis jaunesnių žmonių sergamumo taps pačiu pavojingiausiu vėžiu. Norint išvengti šios ligos reikia mokytis sveikos gyvensenos ir, svarbiausia, nepiktnaudžiauti saulės spinduliais.

Apie užkrečiamųjų ligų pavojus ir galimybes jas pažaboti pokalbį tęsiame su Vilniaus visuomenės sveikatos centro vadove Rolanda Lingiene.

Plečiantis tarptautiniams ryšiams ir didėjant keliautojų srautui, infekcinės ligos plinta itin greitai: užkratas nepaiso sienų ir per labai trumpą laiką pasiekia bet kurią pasaulio šalį. Kokios infekcinės ligos kelia didžiausią nerimą?

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, kasmet analizuodami sergamumo užkrečiamosiomis ligomis rodiklius, pastebi nerimą keliančią tendenciją – mažėjant paskiepytų vaikų nuo užkrečiamųjų ligų skaičiui, didėja sergamumas. To pasekmė – šiais metais Vilniuje užregistruoti tymų protrūkiai, kurių nebuvo daugiau kaip 10 metų: iki birželio mėn. užregistruota jau 30 tymų atvejų. Pirmieji susirgo trys vaikai, kurie nebuvo paskiepyti. Vėliau tymų diagnozė patvirtinta ir kelioms dešimtims suaugusių asmenų.

Tymai yra itin užkrečiama virusinė oro lašeliniu būdu plintanti infekcija, iki šiol viena dažniausių mirčių priežasčių šalyse, kur skiepijimo apimtys nepakankamos. Liga pasireiškia karščiavimu, bendra intoksikacija, odos bėrimu, viršutinių kvėpavimo takų, akių junginės uždegimu. Apsisaugoti nuo tymų galima tik skiepijantis, todėl norint išvengti ligos plitimo labai svarbu, kad kuo daugiau visuomenės narių būtų pasiskiepiję. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja nuo tymų paskiepyti 97 proc. gyventojų. Deja, pas mus pasiskiepijusių yra mažiau.

Iš tiesų Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, skaudžiai jaučia neskiepijimo pasekmes. Šiuo metu mūsų šalyje dar neslūgsta pernai prasidėjęs sergamumo kokliušu pakilimas. 2012 m. Vilniuje sergamumas kokliušu išaugo daugiau kaip 4 kartus. Ypač skaudu, kad nuo ligos, kuri jau buvo suvaldyta skiepais, žmonės vėl serga ir net miršta – pernai mirė 6 mėnesių kūdikis. Jis buvo neskiepytas.Kokliušas – ūminė vaikų infekcinė liga, pažeidžianti kvėpavimo takus, pasireiškianti spazminio kosulio priepuoliais.

Per pastaruosius 5 metus pasiskiepijusiųjų nuo kokliušo sumažėjo 5 proc. Epidemilogiškai tai labai svarbus ir didelis rodiklis, kadangi, mažėjant pasiskiepijusių asmenų skaičiui, didėja infekcijai imli visuomenės dalis ir atsiranda palankios sąlygos ligai plisti.

Kaip matyti, sveikatos specialistų prognozės pasitvirtina – atsiranda vis daugiau sergančiųjų ligomis, kuriomis nesirgome dešimtį ir daugiau metų. Šio sergamumo atsiradimo priežastys – didėjanti gyventojų migracija ir nepakankamas paskiepytų vaikų skaičius.

Vis daugiau žmonių domisi savo sveikata, nori sveikai maitintis, siekia gyventi ekologiškoje aplinkoje. Tarp tokių tėvų nemažai yra ir antivakcininio judėjimo pasekėjų. Kokia Jūsų nuomonė?

Pastaruoju metu tėvų, abejojančių skiepų nauda, neįvertinančių rizikos, galimų pasekmių ir atsisakančių skiepyti savo vaikus, vis daugėja. Tėvai, nusprendę neskiepyti savo vaikų, prisiima didelę atsakomybę, nes skiepai – viena veiksmingiausių, saugiausių, griežčiausiai kontroliuojamų, moksliškai pagrįstų sveikatos išsaugojimo priemonių.

Vaikų skiepais ypač reikėtų pasirūpinti prieš leidžiant vaiką į kolektyvą, kur didesnė galimybė užsikrėsti. Skiepydami savo vaikus ne tik apsaugome juos nuo sunkių užkrečiamųjų ligų, komplikacijų, antibiotikų vartojimo, bet ir užkertame kelią ligoms plisti visuomenėje.

Vasarą daugiau laiko praleidžiame gamtoje, gulėdami pievelėje, kur ant žolės stiebelio mūsų gali tykoti erkės. Kokia sergamumo erkių platinamomis ligomis situacija?

Lietuvoje vasaromis netrūksta drėgmės, ruduo paprastai būna ilgas ir šiltas, o žiemos šalčio poveikį dirvožemiui, taip pat ten žiemojančioms erkėms, švelnina sniego dangos. Taigi sąlygos erkėms išlikti, maitintis ir veistis mūsų kraštuose yra kuo palankiausios. Suprantama, kuo ilgiau erkės yra gyvybingos, tuo daugiau pavojaus jos kelia žmonėms.

Laimo boreliozė – viena dažniausių erkių platinamų ligų, kuria vilniečiai serga labiau nei kiti šalies gyventojai. Šią ligą platinančių erkių apstu ne tik miškuose, bet ir miesto teritorijose. Net trečdalis vilniečių šia liga 2012 m. užsikrėtė Vilniaus mieste.

Skiepų nuo Laimo ligos, deja, nėra. Tad, pastebėjus šiai ligai būdingus požymius (klajojančią raudonę), būtina kreiptis į gydytoją, jis paskirs tinkamą gydymą (antibiotikų).

Kita sunki liga – erkinis encefalitas, kurio pasekmės dažnai labai skaudžios. Liekamieji reiškiniai (sutrikusi atmintis, gebėjimas susikoncentruoti, paralyžius) išlieka apie 30 proc. susirgusiųjų.  Nuo šios ligos pasitaiko ir mirties atvejų. Efektyvaus gydymo nuo erkinio encefalito nėra, tačiau apsisaugoti nuo šios sunkios ligos galima pasiskiepijus. Tai viena iš patikimiausių priemonių, apsaugančių nuo erkinio encefalito.

Kalbant apie aktualias užkrečiamąsias ligas, galima išskirti kelias grupes. Pirma, tai gyvybei grėsmingos ligos. Viena jų – meningokokinė infekcija, nuo kurios ir šiais pažangios medicinos laikais miršta ir vaikai, ir suaugusieji. Antra, plačiai paplitusios ligos. Tai rota ir kitų virusų keliamos virškinamojo trakto ligos. Deja, bet, nepaisant pagerėjusių higienos sąlygų, kultūros įpročių, visi mūsų vaikai perserga rotavirusine infekcija. Galėtume guostis, kad panaši situacija visose – tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Skirtumas tarp valstybių – tai atsakymas į klausimą, kada vaikas susirgs šia infekcija. Išsivysčiusiose valstybėse visi vaikai šia liga perserga iki 5 m., besivystančiose – iki 2 m. Lietuvoje didžiausias sergamumas rotavirusu – tarp 2–3 m. amžiaus vaikų. Ką daryti? Prisiminti, kad tai skiepais valdoma infekcija. Deja, valstybė lėšų vakcinoms neturi, tačiau tėveliams paskiepyti vaikus galimybių yra.

Kitos plačiai paplitusios infekcinės ligos – viršutinių kvėpavimo takų. Ir nors gripo sezonas jau baigėsi, tačiau neišvengiamai ateis ruduo, ir sergamumas gripu vėl taps aktualus. Kasmet daug kalbame apie šia ligą, mirtis nuo jos, tačiau kasmet vis lipame ant tų pačių grėblių. Kad taip vėl nenutiktų, reikėtų iš anksto prisiminti apie skiepus.

Vakcinų valdomos ligos ir antivakcininės nuotaikos – dar viena aktuali tema. Medikai turėtų vadovautis įrodymais pagrįsta medicina ir vykdyti šalies nacionalinę sveikatos programą, kuri numato skiepijimą. Pasaulinė praktika seniai įrodė, kad skiepai – veiksminga, saugi ir geriausiai vaikų interesus atitinkanti priemonė. O ir tėveliai turėtų įvertinti, kad, realizuodami savo įsitikinimus dėl skiepų, jie tai daro savo vaikų sveikatos sąskaita.

Ką planavome, bet nepadarėme? 2009–2013 m. Nacionalinė imunoprofilaktikos programa (toliau – Programa) numatė, kad nuo 2011 m. bus pradėtas skiepijimas nuo pneumokokinės infekcijos. Ši infekcija sukelia vidurinės ausies, plaučių uždegimą, rečiau – meningitą, sepsį. To nėra, vadinasi, apie 70 000 vaikų nepaskiepyti, ir dabar galima tik nuogąstauti, kiek tūkstančių vaikų dėl to persirgo ausies ar plaučių uždegimu. Neįgyvendintas ir tikslas nuo 2012 m. skiepyti mergaites nuo ŽPV (žmogaus papilomos viruso).

Taigi užkrečiamosios ligos nėra viduramžių ligos, jos čia pat, su mumis. Nuo jų miršta ir vaikai, ir suaugusieji (pvz., meningokokinė infekcija), jos yra labai dažnos (pvz., kvėpavimo takų infekcijos ar viduriavimas). Dauguma jų valdomos skiepais, bet dėl antivakcininių judėjimų tenka prisiminti jau užmirštas ligas (tokias, kaip tymai, kt.).

Tačiau yra ir gerų žinių – planuojama atnaujinti vaikų infektologų rengimą, ir tai turėtų pagerinti šių ligų gydymą bei valdymą. Be to, rengiama nauja 2014–2018 m. Programa, kurioje tikimasi įgyvendinti tai, kas nepavyko ankstesnėje.