Mokausi gyventi ir nežinau, ar kada šis procesas baigsis

Ar sunku suderinti šeimą ir darbą?

Visą laiką norėjau suderinti dvi vienas kitai galinčias trukdyti gyvenimo sritis: šeimą ir savirealizaciją veikloje bei darbe. Nuo vaikystės esu „užsiprogramavusi“ stengtis abiejose srityse būti kuo geresnė. Dabar suprantu, kad tai nėra lengva ir reikia ne tik dėti nuolatines pastangas, bet turėti ir truputį sėkmės, norint, kad pavyktų ir ten, ir ten. Pradėjau dirbti dar besimokydama. Laikiau save „gera mergaite“, kuri labai pareigingai laikosi visokių taisyklių ir „etikos normų“. Buvau tvirtai nusistačiusi nesusidraugauti su išsiskyrusiu ar vedusiu vyru. Tačiau, matyt, buvau nevisai rigidiška, ir likimas lėmė taip, kad ištekėjau už išsiskyrusio ir turinčio du vaikus, 12 metų vyresnio bendradarbio.
 

Taip, likimas pakoreguoja mūsų gyvenimą... O ką tavo gyvenime reiškia vyras, šeima?

Vaikai, vyras, šeima turbūt, kaip ir daugelio moterų, užima pačią svarbiausią vietą mano gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad šalia manęs yra labai stiprus, geras ir supratingas žmogus. Mūsų pažintis beveik kardinaliai pakeitė mano gyvenimą, skatino augti ir tobulėti, pakeitė požiūrį į daugelį dalykų bei parodė, kas iš tikrųjų vyksta aplink, ypač žmonių santykiuose. Vyras (dr. Julius Neverauskas) yra visapusiškai aktyvus ir verslus žmogus, spalvinga ir kūrybiška asmenybė. Jis visokeriopai skatina kuo didesnį mano galimybių atsiskleidimą, laikydamas mane gyvenimo ir verslo partnere. Todėl, manau, šiuo metu turiu nemažai žinių bei patirties tvarkytis su įvairiais iššūkiais ir galimais sunkumais. Kartais pajuokaujame, kad, būdama šalia savo vyro, baigiau „neakivaizdines psichoterapijos studijas“. Galiu jaustis gana saugi ir priimti nesėkmes. Vadinu tai savotišku „susimokėjimą už mokslą“ ir stengiuosi tų pačių klaidų nedaryti, nors, aišku, būna visko. Labai padeda bėgant metams ir didėjant patirčiai ateinantis visa ko reliatyvumo ir laikinumo suvokimas.
 

Kaip, turėdama tiek žinių, augini savo vaikus? Stengiesi būti tobula mama?

Auginu dvi mergytes. Persiėmusi psichoterapijoje vyraujančią nuomonę, kad sveikesnius ir laimingesnius vaikus užaugina ne „tobula“, bet „pakankami gera“ mama, stengiuosi skatinti beveik 2 ir 4 metų dukrelių savarankiškumą, gebėjimą spręsti savo „vaikiškas“ problemas, kartu žinant, kad jos yra labai mylimos ir galinčios bet kada kreiptis pagalbos bei ją gauti. Dabar atrodo, kad jaunesniajai, Oliviai, toks skatinimas labai tinka, ji viską stengiasi daryti pati. Nors turime sąlygas auginti vyresniąją Emilią namuose, specialiai leidžiame į darželį, siekdami ugdyti bendravimo įgūdžius, daugiau pažinti svetimus žmones ir tvarkytis su iškylančiomis realiame gyvenime problemomis. Ir aš, ir dukros bendraujame su vyro sūnumis iš pirmosios santuokos, tas irgi, manau, padeda joms suprasti pasaulio realybės spalvingumą. Manau, kad esu atsakinga mama ir labai rimtai žiūriu į sveiką vaikų auginimą ir auklėjimą. Aišku, būna visko, serga vaikai, nemigo naktys, tačiau visi sunkumai labai greitai užsimiršta, ypač kai į tave žiūri nuolat pasauliu besidominčios keturios akys. Mane džiugina stebėjimas, kaip vystosi vaiko mąstymas, jausmai, gebėjimas suprasti pasaulį ir jame gyventi.

Ar gali save įsivaizduoti gyvenant kitaip?

Šiandien galiu pasakyti labai drąsiai, kad savo gyvenimo niekada neiškeisčiau į jokį kitą. Manau, kad gavau labai daug šansų ir galimybių išbandyti, pažinti, patirti, išlaukti, o dar kiek, aš taip tikiuosi, bus ateityje…. Ypač vertinu ir tai, kad visą laiką turėjau galimybę keistis. Žaviuosi žmonėmis, kurie, net ir perkopę pusės amžiaus slenkstį, nebijo keistis, imtis naujos veiklos, eiti į priekį, turi ir įgyvendina, net kartais, atrodo, pačias beprotiškiausias svajones. Noriu ir stengiuosi gerai ir gražiai gyventi, tačiau, manau, prisitaikyčiau ir prie sunkesnių sąlygų. Stengiuosi būti pasiruošusi didesniems išbandymams, tačiau moku pasimėgauti ir gyvenimu be jų. Mokausi gyventi ir nežinau, ar kada nors šis mokymosi procesas baigsis.
 

Suprantu, kad materialinės sąlygos tau leistų visai nedirbti, apie ką daugelis gali tik pasvajoti. Ar galėtum taip gyventi?

Kaip negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be šeimos ir artimųjų, taip neįsivaizduoju jo ir be darbo, be naudingos veiklos. Tiesa, beveik neteko dirbti samdoma darbuotoja, visą laiką dirbau šeimos versle. Baigiau ISM vadybos magistratūrą. Į magistratūrą norėjau stoti tik pabaigus bakalauro studijas, tačiau, manau, teisingai mane atkalbėjo būsimas vyras, teigdamas, kad magistratūros studijos daugiau naudos duos šiek tiek padirbus, įgavus patirties. Taip ir buvo. Dirbau įvairiose pozicijose, administratore, vadybininke, vadove. Beveik dešimt metų teko aktyviai dirbti žurnalų leidyboje, bet, į pasaulį pasibeldus pirmajai mergytei, nusprendėme to atsisakyti. Tuo metu visą dėmesį skyriau pirmagimei, bet visą laiką galvoje kirbėjo mintis, o ką reiks daryti vėliau, ką veiksiu, kai dukrytė paaugs. Vyras susidomėjo senėjimo prevencijos medicina, apimančia fizinės ir psichologinės sveikatos gerinimą, darbingumo didinimą, žmogaus galimybių plėtimą, estetinę mediciną. Taip pamažu prie medicinos centro „Neuromeda“ Kaune, kuris yra bene didžiausias Lietuvoje nervų ir psichikos ligų bei psichoterapijos srityje besispecializuojanti privati medicinos įstaiga, atsirado idėja kurti estetinės ir senėjimo prevencijos medicinos „centriuką“, kurį pavadinome „Jaunatvės namai“. Jo veikloje koncentruojame tik tai, kas yra vienareikšmiškai veiksminga, įrodyta ir praktiška – patikimas ir efektyvias, turinčias gerą kainos ir kokybės santykį kūno ir veido jauninimo bei gražinimo procedūras, kūno svorio reguliavimą ir formų dailinimą. Iš nesuskaitomos daugybės techninių prietaisų ir procedūrų renkamės tik praktikoje pasiteisinusias metodikas, atsisakydami nereikalingų, daugiau rinkodarai skiriamų „švilpukų“. Džiaugiamės, kad, pasirinkę tokią strategiją, galime padėti norinčiomis puoselėti savo grožį ir kūną moterims, o kartais ir vyrams, net sunkmečio metu. Mano pastangos organizuojant „Jaunatvės namų“ darbą, plečiant veiklą Kaune ir Vilniuje, užima didžiąją laiko ir minčių šiuo metu. Taip realizuoju kūrybingumą ir panaudoju savo moteriškąsias savybes.
 

Jei jau prakalbome apie moters galimybes, tai pasidalink paslaptimi, kaip pavyko taip patobulinti kūno formas? Po dviejų gimdymų, ilgo maitinimo atrodai gražiau nei prieš tai.

Gilesnis suvokimas, kad rūpinimasis savo sveikata ir jos puoselėjimas yra žmogaus (net visuomenės) kultūros dalis, atėjo laikui bėgant. Manau, kad kiekviena moteris (ar vyras) norėtų nors šiek tiek pristabdyti laiką, – juk tikrai neužpykstame, kai mums duoda bent penkeriais metais mažiau. „Jaunatvės namuose“ atliekamos įvairios veidą bei kūną jauninančios procedūros, padedama atsikratyti celiulito ir antsvorio, pakoreguoti kūno formas. Juk turbūt dauguma mamų supranta, kad tai, po vaikučių gimimo, yra gana sunku padaryti, ypač kai lieka tie keli paskutiniai kilogramai. Viską patyriau pati savo kailiu, nes per kiekvieną nėštumą buvau priaugusi per dvidešimt kilogramų (kai mano ūgis tik 1,59 m), todėl, siekdama juos ištirpdyti, turėjau padėti pastangų. Nesilaikiau jokių madingų dietų, netikiu ilgalaikiu jų veiksmingumu (tai rodo ir moksliniai tyrimai). Pasitarusi su vyru ir medicinos centro „Neuromeda“ kineziterapijos specialistu, susidariau sveikos, subalansuotos mitybos planą, pradėjau lankyti specialios mankštos treniruotes ir naudojausi „Jaunatvės namų“ kūno formų korekcijos procedūromis. Toks režimas davė „stebuklingą“ rezultatą – nors abi dukras maitinau iki pusantrų metų, dar maitindama be jokio alkio jausmo normalizavau kūno svorį, ir šiuo metu mano kūno apimtys yra net mažesnės nei buvo 18 metų. Pavyzdžiui, klubų apimtis sumažėjo 8 cm. Moterys turbūt žino, kad tai bene problemiškiausia vieta mažinant kūno apimtis. Viskas vyko saugiai, laipsniškai, be streso, gaunant kasdienį pasitenkinimą iš maisto ir fizinio aktyvumo bei mankštos. Aišku, bene svarbiausią vaidmenį suvaidino tai, kad pasiklioviau specialistų konsultacijomis ir pagalba.
Esu nelinkusi pasiduoti tokioms visuomenėms nuostatoms, kad, jeigu jau pagimdei kelis vaikus ir esi daugiau nei 35-erių, tai būti lieknai arba be kelių papildomų kilogramų yra nuodėmė, net negražu ar net neįmanoma. Aišku, jau nebe aštuoniolika, tačiau pažįstu daugelį moterų, kuriuos, sulaukusios keturiasdešimties ar penkiasdešimties, atrodo, net, pasakyčiau, daug geriau nei tos aštuoniolikos. Ir tikrai nereikia čia mesti kaltės grožio kultui, aukštus grožio standartus keliantiems lietuvių vyrams ar paprasčiausiam moterų isteriškumui. Mano nuomone, moteris pirmiausia turi būti graži sau, o tada gal jau ir visiems kitiems. Man gražu liekna (tik, žinoma, neserganti anoreksija) moteris, o kur dar to lieknumo privalumai. Jau nevardiju, kad beveik visus rūbus galima pasimatuoti ir jie gražiau gula.
 

Ar anksčiau sportavai?

Aktyviau sportuoti pradėjau beveik prieš metus ir tuo labai džiaugiuosi. Sportuoju 4–5 kartus per savaitę (o kaip gi kitaip nutirptų tie mano kilogramai), taip pat 2 kartus su kineziterapeutu, ir dabar jau nesivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Prieš tai keletą metų vaikščiojau tiesiog į sporto klubą, bet viso to efektyvumas buvo minimalus. Daugumoje klubų treneriai per mažai domisi, neskiria laiko, o neretai turi per mažą kvalifikaciją, kad efektyviai padėtų klientams. Be abejo, moteriškai džiaugiuosi, kad šalia savęs turi „Jaunatvės namus“, kur aš pati, kaip ir kiekviena moteris, gali gauti profesionalią pagalbą. Prižiūriu savo mitybą, t.y. seniai iš raciono esu išbraukusi grietinę, bulvių patiekalus, bandeles, riebaluose keptą maistą, bet kol kas dar nesugebu atsispirti saldumynams. Bet sveikai maitinantis nedidelis „paslydimas“ ne taip ir kenkia. Sveikai maitinamės visi. Mergaitės sugeba prisitaikyti, kad, nepaisant kitų pažįstamų vaikų valgymo įpročių, joms saldainiai, sausainiai, nekalbant apie „dažytus“, konservantais apsaugotus produktus, bandelės, cukrus yra keičiami į vaisius, varškės produktus, jogurtus, ekologišką sveiką juodą duoną, daržoves. Emilia labai mėgsta įvairiai paruoštą žuvį, o Olivia – daržoves, kas tarp jų amžiaus vaikų retenybė. Šeimoje laikomės nuostatos, kad esant pakankamai sveiko maisto, vaikai „iš bado nemirs“, ir norėdami valgyti jie rinksis iš sveikų produktų, netapdami priklausomi nuo maisto pramonės specialiai sukonstruotų dirbtinių kvapų, spalvų ir skonių, „užprogramuojančių“ liguistą maisto vartojimą ir ligas.
 

Klausimo „kaip rūpinatės sveikata“ taip gyvenančiam žmogui ir nereikėtų užduoti, bet vis dėlto,kas svarbiausia, norint ilgai džiaugtis gyvenimu?

Į sveikatą žiūriu kaip į didžiausią vertybę. Psichologinė sveikata padeda prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, suprasti save ir kitus žmones, nesusidaryti „dirbtinių problemų“ ir mokėti spręsti realias, gyventi visavertiškesnį, įdomesnį gyvenimą, pagaliau būti laimingesne. Fizinė sveikata ir kūno puoselėjimas leidžia gauti didesnį pasitenkinimą iš gyvenimo, turėti daugiau galimybių ir mažiau apribojimų. Juk daugiau nei pusė mūsų sveikatos priklauso nuo gyvenimo būdo ir mažiau kaip 20 proc. – nuo medicinos. Gyvenimo patirtis paskatino labai rimtai žiūrėti į profilaktinių medicinos priemonių galimybes. Ir mano, ir vyro tėtis sirgo skrandžio vėžiu. Mano tėtis nesilaikė gydytojų patarto profilaktinių tyrimų grafiko, pavėlavo pusę metų ir būdamas 15 metų jaunesnis už vyro tėtį jau seniai mirė. Tuo tarpu vyro tėtis skrupulingai laikydamasis nurodymų, gyvena visavertį gyvenimą, praktiškai sveikas jau penkerius metus. Turiu ir asmeninę patirtį. Tiesiog profilaktiškai pasitikrinus ultragarsu man buvo rasti pakitimai krūtyje ir inkstuose, reikalaujantys gydymo ir profilaktinių priemonių, kurių žadu nepriekaištingai laikytis. Be kita ko, normalus kūno svoris ir liekna figūra labai padeda tiriantis ir ultragarsu ir rentgenu, o tai dar vienas privalumas.
 

Ir tradicinis klausimas: ko palinkėtum skaitytojoms, tokioms moterims kaip tu?

„Sveiko žmogaus“ skaitytojoms ir skaitytojams linkiu suprasti, kad nors sveikata nėra pakankama, tačiau būtina sąlyga gyvenimo pilnatvei ir laimei pasiekti. Be to, galima jaustis ir būti praktiškai sveiku net sergant kai kuriomis ligomis, jas tinkamai kontroliuojant ir puoselėjant savo kūną bei dvasią. Subalansuoti interesai, tinkamas dėmesys sau ir savo artimiesiems, kūrybingumas, tikslų turėjimas ir jų siekimas gali padėti ne tik pačiam nugyventi visavertį gyvenimą, tačiau perduoti šią „estafetę“ ir savo vaikams. Gal tai ir yra gyvenimo prasmė.
Kol šnekučiavomės, prie mūsų prisijungė Emilia ir Olivia. Iš pradžių nedrąsiai, po to aktyviau buvo demonstruojami žaisliukai, prašoma sulčių, nuo stalo vos nenuskriejo vaisių vaza... Pertrauka baigėsi... jei ji iš viso buvo. Mama – būsena, kuri niekada nesibaigia, nesikeičia, niekur nedingsta. JI suteikia daug nerimo, jaudulio, bet kartu ir neapsakomos, ypatingos laimės...
Na štai, žodžio „ypatingas“ rašant apie mamas išvengti nepavyko. Tad būkit pasveikintos su artėjančia Motinos diena visos – lamingos ir norinčios tokiomis tapti, mylimos ir mylinčios. O išskirtinės ir ypatingos jau esate tiems, kuriems padovanojote gyvenimą.