Mitybos reikšmė širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai

Širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) vyrauja gyventojų mirtingumo struktūroje. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis, kasmet nuo šių ligų miršta daugiau negu 15 mln. žmonių (Europoje – apie 4 mln.), t.y. vienas trečdalis visų mirusiųjų. Svarbiausios ŠKL yra išeminė širdies liga (IŠL) ir smegenų insultas. Sukaupta daugybė mokslinių įrodymų, kad gyvensenos veiksniai – nesveika mityba, mažas fizinis aktyvumas ir rūkymas – skatina šių ligų atsiradimą.
Mityba veikia ŠKL patogenezę: aterosklerozę, trombozę, uždegimo reakcijas, endotelio funkciją. Mokslinių tyrimų metu įrodytas ryšys tarp mitybos ir lipidų koncentracijos kraujyje. Lipidų apykaitos sutrikimai – vienas iš svarbiausių IŠL rizikos veiksnių. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje, susijungęs su baltymais, t.y. sudaro lipoproteinus. Mažo tankio lipoproteinai (MTL) perneša apie 75 proc. cholesterolio. Jie prasiskverbia į arterijų sieneles ir dalyvauja susidarant atero-sklerozinei plokštelei. Didelio tankio lipoproteinai (DTL) apsaugo nuo aterosklerozės, nes jie neša cholesterolį iš audinių į kepenis, kur oksiduojamas cholesterolis. Vertinant IŠL riziką skaičiuojamas MTL cholesterolio ir DTL cholesterolio koncentracijų santykis. Kuo šis santykis didesnis, tuo didesnė IŠL rizika. Maisto medžiagų reikšmė IŠL profilaktikai vertinama atsižvelgiant į tai, kaip jos veikia MTL ir DTL cholesterolio koncentraciją.
Eksperimentinių, epidemiologinių ir klinikinių tyrimų metu nustatyta, kad didžiausią poveikį lipidų apykaitai turi riebalai. Riebalus sudarančios rūgštys skirstomos į sočiąsias, mononesočiąsias ir polinesočiąsias riebalų rūgštis. Jos skirtingai veikia lipoproteinų koncentraciją kraujyje ir IŠL riziką. Sočiosios riebalų rūgštys didina bendrojo ir MTL cholesterolio koncentraciją. Myristo ir lauro rūgščių poveikis yra stipresnis negu palmito rūgšties, tačiau pastarosios daugiau gaunama su maistu. Stearino rūgštis nedidina cholesterolio koncentracijos, bet eksperimentinių tyrimų rezultatai rodo, kad ji gali skatinti trombozės išsivystymą. Sočiųjų riebalų rūgščių gausu riebiuose pieno ir mėsos produktuose, taip pat palmių ir kokoso aliejuose. Vertinant profilaktinių programų, vykdytų Suomijoje ir Norvegijoje, rezultatus nustatyta, kad sumažėjus riebių pieno produktų vartojimui, beveik 15 proc. sumažėjo vidutinė cholesterolio koncentracija kraujyje ir tai nulėmė sergamumo ir mirtingumo nuo IŠL sumažėjimą.
Iš augalinių aliejų hidrogenizacijos būdu gaminant margarinus susidaro transriebiosios rūgštys, kurių erdvinė struktūra skiriasi nuo rūgščių, esančių aliejuose. Transriebiųjų rūgščių poveikis lipoproteinų koncentracijai kraujyje yra dar aterogeniškesnis negu sočiųjų riebalų rūgščių. Jos didina MTL cholesterolio ir mažina DTL cholesterolio koncentraciją, labai padidindamos šių cholesterolio frakcijų santykį ir IŠL riziką. Transriebiųjų rūgščių būna kietuosiuose margarinuose ir maisto produktuose, kuriuos gaminant naudojami kietieji margarinai (bulvių traškučiuose, kepiniuose ir kt.).
Mononesočiosios riebalų rūgštys tiesiogiai neveikia cholesterolio koncentracijos kraujyje, tačiau jomis pakeitus so-čiąsias riebalų rūgštis, mažėja bendrojo ir MTL cholesterolio koncentracijos. Priešingai negu angliavandeniai, kuriais taip pat gali būti keičiamos sočiosios riebalų rūgštys, mononesočiosios rūgštys nemažina DTL cholesterolio koncentracijos ir nedidina trigliceridų koncentracijos, todėl jos yra reikšmingos IŠL profilaktikai. Monesočiųjų riebalų rūgščių yra alyvų ir rapso aliejuose, taip pat riešutuose.
Polinesočiosios riebalų rūgštys (PNRR) skirstomos į dvi
grupes: n-6 PNRR ir n-3 PNRR. Linolo rūgštis, priklausanti n-6 PNRR, mažina bendrojo cholesterolio ir MTL cholesterolio koncentraciją kraujyje. Tačiau dideli šios rūgšties kiekiai, viršijantys 10 proc. paros maisto davinio energinės vertės, gali sumažinti ir DTL cholesterolio koncentraciją. Linolo rūgšties yra saulėgrąžų, kukurūzų, sojos, sėmenų aliejuose.

Rūgštys, esančios jūros žuvų taukuose (eikozapentaeno ir dokozaheksaeno), taip pat alfa linoleno rūgštis, įeinanti į rapso ir sojos aliejaus, žalių lapinių daržovių sudėtį, priklauso n-3 PNRR. Šios riebalų rūgštys stabdo aterosklerozę, nes didina DTL cholesterolio koncentraciją, mažina padidėjusią trigliceridų koncentraciją ir kraujo krešumo sistemos aktyvumą, slopina uždegimo reakcijas. Be to, jos mažina miokardo jautrumą, apsaugodamos nuo širdies ritmo sutrikimų ir staigių mirčių. GISSI klinikinio tyrimo metu 11 300 žmonių, persirgusių miokardo infarktu, kasdien buvo duodama 1 g žuvų taukų. Po 3,5 metų eksperimentinėje grupėje 45 proc. sumažėjo staigių mirčių, 30 proc. – mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, valgant žuvies, po 40-60 g per dieną, didelės rizikos populiacijoje galima 50 proc. sumažinti mirtingumą nuo IŠL. Iš n-6 ir n-3 PNRR organizme pasigamina biologiškai veiklios medžiagos, kurios pasižymi skirtingu poveikiu, pvz., uždegimą slopinančiu ir skatinančiu, krešumo sistemos aktyvumą mažinančiu ir didinančiu. Todėl labai svarbu išlaikyti tinkamą n-6 ir n-3 PNRR santykį maisto davinyje.
Maisto riebalams priklauso ir cholesterolis, kurio yra gyvuliniuose maisto produktuose: mėsoje, pieno produktuose, kiaušinio trynyje, kepenyse, austrėse, krevetėse. Su maistu gautas cholesterolis turi mažesnį poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai negu riebalų rūgštys, nes apie du trečdaliai kraujo cholesterolio kiekio yra susintetinti kepenyse. Todėl vien tik atsisakius maisto produktų, turinčių daug cholesterolio, pvz., kiaušinių, nepavyksta sumažinti cholesterolio koncentracijos kraujyje.
Maistinės skaidulos – tai augalinio maisto dalis, neskaidoma virškinamojo trakto fermentų. Jos skirstomos į vandenyje tirpias ir netirpias. Tyrimų duomenys rodo, kad tirpios maistinės skaidulos (pektinai, esantys vaisiuose ir daržovėse; avižų, miežių, kviečių skaidulos) mažina bendrojo ir MTL cholesterolio koncentraciją, nekeisdamos DTL cholesterolio koncentracijos. Vartojant daug grūdinių produktų, turinčių daug maistinių skaidulų, mažėja IŠL ir arterinės hipertenzijos rizika.
Aterosklerozei atsirasti svarbūs oksidaciniai procesai, vykstantys organizme. Oksiduoti MTL lengviau prasiskverbia į kraujagyslių sienelę ir joje kaupiasi. Maisto medžiagos, pasižyminčios antioksidaciniu poveikiu, apsaugo lipoproteinus nuo oksidacijos. Minėtas poveikis būdingas vitaminams C ir E, taip pat beta karotinui, vitamino A provitaminui. Beta karotino yra morkose, pomidoruose, brokoliuose ir kitose oranžinėse, raudonose ir tamsiai žaliose daržovėse bei vaisiuose. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, dieta, kurioje daug beta karotino, sumažina mirčių nuo ŠKL riziką. Tačiau klinikinių tyrimų metu skiriant dideles beta karotino dozes gautas priešingas rezultatas, t.y. mirčių nuo ŠKL rizika padidėjo. Duomenys apie profilaktinį didelių vitamino E dozių poveikį taip pat skiriasi. Nors stebėjimo tyrimų rezultatai rodo, kad mažesnis ŠKL naujų atvejų dažnis tarp žmonių, vartojančių dideles vitamino E dozes, tačiau klinikinio HOPE (Heart Outcomes Prevention Evaluation Study) tyrimo, kurį atliekant buvo skiriama 400 vitamino E veikimo vienetų per dieną, metu nenustatyta miokardo infarkto, insulto atvejų ar mirčių nuo ŠKL sumažėjimo. Trūksta moksliškai pagrįstų duomenų ir apie didelių vitamino C dozių profilaktinį poveikį. Taigi remiantis šiuolaikiniais moksliniais įrodymais nerekomenduojama IŠL profilaktikai vartoti antioksidatorių tablečių ar kitos vaisto formos, tačiau siūloma kuo daugiau jų gauti iš natūralių šaltinių, visų pirma – daržovių ir vaisių. Be minėtų vitaminų, daržovėse ir vaisiuose yra daugybė antioksidaciniu ir kitokiu profilaktiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų: flavonoidų, izotiocianatų, fenolių, terpenų, fitoestrogenų, augalinių sterolių ir kt. Stebėjimo tyrimų duomenimis, daržovių ir vaisių vartojimas apsaugo nuo IŠL ir insulto. Kuo daugiau daržovių ir vaisių suvalgoma, tuo ligų rizika mažesnė. Suskaičiuota, kad bendruomenei padidinus daržovių ir vaisių vartojimą vidutiniškai 150 g per dieną, galima sumažinti mirčių nuo IŠL riziką 20-40 proc., nuo insulto – 25 proc.
Daržovės ir vaisiai – vienas iš folio rūgšties šaltinių.
Tyrimo rezultatai rodo, kad jei maiste trūksta folio rūgšties bei vitaminų B6, B12, kraujyje padidėja homocisteino (aminorūgšties) koncentracija. Šios rūgšties perteklius laikomas aterosklerozės rizikos veiksniu. Be daržovių, folio rūgšties yra piene ir pieno produktuose, kepenyse, mielėse. Diskutuojama apie grūdinių produktų papildymą folio rūgštimi ir jos papildų skyrimą didelės rizikos grupėms.
Didelei daliai suaugusių Lietuvos gyventojų nustatomas
padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Arterinė hipertenzija yra vienas iš pagrindinių IŠL ir insulto rizikos veiksnių. Mokslinių tyrimų metu nustatyta, kad mityba turi svarbią reikšmę arteriniam kraujospūdžiui. Jis dažniau padidėja nutukusiems asmenims, taip pat tiems, kurių maiste yra per daug natrio ir per mažai kalio. Daugiausiai natrio gauname su valgomąja druska. Stebėjimo tyrimų duomenimis, kuo daugiau valgomosios druskos vartojama, tuo didesnis arterinis kraujospūdis. Klinikinių tyrimų metu skiriant dietą su mažu valgomosios druskos kiekiu pavyko sumažinti tiek sistolinį, tiek diastolinį kraujospūdį. Vartojant kalio turinčių maisto produktų ir kalio papildų arterinis kraujospūdis taip pat mažėjo. Kalio yra daržovėse, vaisiuose, bulvėse, ankštiniuose, grūdiniuose produktuose.
Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai, išnagrinėję mokslinius ryšių tarp mitybos ir ŠKL įrodymus, pateikė sveikos mitybos rekomendacijas:
• sumažinti sočiųjų riebalų rūgščių kiekį maiste, kad iš jų būtų gaunama ne daugiau kaip 7 proc. paros energijos;
• sumažinti transriebalų rūgščių kiekį maiste, kad iš jų būtų gaunama ne daugiau nei 1 proc. paros energijos;
• pakankamai vartoti polinesočiųjų riebalų rūgščių: iš jų turėtų susidaryti 6-10 proc. paros energijos; išlaikyti santykį tarp n-6 PNRR (5-8 proc. energijos) ir n-3 PNRR (1-2 proc. energijos);
• nors nėra įrodymų, kad ŠKL rizika priklausytų nuo bendro riebalų kiekio maisto davinyje, tačiau riebus maistas gali skatinti nutukimo atsiradimą, todėl patariama, kad iš riebalų susidarytų ne daugiau nei 30 proc. visos su maistu gaunamos energijos;
• cholesterolio, gaunamo su maistu, kiekis neturėtų būti didesnis nei 300 mg per dieną;
• sumažinti valgomosios druskos kiekį maiste iki 5 g per dieną, vengti maisto priedų ir prieskonių, kur natris yra kitokių druskų, pvz., natrio gliutamato, sudėtyje;
• pakankamai vartoti maistinių skaidulų (25-30 g per parą);
• kontroliuoti kūno svorį, išlaikant pusiausvyrą tarp su maistu gautos ir išeikvotos energijos.
Norint pasiekti minėtus tikslus, reikia:
• mažiau vartoti riebių pieno ir mėsos produktų;
• vengti hidrogenizuotų (kietų) margarinų ir produktų, pagamintų vartojant tuos margarinus;
• maistui paruošti saikingai vartoti augalinius aliejus;
• valgyti jūrų žuvies patiekalus 1-2 kartus per savaitę, vartoti rapsų ir sojos aliejaus bei daržovių, turinčių alfalinoleno rūgšties;
• gaminant maistą dažniau virti ir troškinti, bet ne kepti;
• valgyti daržovių, vaisių ir uogų po 400-500 g per dieną;
• valgyti rupaus malimo grūdinių produktų;
• saikingai sūdyti gaminamą maistą, vengti sūrių pramoniniu būdu pagamintų produktų;
• būti fiziškai aktyviems.
Literatūros sarašas - redakcijoje.