Tamsa

ŠEIMYNINIAI SANTYKIAI

Santuoka yra neišardoma. Nesvarbu, kur ji sudaryta - bažnyčioje ar advokatų kontoroje: santuokos sudarymo aktas yra magiškas veiksmas, o santuokos liudijimas - stebuklingą galią turintis talismanas. Kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių besituoktų herojai - per klaidą, nesusipratimą ar iš keršto, išskaičiavimo, pavydo ar per prievartą - santuoka yra neatšaukiama. Stebuklingasis popierėlis pademonstruoja savo galią - jie susilaukia vaikelio ir laimingai gyvena.
Vyras yra ne šiaip sau šeimos galva. Vyras yra šeimininkas, valdovas ir viešpats, savo valdžią jis demonstruoja nuolat - prieš jį dreba žmona, vaikai ir tarnai. Niekam nekyla šventvagiška mintis apie maištą ir namiškiai susigūžę tenkina jo kvailiausias ir menkiausias užgaidas. Sau jis netaiko jokių moralės ar net paprasto mandagumo normų - ištvirkauja, girtuokliauja, nuolatos terorizuoja žmoną. Turtingos ir neturtingos šeimos skiriasi tuo, kad turtingo vyro žmona gali pasiguosti tarnaitei. Vyras iš žmonos reikalauja visiško atsidavimo ir paklusnumo - jis gali uždrausti bendrauti su jam nepatinkančiais žmonėmis ir apskritai išeiti iš namų, jis įtarus ir maniakiškai pavydus - neištikimybė jam vaidenasi visur ir visada - jis kontroliuoja žmonos šukuoseną ir aprangą. Už visa tai jis jai leidžia gyventi savo namuose ir perka dovanas, nors, tiesą pasakius, tai ne visai dovanos - visus žmonos papuošalus jis kone kasdien tikrina. Žmonos niekur nedirba, neturi savo pajamų ir nuo tarnaičių skiriasi tik tuo, kad gauna minėtas dovanas ir jas vyrai kartais vedasi į be galo nuobodžius pobūvius, kur joms leidžiama šnekėtis tik su tais, kurie patinka vyrui. Turėti draugių vyras žmonai taip pat dažniausiai draudžia.
Žmonos savo padėtimi didžiuojasi, savo vyrus myli ir gerbia, nors patyliukais sukčiauja, pvz., eina išgerti kavos su draugėmis arba padeda vargšams, nors tai draudžiama. Vyrai jas šantažuoja skyrybomis, grasina, kad jos atsidurs gatvėje ir niekada daugiau neberegės ne tik vyro, jo dovanotų blizgučių, bet ir savo vaikų. Verta paminėti, kad vyrai savo žmonas myli ir gerbia taip pat karštai, kaip ir vaikus.
Tėvo meilė vaikams pasireiškia lygiai taip, kaip ir žmonai - nuolatiniu persekiojimu, bauginimu, grasinimais atimti palikimą, uždrausti mokytis ir apskritai išvaryti iš namų. Ar bereikia pridurti, kad vaikai savo tėvą myli, gerbia ir apgaudinėja!
Motinos meilė vaikams - ašis, aplink kurią sukasi visas siužetas. Vadinti tai meile nėra visai tikslu. Tai - aklas, nenugalimas motinystės instinktas, gamtos šauksmas, kraujo balsas ir t.t. (žr. Zoologijos vadovėlį). Net jeigu motina savo vaiką ar vaikus pametė (taip dažnai nutinka serialų herojams) ir jei kad ir po 20 metų susitinka nepažindami vienas kito, kraujo balsas nenugalimai traukia, šaukia ir po kurio laiko herojai taria: “Aš jaučiuosi taip, lyg jūs būtumėte mano motina” arba ”…mano sūnus”. Instinktas pakužda teisingą sprendimą. Jis visuomet teisus!

DIDŽIOJI MEILĖ

Pagrindinė serialų herojė beveik visuomet vardu Marija. Tuo, matyt, norima pabrėžti, kad ji - “tipiška herojė”, “eilinė mergina” ir t.t. Ir ji pati, ir jos partneris savo “tipiškumą” nuolatos pabrėžia - jie dažnai vartoja tokius posakius, kaip antai: “Juk tu žinai, kad mes, merginos….” arba “mes, vaikinai”, arba “mes, moterys”.
Herojų pora įkūnija vyriškumą ir moteriškumą, todėl jų charakteriai - tai visų skyriuje “Vyrai ir moterys” aprašytų bruožų kvintesensija. Jeigu visos serialų damos nespindi intelektualu ir erudicija, tai pagrindinė herojė yra mažaraštė ir beveik kiekvienoje serijoje žiūrovams primena, kad jai sunku net pasirašyti. Ji ne tik neišsilavinusi ir neišauklėta, bet apskritai laukinė - niekuomet nematė vonios, nesugeba nusiprausti ir susišukuoti, nežino, kaip naudotis tualetu, vandens čiaupais virtuvėje. Iš filmo į filmą keliauja scena prie turtuolių stalo, kai herojė garsiai srebia tiesiai iš lėkštės, sukeldama visuotinį pasibjaurėjimą. Ji nėra protinga, tačiau gudri, apsukri, akiplėša. Ji užaugo skurdžių šeimoje, apie jos vaikystę galima sužinoti perskaičius skyrių “Šeimyniniai santykiai”, nes skurdžių ir turčių šeimos niekuo nesiskiria. Tačiau ji dažniausiai yra našlaitė ar pamestinukė ir užaugo su kokiais nors globėjais. Dažniausiai tai kažkodėl krikštamotė. Apie vyrų ir moterų santykius ji žino viską. Geroji krikštamotė ją nuo mažens mokė, kad vyrų reikia saugotis, nes jiems reikia tik vieno (ir, beje, visas filmo turinys tai kuo puikiausiai patvirtina). Iš bendraamžių merginų aplinkos ją išskiria ne vien ypatingai tvirtas elgesio su vyrais taisyklių išmanymas (t.y. neabejotinas tyrumas), bet ir didelė, romantiška svajonė, kurią herojė paslapčiomis puoselėja savo širdies gelmėse, - ji svajoja ištekėti už turtingo ir gražaus jaunikaičio, gyventi turtinguose namuose, turėti daug suknelių, žibančių karolių ir susilaukti daugybės gražių vaikučių. Svajonė netikėtai ima pildytis, kai ji kokio nors atsitiktinumo dėka savo pirmąjį pagaliau sutinka: ji gali ateiti tarnauti į turtuolių namus arba jai gali pajusti simpatiją solidus pagyvenęs ponas (beje, pono užsiėmimas ir pasakiškų turtų šaltiniai taip ir lieka migloti, krebžda šventvagiška mintis, ar tik ne kokaino karteliui vadovauja dorybingasis turtuolis); ji gali būti nutverta bevagianti kokias nors smulkmenas (kiaušinius arba vaisius iš sodo). Kad ir kaip ten būtų, princas pasirodo scenoje.
Jis įkūnija vyriškumą ir visus jo charakterio bruožus galima rasti skyriuje “Vyrai ir moterys”, tik, kaip ir herojės atveju, šie bruožai jame išreikšti tobulai: jei visi vyrai protu ir valia nepasižymi - mūsiškis yra absoliutus ištižėlis, piktos tėvų (dažniausiai motinos) valios vykdytojas; jis visiškai nieko neveikia arba simboliškai kažką migloto studijuoja, jis girtuoklis ir pasileidėlis, bet ne iš aistros, o vien iš ištižimo - nugirdyti ir nusitempti į lovą jį gali bet kas ir bet kada. Don Žuano šešėlis tikrai nekliudė jo kruvinojo apsiausto kraštu ir pasiklydęs tarp kelių sijonų jis prisigeria kaip pėdas, o išsiblaivęs eina pasiskųsti mamai ir pasiklausti jos patarimo. Jis labai gražus ir pasakiškai turtingas. Savo turtus jis ne pats užsidirbo, o paveldėjo arba tuoj paveldės iš jau minėto įtartinai dorybingo pono, ir tai viena iš nedaugelio realistiškų visos istorijos detalių, nes toks veršis būdamas, jis, žinoma, jokių pinigų ne tik užsidirbti, bet ir išleisti dorai nesugebėtų. Grožiu ir elegancija pasakiškasis princas šiek tiek primena teigiamą partinį veikėją iš tarybinių kinofilmų (jeigu juos dar kas prisimena). Nežinantiems galima paaiškinti, kad jis yra šviesiaplaukis, mėlynakis ir vilki uniformą: nepaisant aplinkybių ir oro sąlygų, jis apsirengęs tamsiu kostiumu, baltais marškiniais ir pasirišęs kaklaraištį, be to, visuomet tvarkingai apsikirpęs, susišukavęs ir nusiskutęs - mefistofeliškos barzdos ir ūsai - neigiamų veikėjų atributas, kaip, beje, ir romantiškos garbanos, smagios uodegėlės ir netgi akiniai! Nežinia kodėl, bet akiniai, netgi nuo saulės, - ypatingos klastos ir visapusiško blogio ženklas. Jais pabalnojamos tik nepataisomų, nuo lopšio pragaro liepsnoms prakeiktų personažų nosys!
Nesunku įsivaizduoti, kokia triuškinančia aistra užsiplieskia šie personažai suėję krūvon. Jų istorija tikrai įdomi, o svarbiausia - pamokanti. Kaip jau minėta, gerosios krikštamotės (kartais senelio, senelės ar kt. ) auklėjimo dėka herojė yra visais atžvilgiais tyra kaip krištolas. Išvertus į žmonišką kalbą tai reiškia, kad fizinę savo nekaltybę ji suvokia kaip prekę, su kuria sutinka išsiskirti tik mainais į kitą prekę - “stebuklingąjį” santuokos liudijimą. Derasi ji tvirtai, jokių iliuzijų dėl savo princo neturi, visas elgesio su vyrais taisykles taiko nuo pirmosios akimirkos, nes puikiai žino, kad praradusi vienintelę savo vertybę, ji ir princą, ir jo turtus regės kaip savo ausis. Kas jau kas, o ji tikrai žino, ko jam iš jos reikia ir ko vertas jis pats ir jo žodžiai! Su tokiu savo asmenybės vertinimu princas visiškai sutinka, taigi pats žino, ko yra vertas, ir už tokį elgesį ją labai gerbia. Ir teisingai daro, nes daugiau lyg ir nėra už ką, o jeigu net ir būtų, mūsų subtilybėmis neperkrautas herojus tikrai nepastebėtų, net ir galutinai išsiblaivęs (tai, beje, labai sunku įsivaizduoti). Savo jausmus herojė kuo puikiausiai paaiškina. Jos jausmai angeliškai tyri. Jai nėra ko slėpti ir ji sako savo išrinktajam, beje, žodis “išrinktasis” čia ne visai tinka, nes taria ji tokį tekstą: “Aš karštai pamilau tave, kaip būčiau pamilusi bet kurį kitą jauną ir gražų vyrą, ir mylėsiu amžinai, nes mudu esame susituokę ir greit turėsime kūdikį” arba “…turėsime kūdikį ir tuomet susituoksime ir aš mylėsiu amžinai”. Pasakyta tikrai be užuolankų - aiškiai, tiksliai ir tiesiai, kaip kirviu į kaktą - atėjo metas poruotis, prabilo gamtos balsas ir t.t. Belieka pridurti, kad puikusis princas tokių jos jausmų paūmėjimų paaiškinimu lieka visiškai patenkintas!
 

NEKALTAS PRADĖJIMAS

Jeigu jau prašnekome apie kūdikius, niekur nedingsi, teks paaiškinti, iš kur jie atsiranda, nepaisant viso jausmų tyrumo ir neabejotinos herojės skaistybės.
Užmirškite visus apkartusius kinematografinius saldumynus - netikėtą ir išganingą liūtį, atsitiktinai pasitaikiusias pašiūres, krosneles ir laužus, prie kurių džiovinasi herojai. Nebus ne tik šių mielų niekučių - nebus beveik nieko, o tai, kas vis dėlto įvyks, labai sunku aprašyti bet kokiais padoriais ir žmogiškais žodžiais. Tai gali įvykti dviem būdais - iki magiško santuokos sudarymo ritualo arba po jo. Šie du atvejai mažai kuo skiriasi, nes, beveik be išimčių, abu herojai mirtinai nusigeria. Tai labai įdomi ir, man regis, ypač svarbi detalė - tiek iki santuokos, tiek po jos herojė nusigeria taip, kad nebesuvokia, kas dedasi, o jis, žinoma, nebeįstengia suvaldyti savo gyvuliškos aistros. Šiuos paskutiniuosius žodžius herojus pats tūkstantį kartų visiškai rimtai padeklamuoja, įvairiems filmo veikėjams pasakodamas apie savo nuotykį.
Apie jokias kontraceptines priemones mūsų idealieji herojai nėra girdėję (nors apie jas puikiausiai nusimano ir sėkmingai naudoja neigiami veikėjai ir ypač veikėjos), todėl herojė pasijunta nėščia maždaug po trijų serijų. Jeigu bent vienas iš herojų įstengia prisiminti, kas nutiko, - siužetas paprastesnis. Jeigu nieko nebepamena abu - intriguojančios paslaptys lipa viena ant kitos, nesusipratimų grandinė vyniojasi be galo be krašto - jis, žinoma, įtaria, kad kūdikis yra ne jo, ji ilgą laiką apskritai nieko neįtaria ir t.t. Kai gimsta tokiu, beveik nekaltu būdu pradėtas vaikelis, išnyra kitas labai populiarus, visur be išimties kartojamas siužetas - prarasti, pamesti, sukeisti vietomis ir t.t. vaikai, kurių ieško kenčianti ir, žinoma, tyra motina. Tyra todėl, kad susilaukusi kūdikio, ji į jokius intymius santykius su savo vyru nesileidžia. To priežastys įvairios - skausmas dėl prarasto kūdikio, išsiskyrimas (nes tėvas mano, kad vaikas ne jo), tačiau rezultatas visuomet vienas - kūdikiui gimus, joks intymus bendravimas nebeatnaujinamas.
Prarastų vaikų paieškos trunka 15-20 metų. Motiną ir vaikus suveda pats likimas. Jau porą kartų teko stebėti, kaip pamestas sūnus įsilaužia į turtuole tapusios motinos namus, bet ne todėl, kad išaugo nusikaltėlis, o žiaurių aplinkybių verčiamas. Štai čia ir prabyla neklystantis kraujo balsas, tariami skyriuje “Tėvai ir vaikai” minėti tekstai ir t.t. Verta dėmesio, kad tėvas kraujo balsui lieka visiškai kurčias, į naująjį žmonos numylėtinį žiūri labai skeptiškai ir ne juokais įtarinėja, kad jo tyroji žmona paprasčiausiai įsitaisė meilužį. Bet galiausiai ir šis nepataisomas stuobrys praregi, toliau visi gyvena ilgai ir turtingai. Nepaprastai įdomu, kad čia aprašytasis siužetas toks populiarus, kad jį kartoja ne tik visos be išimčių idealiųjų herojų poros, bet neretai ir antraeiliai (visuomet tik teigiami) personažai.
 

ANTAGONISTĖS

Moters idealui įkūnyti autoriams užtenka vieno personažo. Herojė yra ideali mergina, moteris, motina ir t.t. Neigiamų moteriškų personažų paprastai yra daugiau. Tai - neskaisti mergina, nedora moteris ir tokia pat motina. Paveikslas subyra į daugybę daugiau ar mažiau savarankiškų dalių. Nedoroji motina - tai dažniausiai herojės motina - neįdomus personažas, paraidžiui nusirašytas iš pasakų apie pelenę, snieguolę ir t.t. Daug įdomesnė pagrindinės herojės varžovė, su kuria jai tenka kautis dėl pasakų princo. Nedoroji herojė tokia pat šalta, kaip ir jos priešininkė, pasirinktojo taikinio asmenybę ji vertina lygiai taip pat ir nuo tyrosios herojės skiriasi tik tuo, kad užsibrėžto tikslo - žūtbūt ištekėti būtent už šio vyro - ji siekia aktyviai ir savarankiškai. Ji pati nugirdo herojų siekdama nusitempti į lovą, pati išlikdama blaivi, ji išsilavinusi, vairuoja automobilį, kartais ji netgi dirba, trumpai sakant, ji yra visiška herojės priešingybė ir jos likimas taip pat priešingas - visi jos planai žlunga (žr. “Vyrai ir moterys”).
 

KITI PIKTADARIAI

Apskritai, valią, energiją ir netgi šiokį tokį sveiką protą demonstruoja tik neigiami istorijos herojai. Nuo pirmųjų serialo akimirkų jie apspinta tyrąją heroję ir ima visais įmanomais būdais jai kenkti. Jų neapykanta tiesiog liguista. Jie šmeižia, nuodija, šaudo, griebiasi kerų (kurie visuomet veikia). Ir juos galima iš dalies suprasti ar netgi pateisinti - visą gyvenimą kentėję senojo despoto priespaudą ir kvailiojimus, tikėjęsi bent po jo mirties laisvai atsikvėpti ir įgyvendinti neįmantrias savo svajones (toliau drabužių, papuošalų ir kitų niekučių nesiekia nei vieno personažo polėkiai) jie priversti bejėgiškai stebėti, kaip ilgai lauktas palikimas slysta jiems iš rankų, nes senis prieš galą kuoktelėjo ir viską testamentu palieka iš gatvės parsivestai valkatėlei, kuri, kad ir nebesugebėdama nulaikyti rankoje šaukšto, galų gale apsuka galvą vieninteliam paveldėtojui, tokiu būdu užsitikrindama sau dvigubą apsaugą.
Tačiau, herojės laimei, neigiamieji personažai yra tokie pat tobuli nevykėliai kaip ir teigiamieji - jie šauna, bet nepataiko, nuodų įberia per mažai arba ne į tą puodelį, žodžiu, jiems fatališkai nesiseka ir netgi kai jie iš nevilties bando žudytis (tuo patvirtindami prigimtinį savo nuodėmingumą), jiems ir tai nepavyksta - nušokę nuo dangoraižio stogo jie lieka gyvi, bet, visuotiniam pasitenkinimui, žiauriai suluošinti. Visi pikti tikslai sutrupa atsitrenkę į nepramušamą herojės tyrumo šarvą - mažam vaikui akivaizdžių pinklių ji nei nepastebi ir išsvajotąjį sotaus ištižimo krantą pasiekia laimingai.
 

TRŪKSTAMOS DETALĖS

Ne vien sveiko proto, valios ir kontraceptinių priemonių trūksta pasaulyje, kuriame gyvena mūsų herojai. Jame negalioja jokie civilizuoto gyvenimo dėsniai - nėra arba visai nėra medicininės pagalbos ir ligonis gali ilgai karščiuoti, blaškytis ir kliedėti didmiesčio viduryje arba jo pašonėje, o herojė klūpos galvūgalyje, raudos, vėsins jo kaktą skudurėliu, mirkomu dubenyje, užuot iškvietusi greitąją pagalbą; pas ligonį čia kviečiamas kunigas arba egzotiškas burtininkas ir beveik niekuomet gydytojas - limuzinais važinėjantys, mobiliaisiais telefonais šnekantys ir rankas iš sielvarto grąžantys giminaičiai tokio personažo nepažįsta. Jokių teisėsaugos institucijų taip pat beveik nėra, lygiai, kaip ir įstatymų - niekas neužtrenkia antrankių net ir akivaizdžiausiems piktadariams ir policininkas prisimenamas netgi rečiau nei daktaras. Piktadarių kaltė akivaizdi, ir jos nereikia įrodinėti, ir baudžia už nusikaltimus pats dangus - bloguosius herojus sukandžioja nuodingosios gyvatės, skorpionai arba sudrasko krokodilai - žodžiu, praryja pragaro liepsna, kaip Don Žuaną garsiojoje klasikinėje pjesėje.
Kas be ko - didelis užrašas “Tik baltiesiems” kabo ant vartų į čia aprašomų personažų gyvenamą pasaulį: kitų rasių atstovai scenoje pasirodo ypač retai ir tik kaip kambarinės auklės ir kitoks aptarnaujantis personalas. Žinant demografinę situaciją tose šalyse, kur vyksta veiksmas, tokia padėtis atrodo neįtikėtina, bet faktas lieka faktu - juodaodžiai apskritai neegzistuoja. O minėtųjų (dažniausiai kaimiškų) personažų veiduose ypač retais atvejais galima matyti smarkiai praskiesto indėniško kraujo požymių.
* * *
 

PABAIGA

Stebėti visa tai pradžioje labai smagu, vėliau - pikta, po to baisu, o galiausiai - giliai, begaliniai, beviltiškai liūdna. Smagu, nes neišbrendama, neaprėpiama, sakyčiau - didinga kvailystė juokina iki pilvo dieglių, pabunda sulig kiekviena diena vis patikimiau prisimirštantis džiaugsmas tyčiotis iki dantenų iššiepus visas iltis - vienintelė patikima gynyba, savisaugos instinkto pasireiškimo forma, nepramušamas šarvas žlugdančio gelžbetoninio marazmo akivaizdoje. Pikta, nes apgailėtini paveikslai savo kokybe ir poveikiu tam tikrai auditorijos daliai tikrai prilygsta pornografijai, įžeidžia: gamintojai tikrai nepasismulkino - visiems kliuvo po lygiai - apšmeižti vyrai ir moterys, tėvai ir vaikai, meilė, draugystė, ištikimybė ir visų rūšių aistra; nusispjauta į darbą, kultūrą, išsilavinimą ir lygiomis dalimis pasityčiota iš sveiko žmogaus proto, laisvos valios, neliečiamybės ir garbės, ir žvaigždėto dangaus viršum mūsų.
Baisu, nes liumpenas pavojingas visur, visada ir viskam. Jis dešimteriopai pavojingas ten, kur jam suteikiamos žmogiškosios teisės ir laisvės, kurių jis nėra pajėgus nei įsisąmoninti, nei realizuoti. Nepajėgus, nes jam aistringų žmogiškosios kultūros pastangų tūkstantmečiai tikrai neegzistuoja ir jau tikrų tikriausiai neišrastas teleskopas, pro kurį jam būtų galima parodyti žvaigždėtą dangų. Jam tegalima parodyti jo vietą. O tai tikrai labai liūdna ir, sakyčiau, visiškai fantastiška išeitis (žr. “Šuns širdį”).
Liūdna, nes nežinia, kas kaltas, ką daryti ir už ką agituoti. Prisiimti suaugusiojo atsakomybę ir uždrausti? O ką būtent uždrausti - žiūrėti ar tokiais būti? Klausimai ir mintys vis liūdnesni ir liūdnesni: kas gi galų gale atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis? Ar nuosekliai bukagalviškas režimas taip suvaro į ožio ragą tam tikrą žmonių populiaciją, kad nuo bananinių neišbrendamų kvailysčių nebegelbsti nei aukštasis išsilavinimas, nei mokslinis laipsnis? Ar tam tikroje pasaulio dalyje dėl nežinomo gamtos dėsnio susikaupia tam tikra kritinė kvailumo ir tamsos masė, o jau po to toje vietoje išdygsta oficialiai esamą padėtį įforminantis režimas? Liūdniausia, kad nieko per daug išmintingo ligi šiol taip ir neišmąstė nei vokiečiai, vieną gražią dieną išsirinkę sau Hitlerį, nei rusai, taip ir nesusitariantys, kas gi ten pas juos galų gale nutiko….
Liūdna, gerbiamieji, nes geležiniai sąmoningumo, laisvės ir atsakomybės laiptai egzistuoja objektyviai, ir jau tikrai ne tų nelemtųjų “Marijų” žiūrovams teks tą atsakomybę užsiversti, jeigu kartais užgriūtų dangus - kiekvienam po plytgalį.