Kovoti su onkologinėmis ligomis padeda ir psichologai

Kasmet Lietuvoje apie 18 tūkstančių žmonių sužino, kad jie serga onkologine liga. Ir nors gydymo metodai tobulėja, vis daugiau žmonių pasveiksta, ši liga apaugusi daugybe baimių. Onkopsichologijos ir komunikacijos centre teikiama nemokama psichologinė pagalba vėžiu sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems. Apie tai kalbamės su centro psichologe Sandra Birbilaite.

Kokios emocijos užplūsta žmogų sužinojus, kad serga šia liga?

Sužinoję onkologinės ligos diagnozę, pacientai išgyvena krizę. Užplūsta neigiamos emocijos: šokas, išgąstis, nerimas, baimė dėl ateities – labai plati negatyvių jausmų gama. Labai dažna ir mirties baimė. Visos šios emocijos yra normali reakcija į tokį sukrečiantį įvykį.

Onkologinės ligos diagnozė lyg išmuša tvirtą pamatą iš po kojų. Žmogus gyveno, dirbo, kažką planavo, staiga išgirdęs šią diagnozę, pajunta savo egzistencijos trapumą, gyvenimo laikinumą. Jam kyla egzistenciniai klausimai: kodėl tai nutiko man? kas dabar svarbu gyvenime? kokia mano gyvenimo prasmė? Onkologinės ligos diagnozė – ribinis patyrimas, kuris „išmeta iš kasdieniškumo“, dėmesį prikausto prie pačios „būties“. Išgyvenant dėl savo ateities, kyla didžiulė atsakomybė už artimuosius: galbūt sergantysis buvo pagrindinis šeimos maitintojas, rėmė tėvus ar vaikus, o staiga sužino, kad gydymas truks šešis mėnesius ar visus metus, galbūt reikės atsisakyti darbo, ligos eiga neprognozuojama.

Gali, bet vienam gali būti labai sunku. Pati pirmoji šoko reakcija, didžiulis išgąstis gali užtrukti. Kai kurie žmonės tai įveikia per kelias valandas, kitiems prireikia kelių dienų, tretiems – ir ilgesnio laiko. Tas pirmas šokas yra labai stiprus, žmogus daug ką turi pergalvoti. Viena vertus, jis labai išsigąsta, tarsi sustingsta, kita vertus, jo smegenys pradeda veikti labai greitai, galvoti, apdoroti informaciją, kaip kas bus. Po šoko reakcijos žmonės pradeda ramiau galvoti ir svarstyti, ką daryti, kur kreiptis kokios pagalbos. Jeigu labai sunku, kartais prireikia psichologinės ir dvasinės pagalbos. Kartais labai gerai aprimus emocijoms dar kartą pasikalbėti su gydytoju, tada lengviau išgirsti, ką tas sako. Kiekvienas žmogus individualiai įveikia šią žinią. Stiprios krizės metu apie trečdaliui žmonių pakanka artimųjų palaikymo ar likimo draugų suteiktos informacijos, trečdaliui prireikia psichologinės ar dvasinės pagalbos, trečdalis randa vidinių jėgų tai priimti vieni.

Bendraujant su sergančiaisiais kartais tenka išgirsti, kad jie nujautė, jog gali susirgti ar serga onkologine liga, net kokia jos rūšimi. Tarkim, giminėje buvo sergančiųjų vėžiu, tada žmogus tarsi nujautė, kad gali susirgti. Tie, kurie iki onkologinės ligos diagnozės jautė skausmus, ieškojo priežasčių, apėjo daug gydytojų, bet buvo gydomi nuo visai kitų ligų, sužinoję diagnozę gali nuliūsti, bet ir pajausti palengvėjimą. Viena moteris pasakojo, kad jos svoris labai krito, ji jautė didžiulį nuovargį, ieškojo priežasties. Pati išsiprašė siuntimo pas onkologus. Atvažiavo su lagaminu, įžengusi į gydytojo onkologo kabinetą pasakė norinti pasitikrinti, nes mano, kad yra jų pacientė. Jai nustatė progresavusią onkologinę ligą, bet ji jautėsi net ramesnė, kad pagaliau ją gydo nuo tikros ligos. Visai kitaip, kai žmogus ramiai dirbo, planavo ateitį, turėjo įvairių ketinimų, jautėsi fiziškai stiprus, nebuvo sirgęs jokiomis ligomis ir nesitikėjo, kad gali kokia susirgti. Sužinojus vėžio diagnozę, reakcija nepriklauso nuo amžiaus – tiek 30-mečiui, tiek 50-mečiui, 70-mečiui sunku išgirsti tą žinią. Viena 70 m. pacientė, kuriai atsinaujino liga, pasakojo, kad, pirmąsyk susirgusi 50-ties, ji prašė Dievo leisti pagyventi iki 70-ties, tada tiek atrodė labai daug, o dabar nori dar 10 metų, daug ką nuveikti ir atlikti. Taigi diagnozė labai sukrečia ir jauną, ir vyresnio amžiaus žmogų, visiems tenka daug pergalvoti ir perkainoti, keičiasi prioritetai, kristalizuojasi vertybės.

Kiekvienam, sužinojus, kad serga mylimas žmogus, kaip ir sergančiajam, gali būti labai nelengva. Jie, kaip ir ligoniai, gali patirti tokių pačių reakcijų: šoką, pyktį dėl neteisybės, ilgai neigti ligą, patirti depresiją. O svarbiausia jų pagalba – būti kartu su sergančiuoju, leisti jam kalbėti, išsakyti tai, ką jaučia, neneigti ligonio jausmų. Artimųjų pagalba yra be galo svarbi nuo to momento, kai palydi žmogų pas gydytoją, kai šis išgirsta diagnozę. Labai svarbu tada būti kartu. Dažnai žmogus šoko metu gali negirdėti, ką sako gydytojas. Šis gali sakyti: „Gydysim, yra didelė tikimybė pasveikti“, kai kurios onkologinės ligos gana sėkmingai išgydomos, dideli pasveikusiųjų procentai, bet žmonės to negirdi. Nes diagnozė „vėžys“ labai aplipusi baimėmis. Artimasis, nors jam taip pat baugu, gali labai palaikyti sergantįjį, leisti jam atsidėti gydymui, kovai su liga, tarkim, pasakęs: „Tu galvok apie gydymą, aš pasirūpinsiu namais, vaikais, buitimi“. Kai žmogus sužino diagnozę, daug kas skambina ir teiraujasi tyrimų rezultatų, ligoniui gali būti labai sunku juos kartoti. Artimasis gali perimti skambučius, tvarkyti buitį. Palaikymas yra labai svarbus.

Bene svarbiausia būti kartu su žmogumi, kai jam to reikia, kalbėtis apie tai, ką jis nori. Sergantieji neretai skundžiasi, kad artimieji jų neišklauso. Jie dažnai laikosi nuostatos: „Negalvok, kad gali būti blogai, turi būti stiprus, mąstyti tik optimistiškai.“ O kai žmogus nori išsikalbėti apie nerimą, jam atsako: „Negalvok apie tai, viskas bus gerai.“ Nors reikia skiepyti optimizmą, negalima neigti žmogaus jausmų.

Artimųjų pagalba gali būti labai įvairi. Vieni gali puikiai teikti vadinamąją emocinę pagalbą: ateiti, kalbėtis, bendrauti telefonu. Kiti teikti praktinę pagalbą: atvažiuoti ir sutvarkyti namus, atnešti produktų, paruošti maistą, sutvarkyti kažkokius popierius, prižiūrėti vaikus. Gal net paremti finansiškai. Nes sergančiajam prireikia įvairiapusės pagalbos, jis tarsi iškrenta kuriam laikui iš gyvenimo. Todėl patarimas toks: kuo esate stiprus, tuo padėkite.

Žmonės niekada nekalba apie ligą kaip apie galimybę tik sužinoję diagnozę. Tada atrodo, kad tai bene baisiausias dalykas, kuris galėjo įvykti. Vėliau, kai gydosi, po operacijos, chemoterapijos, radioterapijos, kai daug mąsto, kaip liga atsirado, kokią žinią perduoda, daug ką supranta. Gal ligi tol jis daugiausia gyveno dėl kitų: be poilsio dirbo, uždirbo pinigus, sau mažai skyrė laiko. Tada pradeda galvoti, kad ir jis yra svarbus, galbūt liga yra iššūkis daug ką keisti? Galbūt jis gali būti stiprus, ją įveikti ir gyventi kitaip? Liga – tai žinia žmogui atsigręžti, gilintis į save patį. Įdomu susitikti tuos žmones po ligos praėjus keleriems metams. Išgyvenę sunkią situaciją, sugeba joje įžvelgti ir teigiamų aspektų, sako, kad neatsisakytų šios patirties, nors ir kokia ji buvo sunki.

Bet ne visi žmonės sustiprėja ir auga vidumi. Kai kurie labai palūžta, gali panirti į depresiją, tarsi nustoti gyventi. Net pasveikusieji dar ilgai gali jausti ligos poveikį, ilgai gyventi su mirties baime. Kai žmogus psichoterapijos metu sako pagaliau po kelerių metų nusipirkęs sau rūbų, svarstąs apie vedybas, svajojąs apie vaikus ar paskolą butui, suprantu, kad tikrai psichologiškai sustiprėjo, mirties baimė pasitraukė, netrukdo gyventi ir džiaugtis.

Liga leidžia kitaip, plačiau pažvelgti į jų gyvenimą, praturtėti dvasiškai, keisti filosofiją, labiau vertinti žmones, kurie yra greta, išsiugdyti toleranciją jų trūkumams, stiprina charakterį, valią, įpratina labiau rūpintis savo gerove, sveika gyvensena ir mityba. Susirgus perkainojamos vertybės, svarbūs tampa ne darbas, finansai, dėl ko daugiausia žmonės patiria streso, o santykiai, kiekviena akimirka. Žmogus pradeda ramiau žiūrėti į savo būtį. Daug žmonių dirbdami nemato net gamtos grožio, o staiga kieme pamato sniego žibėjimą, pavasarį besiskleidžiančius lapus. Viena ligonė pasakojo, kad plaudama indus pamatė, kokie gražūs muilo burbulai, kiek daug juose atspalvių. Kažkada šis darbas buvo vargas, o dabar plaudama indus mėgaujasi spalvų žaismėmis. Susirgę žmonės tarsi išsivaduoja iš kasdienio stresą keliančio lėkimo, konfliktų ir pradeda galvoti, kas yra svarbiausia.

Kai kurie ligoniai atranda laiko ir erdvės kūrybai: kas pradėjo rašyti knygą, megzti, fotografuoti, kas atsigręžė į religiją. Tiesiog patyrę krizę žmonės atsisuka į save, greičiau bręsta kaip asmenybės egzistencine, dvasine prasme. Vėliau žmonės supranta, kad jeigu įveikė šią bėdą, tai įveiks ir daugybę kitų. Darniose šeimose labai sustiprėja tarpusavio santykiai, jeigu namuose būdavo daug barnių, jie dingsta, nes smulkmenos pasidaro nereikšmingos.

Viena moteris, praėjus keleriems metų po onkologinės ligos diagnozės, sakė, kad ji savotiškai dėkinga likimui už šią ligą, nes ji tapo tarsi pamatu mąstymui pakeisti. Labai aiškiai pajuto, kad gyvenimas – Dievo dovana, kurią turi branginti, ėmė labiau vertinti žmones, jei anksčiau matydavau juose daugiau ydas, vertino: „Jis toks, jis anoks“, dabar kiekviename mato stebuklą ir yra dėkinga likimui už visus sutiktus žmones. Pasikeitė ir santykis su Dievu, jei anksčiau jį terorizuodavau savo maldomis, tai dabar man to nebereikia, jaučiu jo buvimą ir nuolatinę globą.“

Tai, ką pamatė sergantieji, nėra kažkas, ko negalėtų pamatyti ir kiekvienas, tiesiog jie atsisako skubėjimo, įsiklauso į save, savo ir aplinkinių poreikius.

Sergantieji onkologinėmis ligomis – tai žmonės, kurie šiuo gyvenimo metu gal net labiau nei kiti moka mylėti gyvenimą ir juo džiaugtis. Jie vertina kiekvieną dieną, semia iš gyvenimo rieškučiomis neatidėliodami. Galima iš jų mokytis gyvenimo džiaugsmo, tų nuostabių dalykų, kuriuos jie padaro. Jie tampa drąsesni priimdami gyvenimo iššūkius, teigdami sau: „Kodėl to nepadaryti, jei ilgai norėjai? Gali bandyti, nieko prarasi, jei nepasiseks.“ Taip žmonės išbando naują veiklą, drąsiau keičia asmeninį gyvenimą, analizuoja ankstesnio nesėkmes, drąsiau kreipiasi į psichologus, netrukdo sau būti laimingiems ar bent pabandyti tapti kiek laimingesni nei buvo iki tol.

Jei žmogus žino, kad liga yra pagydoma, skatiname tuo tikėti, galvoti apie ateitį, planuoti. Jei liga neišgydoma, bet sergant galima išgyventi keletą metų, skatinama viltis, kad ir sergant galima džiaugtis šia diena, rasti laiko tam, apie ką seniai svajota, bet atidėliota: susitikti su artimaisiais, skaityti knygas, kažką mielo sau padovanoti ar padaryti. Jei žmogus miršta (tai atskira grupė, su kuria taip pat dirbame), psichologas tampa tuo žmogumi, su kuriuo galima kalbėti apie mirtį. Žmonės nori kalbėti egzistenciniais klausimais: apie gyvenimo prasmę, ką yra padarę, kuo jų buvimas buvo naudingas, kas yra po gyvenimo. Kiekvienas žmogus tą „anapus“ įsivaizduoja savaip. Kai kam tai tuštuma, mirtis panaši į miegą, kai užsimerkdami pasineriame į tamsą, o kai kam – galimybė toliau gyventi „kažkur ten“, patirti amžiną džiaugsmą. Labai dažnai žmonės bijo ne pačios mirties, o skausmo, būti vieniši, o kartu būti našta artimiesiems, jų kentėjimo. Tada diskutuojame su žmogumi, kad galbūt tos minutės ne našta, o galimybė labai artimai pabūti su namiškiais, išsakyti tai, kas nebuvo išsakyta. Galbūt dar galima kuo nors pasidžiaugti ir padėkoti, surašyti svarbius, neišsakytus žodžius ar testamentą. Kartais sukuriama asmeninė meditacija, kuri padeda jausti saugiau ir tvirčiau. Kai kurie išeidami sako: „Iki rytojaus“. Tai kovotojai, nesutinkantys su tuo, kas vyksta.

Jeigu žmogus nori kalbėti apie mirtį, reikia jam leisti tai daryti, jei nenori, negalima versti. Kartais artimieji neigia mirtį ar nepasiruošę apie tai kalbėti, tada ligoniui gali padėti psichologas. Kartais iki pat mirties žmonės turi didžiulę viltį pasveikti. Sugriauti jos negalima – galbūt tik ji ir palaiko. Juo labiau kad niekas nežino, gal tikrai žmogus gali pasveikti ar ilgai gyventi. Visose situacijose ieškoma, kas geriausia konkrečiam žmogui.

Ji nėra niūri. Būtent dirbdama su onkologiniais pacientais atradau pozityviąją psichologiją, gyvenimo džiaugsmo psichologiją.

Dar būdama studentė magistro darbe tyriau didelius skausmus kenčiančius mirštančius ligonius. Tada nustebau pamačiusi, kad trečdalis žmonių moka džiaugtis gyvenimu ir vertinti kasdieną, kad ir kokia ji būtų. Tos grupės žmones pavadinau „gyvenantys čia ir dabar“, tai ligoniai, kurie gyvena šia diena, planuoja dabartį, nekelia klausimo, kodėl susirgo, palaiko darną su savimi, Dievu ir aplinkiniais, save tausoja fiziškai ir psichologiškai. Ir tos gyvenimo meilės iš onkologinių ligonių galima mokytis. Šiame darbe atiduodamas dalį savęs, labai daug ir gauni. Pamenu tiriamąją, kuri paliatyviosios slaugos kabinete lankėsi trejus metus. Jos tyrimų rezultatai buvo kritiški, bet ji norėjo padėti užauginti anūkus, spręsti artimųjų problemas, kasdien nueiti į parduotuvę. Taigi, turėjo be galo daug veiklos, nors jai skaudėjo kaulus, vaikščioti buvo sunku, bet tikslai neleido sustoti. Tikslai, tikėjimas ir viltis gydo.

Kad ir kokia būtų sunki gyvenimo situacija, svarbu prisiminti, kad po tamsios nakties, niūraus lietaus išlenda saulė, kuri sušildo ir atgaivina nuvargusią sielą. Sunkūs išgyvenimai leidžia suvokti, koks vertingas ir prasmingas gyvenimas. Žmogus sukurtas džiaugtis, ištikus krizei kentėti, po to vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą, net išmokti dar labiau džiaugtis gyvenimu.

Ir noriu priminti, kad sergantieji onkologinėmis ligomis ir jų artimieji gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas telefonu 8 646 46 444 darbo dienomis nuo 12 iki 16 val. arba individualiai atvykę į Onkopsichologijos ir komunikacijos centrą (Trakų g. 9/1, 103 kab., Vilnius).