){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Gal pradėkime nuo klausimo, kas yra tas kulinarinis paveldas, kuo remiasi jo samprata?
Kulinarinio paveldo samprata remiasi tradicine maisto gamybos technologija. Toks produktas turi būti išaugintas būtent tame krašte ir paruoštas vietinių žmonių, išsaugojusių tradicinio maisto gaminimo ir vartojimo patirtį, tradicines technologijas ir receptūras. Kulinarinis paveldas sieja ir materialinės, ir dvasinės kultūros sritis, išreiškia lietuvių maitinimosi ypatumus, autentiškumą ir gyvastį. Autentiški lietuviški patiekalai jau vienuolika metų šalyje žymimi Kulinarinio paveldo fondo ženklu.
Dabar kaip vienas pagrindinių kulinarinio paveldo patiekalų daugelyje maitinimo įstaigų pateikiami didžkukuliai, dažniau vadinami cepelinais. Vargu ar tai teisinga. Kokie produktai, Jūsų nuomone, laikytini svarbiausiais lietuvių nacionaliniais patiekalais?
Tai nuo labai senų laikų mūsų protėvių valgyti ir dažniausiai vartoti produktai: juoda ruginė duona, mėsa ir baltas varškės sūris. Visų pirma, be jokios abejonės, – juoda ruginė duona. Jos, beje, svetur gyventi išvykę tautiečiai ir pasiilgsta labiausiai.
Kodėl manote, kad būtent šie produktai geriausiai reprezentuoja Lietuvą mūsų šalį?
Į šį klausimą nesunku atsakyti. Duona – pagrindinis lietuvių maisto produktas. Lietuviui ne mažiau svarbi ir mėsa. Ne veltui kartais sakoma, kad lietuvis be mėsos, lašinių – ne lietuvis. Varškės sūris – trečiasis mums labai svarbus maisto produktas.
Turbūt negalima nekalbėti ir apie skirtingų šalies regionų atstovų mitybos skirtumus? Kas juos lėmė, kodėl jie susidarė ir buvo tokie ryškūs?
Kulinarinis paveldas nėra vienalytis: skirtingais amžiais skirtingų socialinių klasių, regionų atstovai maitinosi nevienodu maistu. Turbūt dauguma žinome, kad žemaičiai mėgo kastinį, košes, aukštaičiai – blynus, varškę, dzūkai – valgius iš grikių, grybų, rytais neapsiedavo be sriubos, suvalkiečiai mėgo rūkytos mėsos patiekalus, pajūrio gyventojai – įvairiai paruoštas žuvis. Šiuos skirtumus lėmė ne tik tradicijos, bet ir gamtos sąlygos, jos žmonėms dovanojamos gėrybės.
Prašome pristatyti pagrindinius duonutės skirtumus šalies regioniniuose, nes kai kas sako, kad duonos receptas nesudėtingas: ruginiai miltai, raugas, vanduo ir žiupsnelis druskos.
Bet labai skiriasi priedai. Šiaurės aukštaičiai būtų labai nustebę, jei išgirstų, kad duona kepama ant kopūstų lapų. Tokios duonos specifinis skonis, nes kopūstas šunta. Tiesa, bulvines babkas Rytų Aukštaitijoje kepdavo ant kopūsto lapo, bet ne duoną. Taip daro tik dzūkai: kopūstlapius džiovina, pjausto, ruošia. O aukštaičiai rudenį rinkdavo klevų lapus ir ant jų kepdavo duoną. Dzūkai dažnai kepdavo grikines babkas, jas vartojo ir kaip duonos pakaitalus. Žodžiu, senolių pusryčių ir pietų stalas priklausė nuo to, kas tose vietovėse gerai augdavo, kuo buvo dosni žemė: dzūkai daugiau grikių negu rugių turėjo, todėl jų kasdienė duona buvo grikinė, o aukštaičių – ruginė. Suvalkijoje, kur kviečiai kaip mūras augo, dominavo plikyta duona, rugiai perpus maišyti su kviečiais. Suvalkiečiai kepdami duoną dažnai klodavo ajerus, nors daug darbo yra ir jų pririnkti, ir gražiai ištiesti.
Dar aš atsimenu senelės draudimą valgyti ką tik iš pečiaus ištrauktą duoną ar pyragą, kad „žarnos neapsiverstų“.
Visų pirma šviežią duoną valgyti nesaugu ir nesveika. Jei prisivalgysi karštos ar šiltos, duonos, visko gali būti, o jeigu valgys antrą, trečią dieną, labai gerai jausies. O dabar maigome parduotuvėse kepyklų duoną, ar šviežia, minkšta, nes kitą dieną bus neskani, beveik nevalgoma. Tuo ir skiriasi šiandieninė masinė ir tradicinė kepimo technologijos. Tradiciškai kepant – duonutę maišant su gyvu raugu mediniame kubile, kepant geroje krosnyje, laikant patalpoje, kur tinkama drėgmė, duona skanesnė vėliau, nes iškepta ji dar nėra subrendusi.
Iškeptus duonos kepalus uždengdavo ir išnešdavo. Net jeigu šeima senesnės duonos jau neturėdavo, geriau eidavo skolintis negu pirmą dieną riekdavo ką tik iškeptos duonos kepalus. O duonos kepdavo ne kelioms dienoms, o savaitėms.
Su duonos kepimu ir laikymu yra susiję daug papročių ir draudimų.
Taip yra todėl, kad duona yra svarbiausias maisto produktas. Tie papročiai ir draudimai atsispindi pagarbą duonai ir susirūpinimą, kad šeimoje, namuose pakaktų skalsos. Duonos kepalo šiukštu negalima padėti aukštielninko, jei nukrito duonos riekelė, ją reikia pabučiuoti, kad neužpyktų, namuose sotumo pakaktų, būsimas derlius būtų geras. Ir prariektos duonos kepalas dedamas ant stalo tik neprariektu galu į duris, kad duona iš namų neišeitų.
Kiek žinau, duoną vartodavo ir kaip vaistą?
Karštos, sudrėkintos, ant ajerų ar ir kitaip keptos duonos garų duodavo kvėpuoti vaikams, kurie sloguoja arba, kaip sakydavo, serga kosuliu. Dabar įrodyta, kad tai daryta nuo astmos priepuolių. Kaip ajerų ir duonos inhaliacija. Kai minkydavo duoną, raugo pakvėpuoti duodavo vaikams, kuriuos kamuodavo spazmai, alergija, astma.
Kaimo moterys žinodavo ir naudodavo ir daugiau įvairių gydymo duona būdų. Ja gydė ir odos ligas, ir sąnarių skausmus.
Šalia duonos svarbiau yra mėsa ar sūris?
Sūris labiau šalia duonos. Moterys nedėdavo sūrio ant stalo vietoj duonos kepalo, bet gražų sūrį dovanų veždavosi svočios, nešdavosi kūmai, kaimynai. Sūris – ėjimo į vaišes ir vaišinimo atributas. Su duona susiję labai daug draudimų (pavyzdžiui, negalima skolinti neprapjauto kepalo), o sūrį šast ant stalo, visiems dalija. Drąsiai su juo elgiasi, apeiginio svorio jis neturi. Nors ir sūris tradiciškai nebuvo kasdienis valgis, šeimininkės juos pataupydavo, laikydavo talkoms, susiėjimams.
Kaip manote, ką mums, šiandienos žmonėms, sunkiausia įsivaizduoti kalbant apie savo senelių ir prosenelių maistą?
Turbūt tai, kad jie viską, nuo grūdo bėrimo į dirvą, nupjovimo, kūlimo, malimo atlikdavo patys savo rankomis. Gal dabar daug kam yra sunku įsivaizduoti mitybos sezoniškumą, kažkada galiojusius griežtus pasninkus.
Ką dar norėtumėte pasakyti žurnalo skaitytojams?
Pasaulis grįžta prie natūralaus maisto, nes jau tolokai nueita su sintetika, genetiškai modifikuotais augalais. Galim tik pasidžiaugti, kad Lietuva nespėjo taip toli „pažengti“. Tad siūlau rinktis ir valgyti kuo natūralesnius produktus. Manau, būtų puiku, jeigu mokiniai, daug prie kompiuterio sėdintys, protinį darbą dirbantys žmonės įprastų vietoj saldumynų suvalgytų naminės duonos riekę su sūrio griežinėliu. Ir daug valgyti nenori, ir gerai jautiesi.
Pasaulyje jau ne vienerius metus vyksta diskusijos dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) ir genetiškai modifikuotų produktų (GMP) keliamos rizikos aplinkai, žemės ūkiui ir žmonių sveikatai. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus genetiškai modifikuoti galima tik tris maisto produktus: sojas, kukurūzus ir rapsus. ...
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauApie riešutų maistines savybes ir naudą sveikatai kalbamės su Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologe Inga VANAGIENE....
Skaityti daugiauPats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, dėl kurių atsirasdavo galvos skausmai, atminties susilpnėjimas bei sutrikdavo eisena ir virškinimas (vadinamoji beriberio liga). Šiandien yra žinoma apie 100 sveikatos sutrikimų, susijusių su B grupės vitaminų trūkumu. Todėl mokslininkai ir gydytojai, kalbėdami apie vitaminus, jau nebeaiškina kiekvieno iš jų vaidmens, o tiesiog nurodo juos kaip gyvybiškai būtinus sveikatai. ...
Skaityti daugiauPaskutiniuoju metu žmonės beveik pamiršo tai, ką vartojo dar mūsų močiutės ar mamos. Kad ir obuolių actą. Šis paprastas produktas jau nuo senų laikų yra žinomas ir kaip įvairiems negalavimams gydyti tinkama, ir kaip puiki grožio puoselėjimui skirta kosmetinė priemonė....
Skaityti daugiauInkstai - labai svarbūs poriniai organai. Jie sveria apie 200 g kiekvienas, o per parą sugeba perdirbti iki 1000 litrų kraujo. Jie valo kraują nuo nereikalingų medžiagų, palaiko organizmo homeostazę (vidinės terpės pastovumą), dalyvauja AKS (arterinio kraujo spaudimo) reguliavime, o jei streikuoja kepenys - iš dalies perima ir kepenų funkciją. Sergantiems inkstų ligomis skiriamas medikamentinis gydymas....
Skaityti daugiauJau seniai neabejojama, kad motinos pienas yra tinkamiausias naujagimio ir kūdikio maistas, o žindymas krūtimi turi didelį biologinį ir emocinį poveikį motinos ir kūdikio sveikatai. Žindymas krūtimi – tai per visą evoliucijos laiką susidariusios grandinės tęsimas (nėštumas – gimdymas – laktacija), tad iki 6 mėnesių kūdikiai turėtų būti maitinami tik motinos pienu. Jame yra visų kūdikiui reikalingų vitaminų, mikroelementų ir kitų mažylio raidai svarbių medžiagų, o dėl ypatingos motinos pieno sudėties visos šios medžiagos pasisavinamos geriau nei iš karvės ar ožkos pieno. Vyresnius kūdikius jau reikia primaitinti....
Skaityti daugiauDžiovintų vaisių parduotuvėse dabar yra įvairiausių. Razinos, slyvos, abrikosai, datulės, papajos, ananasai... Yra tokių, kurių net pavadinimus sunku atsiminti ar ištarti. Ką žinome apie jų naudą sveikatai, jų pasirinkimo ypatumus bei taisyklingą vartojimą? Turbūt daugelis ne kažin ką. Išties tai labai naudingi mūsų sveikatai produktai, kurie, beje, ant mūsų stalo turėtų būti dažniau nei įprasta dabar. Žiniomis ir patarimais apie visa tai dalijasi Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologė Inga VANAGIENĖ....
Skaityti daugiauTurbūt daugelis žino posakį „jei nori gerai matyti ir turėti sveikas akis – valgyk mėlynes“. Šis posakis tikrai teisingas, tarp kitų gydomųjų mėlynių savybių – poveikis regėjimui pritaikomas bene dažniausiai. Nuolat valgant mėlynių, atsigauna pavargusios, nusilpusios akys. Tačiau mėlynės turi ir daugiau naudos mūsų sveikatai....
Skaityti daugiauAvižos jau seniai paplito teritorijoje nuo Korėjos iki Vakarų Europos. Plinijus, Katonas ir kt. senovės mokslininkai avižas laikė piktžolėmis ir siūlė jas rauti iš pasėlių. Kartu Plinijus rašė, kad germanai iš avižų grūdų verda tyrę. Galenas teigė, kad avižos auginamos Indijoje ir jomis šeriami gyvuliai, o kartais gaminamas maistas. Tačiau į maistinę avižų vertę dėmesys buvo atkreiptas daug vėliau....
Skaityti daugiauŽinia apie nėštumą visada pakeičia tiek nėščiosios, tiek artimiausių jos žmonių gyvenimą, ir nors, kaip teigia gydytojai, – tai normali fiziologinė būsena, su kuria reikia susitaikyti, moteris dažniausiai tampa daug atsargesnė ir dėmesingesnė savo gyvenimo būdui, mitybai bei savijautai. Juk dabar ji atsakinga ne tik už savo, bet ir už naujo žmogaus gyvenimą. Tad kokios gi tos pagrindinės gairės, kurių nėštumo metu turėtų laikytis kiekviena būsimoji mama? Konsultuoja gydytoja ginekologė Eugenija ABRAITIENĖ. ...
Skaityti daugiauŠirvintų rajone, Bagaslaviškio kaime, gyvenantys ūkininkai Bronislovas Liubomiras Vošteris su žmona Janina jau daugiau kaip dvidešimtį metų augina linus ir spaudžia jų aliejų. Iš jo su vaistažolėmis pasigamina įvairių sveikatinimo priemonių. Ūkininkai neabejoja, kad kiekvienam sveikiausi yra gimtajame krašte išauginti, senelių ir prosenelių vartoti produktai....
Skaityti daugiauTarp augalų, vartojamų maistui ir turinčių gydomųjų savybių, gerai žinomas česnakas (Allium sativum). Jam būdingas specifinis aštrus kvapas, o ir pavadinimas “allium” graikiškai reiškia kvepėti. Kitur teigiama, kad “allium” kilęs iš keltų žodžio “all”, reiškiančio “deginantis”. Tačiau kad ir kokia pavadinimo kilmė, visi vieningai sutaria - tai labai naudingas ir sveikas augalas....
Skaityti daugiauViena iš legendų byloja, kad bitės – Dievo dovana žmogui. Dar senovės Egipte medus buvo naudojamas ne tik kaip maisto produktas, bet ir kaip gydomoji, kosmetinė ar konservuojamoji medžiaga. O kai kurios tautos medumi balzamuodavo mirusius vadus ir karalius. Teigiama, kad taip balzamuoti kūnai išlieka tokie, kaip ir gyviems esant. Pasidomėkime bičių produktų savybėmis ir gydomosiomis galiomis....
Skaityti daugiauKodėl nereikia ir negalima vartoti anabolinių steroidų Pokalbį apie anabolinių steroidų žalą, kai jie vartojami papildomai kaip fizinių jėgų ir ypatybių stimuliatoriai, profesorius Gintautas Kazanavčius pradėjo vienu pavyzdžiu. ...
Skaityti daugiauGimtoji raudonųjų spanguolyno karoliukų žemė – gražioji Karelija. Dar Rusijos caras Petras Pirmasis gyrė ir įvertino laukines spanguoles kaip nepakeičiamą vaistą nuo įvairių ligų. Senuosiuose raštuose teigiama, kad pirmoje Rusijos karo ligoninėje kareivių žaizdos buvo gydomos vieninteliu vaistu – spanguolių sultimis ir ekstraktu, jį sumaišius su degtine. Tai, kad spanguolių sultys gerai dezinfekuoja žaizdas, žinoma ligi šiol. O kuo dar naudingos spanguolės?...
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę