Pirmoji mūsų buveinė

Forma, dydis

Subrendusios moters gimda panaši į nedidelę kriaušę (1 pav.), platesnė jos dalis – gimdos dugnas – nukreiptas aukštyn, pilvo ertmės link, o palaipsniui siaurėjanti apatinė dalis – gimdos kaklelis – žemyn, dubens, makšties link. Tarp šių dalių yra didžioji, kiek suplota šio organo dalis – gimdos kūnas.
Negimdžiusios moters gimda yra bent 5–8 cm ilgio, 5 cm pločio, vidutinė jos masė – 30–50 g. Gimdžiusios būna kiek didesnė. Tęsiantis nėštumui gimdos masė padidėja bent 10 kartų, ji pati sveria apie 1 kg. Joje besivystantis vaisius prieš gimimą sveria apie 3–4 kg, nemaža yra ir besivystančio vaisiaus gyvybę užtikrinančio organo – placentos – masė, be to, vaisių supa apie vienas litras vaisiaus vandenų. Po gimdymo gimdos masė gana greit sumažėja, ir į beveik įprastinę būklę grįžta per 1,5–2 mėn.

Kur yra?

Įprastinėmis sąlygomis gimda yra mažojo dubens centre, jos priekis liečiasi su šlapimo pūsle, o užpakalinis paviršius – su tiesiąja žarna. Nėštumo metu padėtis labai pakinta.
 

Sandara

Gimda yra raumeninis, šiek tiek paslankus, storasienis organas. Jos vidus išklotas gleivine, o glotnią išorę iš visų pusių apgaubia plona, drėgna, blizganti, permatoma pilvaplėvė. Tarp šių sluoksnių yra storas raumeninis klodas.
Visi gimdos sienos sluoksniai yra labai svarbūs.
Vidinis gimdos sluoksnis – gleivinė, vidutinis jos storis yra 3–6 mm, įvairiomis mėnesinio ciklo dienomis jis nėra vienodas. Gleivinės sandara, funkciniai ypatumai kinta kas 21–30 dienų, šį labai sudėtingą procesą reguliuoja subrendusios moters kiaušidžių, posmegeninės liaukos (hipofizės) hormonai. Kitaip sakant, kiekvieną mėnesį subrendusios moters gimdoje susiformuoja beveik visai naujas paviršinis gleivinės sluoksnis. Daug kur gimdos gleivinės paviršių dengia virpamasis epitelis, gleivinėje daug liaukų, kurių aktyvumas bei sekreto sudėtis mėnesinio ciklo metu taip pat kinta.
Gimdos gleivinė yra dvisluoksnė: vienas, į gimdos ertmę atkreiptas jos klodas nuolat kinta, jei nėštumo nėra – tam tikroje ciklo fazėje atkrenta ir su nedideliu išsiliejusio kraujo kiekiu pasišalina, įvyksta menstruacijos, kurios trunka 5–6 dienas.
Likusi, gilesnioji gleivinės dalis, arba pamatinis jos sluoksnis, susiliečiantis su raumeniniu gimdos klodu, išlieka, mėnesinio ciklo metu mažai kinta, iš jo audinių atauga naujas paviršinis gleivinės sluoksnis,
Jei įvyksta apvaisinimas, į purų išbujojusios gimdos gleivinės paviršių įsiskverbia gemalas, kuris nuo trečiojo raidos mėnesio, išsivysčius placentai, vadinamas vaisiumi.

Vidurinį, storiausią gimdos sienos sluoksnį sudaro lygiųjų, valingai nesutraukiamų, pasiskirsčiusių įvairiomis kryptimis raumeninių skaidulų pluoštai, persipynę su jungiamojo audinio skaidulomis. Nėštumo metu šio audinio kiek padaugėja, gimdos siena tampa šiek tiek minkštesnė. Ne nėštumo metu gimdos raumenys yra tam tikros nuolatinės susitraukimo būsenos. Stiprūs, skausmus sukeliantys gimdos raumenų susitraukimai (sąrėmiai) ženklina gimdymo proceso pradžią, vėliau šie raumenys užtikrina visą gimdymo procesą, vaisiaus išstūmimą iš gimdos.
Išorinį gimdos paviršių kloja pilvaplėvė. Ji nesiekia gimdos kaklelio ir priekyje pereina ant šlapimo pūslės, o užpakalinėje pusėje – ant tiesiosios žarnos.
Gimdos viduje yra nedidelė siauro trikampiško plyšelio pavidalo gimdos ertmelė, kurios forma primena sumažintą išorinį gimdos vaizdą. Viršuje, gimdos dugno zonoje, ši ertmė kiek platėlesnė, jos šonuose į gimdą atsiveria poriniai kiaušintakiai (2 pav.). Į viršutinės ertmės sienos vidinį sluoksnį dažniausiai įsiskverbia besivystantis gemalas.
 

Gimdos kaklelis

Einant žemyn gimdos ertmė siaurėja ir galop virsta į makštį atsiveriančiu gimdos kaklelio kanalu.
Gimdos kaklelis laikomas išoriniais gimdos ir mūsų į šį pasaulį atėjimo vartais. Tai yra nuolat beveik visiškai uždaras, apskritas, pailgas, maždaug vertikalus 4–5 cm ilgio nykščio skersmens tvirtos konsistencijos storasienis vamzdelis, siauru kanalėliu jungiantis gimdą su makštimi. Pro kanalėlį kas mėnesį iš gimdos pašalinama atsisluoksniavusi gleivinės dalis, išteka menstruacijų metu atsiradęs kraujas, o gimdymo metu juo prasiskverbia (gimsta) vaisius. Tai mažiausiai paslanki gimdos dalis, stipriais raiščiais prisitvirtinusi prie dubens dugno. Nedidelė kaklelio dalis atsiduria makšties gilumoje. Gydytojai moterų ginekologinio tyrimo metu kaklelį gali apčiuopti pro makštį bei per tiesiąją žarną, o jo apatinę dalį apžiūrėti specialiais instrumentais.
3–5 mm storio kaklelio gleivinė nelygi, raukšlėta, o raukšlės primena palmės šaką. Menstruacijų metu ji neatsisluoksniuoja, kaip atsitinka kas mėnesį ciklo metu gimdos gleivinėje, nors epitelio ląstelių aukštis skirtingose mėnesinio ciklo fazėse šiek tiek pakinta. Kaklelio gleivinės liaukos išskiria įvairaus klampumo ir sudėties gleives, kurios tarsi kamštis užpildo kaklelio kanalo spindį. Gleivių sudėtis, fizinės ir cheminės savybės, veikiant moters lytiniams hormonams – estrogenams, kinta, jos nepraleidžia iš išorės į lytinių takų gilumą galinčių patekti mikrobų, bet į makštį patekę spermatozoidai šią kliūtį įveikia ir nesunkiai prasiskverbia į gimdos ertmę.
Baigiantis nėštumui, prasidedant gimdymui, vaisiaus slegiamas kaklelis ima trumpėti, darosi minkštesnis ir palaipsniui atsiveria, leisdamas gimstančiam vaisiui iš gimdos prasiskverbti į tolesnius gimdymo takus.
Kaklelyje yra mažiau raumenų, daugiau elastinio jungiamojo audinio skaidulų, todėl gimdymui prasidedant jo atsivėrimas užtrunka, yra sudėtingas ir skausmingas procesas. Vykstant greitam gimdymui ar esant dideliam vaisiui, gimdymo metu kaklelis neretai įplyšta, vėliau, vystantis randui, neretai šiek tiek deformuojasi. Po gimdymo kaklelio išorinės angos forma pakinta; iki gimdymo buvusi ovalo pavidalo ji virsta platoku, neretai deformuotu, randais paženklintu plyšiu. Po gimdymo kaklelio spindis gana greitai ima siaurėti ir per 10–12 parų beveik visiškai užsiveria.
Gimdos kaklelis yra viena dažniausiai pasitaikančių moterų piktybinių navikų vystymosi vieta.
 

Nėščios moters gimdos pokyčiai

Nėščių moterų gimdos padėtis didėjant vaisiui palaipsniui ima keistis, gimda didėja, iš kaulinio mažojo dubens pakyla į pilvo ertmę, o nėštumo pabaigoje neretai siekia bambos lygį. Istoriškai buvo laikas, kai buvo manoma, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, gimda (graik. hysteron) neranda vietos moters kūne, „blaškosi“, sukelia įtampas, nenusakomą nerimą, ir moterys suserga isterija.
Gimdos padėtis labai svarbi vystantis nėštumui, o ir vėliau, gimdymo procesui. Su aplinkiniais dubens organais ir tarpviete ją sieja tvirti jungiamojo audinio pluoštai – raiščiai. Prie dubens sienų gimda „pakabinta“ dviem pilvaplėvės suformuotais plačiaisiais raiščiais, ji guli tarsi savotiškame hamake, kuris neleidžia gimdai stipriau pakrypti kairėn ar dešinėn. Nedidelį įprastinį gimdos pasvirimą į priekį užtikrina ir jai per daug atsilošti neleidžia storas, stiprus apvalusis porinis gimdos raištis, nuo gimdos dugno einantis žemyn, praėjęs kirkšninį kanalą pasibaigiantis išorėje, lytinėse lūpose. Nėštumo raidoje raištis pastebimai sustorėja, įsitempia. Po gimdymo gimda 2–3 savaites būna paslankesnė, nes palaipsniui atsipalaiduoja nėštumo metu ištempti jos raiščiai.
Kartais po komplikuotų gimdymų ar ir dėl kitų priežasčių, dažniau vyresnėms moterims, gali įvykti gimdos nusileidimas, tada beveik visas kaklelis ir/ar dalis gimdos kūno atsiduria makštyje. Tai trikdo partnerių lytinius santykius, moterims sunkiau pastoti ir kt.
Spaudoje pasirodė pranešimų, kuriuose aprašomi bandymai persodinti gimdą; švedų eksperimentatoriai tai pabandė atlikti avims, Niujorke ruošiamasi persodinti mirusios moters gimdą, reikiami leidimai jau gauti. Eksperimentai su gyvūnais buvo sėkmingi; anksčiau Saudo Arabijoje atliktas toks bandymas buvo nesėkmingas.