Graikiniai riešutai – kuo įdomūs ir vertingi

 

Graikinis riešutas (Juglans regia) žmogui žinomas jau tūkstančius metų. Jo tėvynė siejama su Vidurio Azija – dabartinio Irano, Afganistano ir aplinkinių regionų teritorijomis. Iš ten graikiniai riešutai paplito į Europą, o vėliau ir į kitus pasaulio regionus.

Tai vienas riebiausių riešutų, o didelę jo riebalų dalį sudaro polinesočiosios riebalų rūgštys. Būtent dėl šios sudėties graikiniai riešutai yra gana jautrūs laikymo sąlygoms ir oksidacijai.

Ne visi graikiniai riešutai vienodi

Graikinių riešutų skonis, tekstūra ir branduolio spalva gali skirtis priklausomai nuo veislės, auginimo sąlygų ir derliaus metų. O jų kokybės išsilaikymui labai svarbios ir laikymo sąlygos.

Viena geriausiai žinomų šiuolaikinių veislių yra Chandler. Ji išvesta Kalifornijos universitete ir išleista 1979 metais. Šiandien Chandler yra viena plačiausiai auginamų graikinių riešutų veislių.

Chandler išsiskiria labai šviesiu, kreminės spalvos branduoliu. Riešutai gerai užpildyti, o dėl plono kevalo branduolį lengva išimti gražiomis puselėmis. Dar vienas didelis privalumas – branduolys nebūna prilipęs prie kevalo, todėl pravėrus kevalą jis lengvai iškrenta.

Tyrimai rodo, kad šios veislės branduoliai pasižymi gana geru oksidaciniu stabilumu. Lyginant Chandler ir Howard veisles, Chandler riešutų branduoliuose nustatytas mažesnis oksidacijos lygis ir didesnis atsparumas oksidaciniams pokyčiams.

Tai svarbu todėl, kad gera riešuto išvaizda dar nereiškia, jog jis bus šviežias ir skanus. Riešuto kokybei labai svarbios ir laikymo sąlygos.

Kodėl graikiniai riešutai apkarsta?

Graikiniuose riešutuose yra daug riebalų, o nemažą jų dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys. Jos yra vertingos, tačiau kartu gana jautrios deguoniui, šviesai ir aukštesnei temperatūrai.

Kai riešuto riebalai pradeda oksiduotis, keičiasi ne tik jų cheminė sudėtis. Atsiranda junginių, kurie lemia nemalonų kvapą ir skonį – riešutas gali tapti kartus, aitrokas, turėti senų riebalų ar dažų kvapą. Moksliniuose tyrimuose būtent oksidacijos metu susidarantys lakieji junginiai naudojami kaip vieni iš riešutų gedimo ir apkartimo požymių.

Svarbu ir tai, kad oksidacija nevyksta tik tada, kai riešutas jau akivaizdžiai sugedęs. Cheminiai oksidacijos pokyčiai prasideda anksčiau, todėl laikymo sąlygos turi įtakos riešuto skoniui ir kokybei dar prieš atsirandant ryškiam apkartusio riešuto skoniui.

Kodėl švieži graikiniai riešutai tokie skanūs?

Šviežias graikinis riešutas turi savo specifinį aromatą ir skonį – jis nėra tiesiog „riebus“. Gerame riešute jaučiamas švelnus saldumas, būdingas riešutų aromatas ir lengvas sviestiškumas.

Laikui bėgant šios savybės gali keistis. Palaipsniui mažėja kai kurie natūralūs antioksidantai, o oksidacijos produktų daugėja. Tyrimuose nustatyta, kad laikymo metu didėja peroksidų ir kitų oksidacijos žymenų kiekis, o oksidacinis stabilumas mažėja.

Todėl vien tik data ant pakuotės nepasako visko apie riešuto skonį. Labai svarbu, kada riešutas buvo nuimtas, kaip jis buvo išdžiovintas, kiek laiko laikytas ir kokioje temperatūroje.

Šviesa, šiluma ir deguonis – pagrindiniai riešuto priešai

Išlukštentas graikinis riešutas yra gerokai jautresnis nei riešutas su nepažeistu kevalu. Pašalinus kevalą, branduolio riebalai labiau kontaktuoja su aplinka, todėl svarbūs tampa deguonies kiekis, temperatūra, šviesa ir drėgmė.

Aukštesnė temperatūra oksidacijos procesus spartina. Tyrimuose su Chandler ir Howard riešutais buvo aiškiai matyti, kad laikymo temperatūra turi įtakos oksidacijai, antioksidantų išsaugojimui ir juslinėms savybėms. Vėsesnėmis sąlygomis riešutai išlaikė geresnį stabilumą nei laikomi kambario temperatūroje.

Todėl ilgiau laikomus išlukštentus graikinius riešutus verta laikyti vėsiai, sandariai ir saugant nuo šviesos. Kuo mažiau deguonies patenka į pakuotę, tuo lėčiau vyksta oksidacija.

Kodėl Chandler laikoma viena geriausių veislių?

Chandler buvo sukurta ne atsitiktinai. Ji atsirado kryžminant dvi kitas veisles – Pedro ir 56-224 – ir buvo atrinkta dėl gerų agronominių bei riešuto savybių.

Ši veislė turi keletą savybių, kurios ypač svarbios vartotojui: šviesų branduolį, gerą branduolio išeigą, gražią riešuto formą, lengvai išlukštinamą branduolį ir labai gerą skonį. Prekyboje ypač vertinami šviesūs branduoliai, todėl Chandler tapo viena svarbiausių šiuolaikinės graikinių riešutų veislių.

Kaip atpažinti kokybiškus graikinius riešutus?

Perkant pirmiausia verta pažiūrėti, ar nurodyti derliaus metai ir kilmės šalis. Kaip rodo anksčiau aptarti tyrimai, riešuto skonis laikant keičiasi, todėl šviežio derliaus riešutai turi aiškų pranašumą.

Išlukštentų riešutų kokybę padeda įvertinti ir branduolio spalva. JAV žemės ūkio departamento (USDA) standartas skirsto graikinių riešutų branduolius į keturias spalvų klases: itin šviesūs (Extra Light), šviesūs (Light), šviesiai gintariniai (Light Amber) ir gintariniai (Amber). Šviesiausi branduoliai gauna aukščiausią klasę, o tamsūs vertinami prasčiau arba atmetami.

Kaip laikome savo graikinius riešutus?

Kadangi išlukštenti graikiniai riešutai yra jautrūs oksidacijai, jų laikymas mums yra ne mažiau svarbus nei pati veislė. Šviežias Chandler derlius iš Čilės mus pasiekia jau rugpjūčio mėnesį. Sandėlyje riešutus laikome šaldytuve, sandariose pakuotėse, kad kuo ilgiau išsaugotume jų šviežumą, skonį ir aromatą bei apsaugotume nuo oksidacijos.

Mūsų asortimente yra trijų rūšių Chandler graikiniai riešutai iš Čilės: mechaniškai išlukštenti, rankomis išlukštenti ir su kevalu. Skiriasi jų lukštenimo būdas ir išvaizda, todėl galima pasirinkti pagal tai, kam riešutai bus naudojami.

Rankomis išlukštenti riešutai būna gražios puselės, todėl tinka desertams, salotoms ar sūrių lėkštėms papuošti. Mechaniškai išlukštentų riešutų skonis panašus, tik tarp puselių pasitaiko ir gabaliukų, tad jie patogūs kepiniams ir košėms. Riešutus su kevalu, kurių skersmuo 36 mm ir daugiau, verta rinktis, jei ketinate juos laikyti ilgiau ir lukštenti prieš pat valgydami.

Autorė: Juliana Danielienė – natūralaus ir ekologiško maisto e. parduotuvės abrikosas.eu įkūrėja, turinti devynerių metų patirtį atrenkant produktus pagal jų sudėtį, kilmę, šviežumą ir skonį.

 

Šaltiniai

1. Pollegioni P., Woeste K., Chiocchini F. ir kt. (2017). Rethinking the history of common walnut (Juglans regia L.) in Europe: its origins and human interactions. PLoS One, 12(3), e0172541. doi.org/10.1371/journal.pone.0172541

2. Grilo F. S., Wang S. C. (2021). Walnut (Juglans regia L.) volatile compounds indicate kernel and oil oxidation. Foods, 10(2), 329. doi.org/10.3390/foods10020329

3. Ampofo J., Grilo F. S., Langstaff S., Wang S. C. (2022). Oxidative stability of walnut kernel and oil: chemical compositions and sensory aroma compounds. Foods, 11(19), 3151. doi.org/10.3390/foods11193151

4. Athaillah Z. A., Wang S. C. (2024). Physical and chemical characteristics of walnut (Juglans regia L.) kernels with different skin lightness. Journal of Food Science, 89(5), 2730–2746. doi.org/10.1111/1750-3841.17042

5. USDA Agricultural Marketing Service. United States Standards for Grades of Shelled Walnuts. www.ams.usda.gov/grades-standards/shelled-walnuts-grades-and-standards

 

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai

Mūsų draugai