){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Prieskoniai apibūdinami kaip augalai, turintys daug biologiškai veiklių medžiagų, antioksidantų. Šiuolaikinėje maisto gaminimo literatūroje rašoma, jog šie augalai yra neatsiejama bet kokio maisto raciono sudedamoji dalis, gerinanti apetitą, suteikianti patiekalui skonį bei aromatą. Iš tiesų prieskoniai taip plačiai vartojami ne be reikalo – jie turi begalę mūsų organizmui reikalingų savybių.
Svarbiausia, prieskoniai skatina virškinimo fermentus išskiriančių liaukų veiklą, todėl maistas tampa skanesnis, jis geriau virškinamas, geriau pasisavinamos maisto medžiagos. Dauguma prieskonių pasižymi baktericidinėmis ir antioksidacinėmis savybėmis. Taip pat reikia nepamiršti jų dalyvavimo fermentiniuose procesuose – jie atlieka katalizatorių vaidmenį ir gerina medžiagų apykaitą. Iš daugelio aromatinių ir skonio medžiagų bene vertingiausios yra eteriniai aliejai, suteikiantys prieskoniams būdingą aromatą; gliukocidai ir alkaloidai, kurie padaro prieskonius deginančio, aštraus skonio.
Jei yra keli panašios paskirties prieskoniai, geriausiai pasirinkti tinkamą atsižvelgiant į sudėtį, skonį bei kvapą. Pvz., kuriuos pipirus pasirinkti – juoduosius ar kvepiančiuosius? Ir tie, ir tie priklauso pipirų rūšiai ir daugiausia vartojami mėsai skaninti. Skirtumas tas, jog juodieji pipirai turi labiau deginantį, kartų skonį. Tuo tarpu kvepiantieji išsiskiria kvapu, primenančiu muskato riešutų, gvazdikėlių, juodųjų pipirų ar cinamono aromatą.
Natūralesnes medžiagas, įeinančias į prieskonius, galima „atsekti“ nesudėtingai – tereikia sužinoti, kaip jie apdoroti bei jų sudėtį. Sakykime, kardamonas, žvaigždėtasis anyžius, kmynai, krapai, gvazdikėliai – tai išdžiovinti subrendę arba nesubrendę atitinkamų medžių vaisiai. Jie nepaveikti chemiškai, vien žodis „džiovinimas“ reiškia natūralų apdirbimo procesą.
Kardamonas tinkamiausias maltas – miltiniams konditerijos gaminiams, dešroms bei duonos pramonėje. Gana plačiai vartojami kmynai – jie tinka duonos kepimo pramonėje; alaus, likerio, degtinės ir gaiviųjų gėrimų gamyboje; gaminant pirmuosius ir antruosius patiekalus (ypač bulvių, kopūstų ir varškės), rauginant ir sūdant daržoves. Krapai paskanina sriubas, salotas, bulvių patiekalus, padažus. Gvazdikėliai nepakeičiami marinuojant agurkus ir pomidorus, verdant karštą vyną; kas mėgsta deda ir į kompotus.
Beje, nemažai natūralių prieskonių galime išauginti pačios. Tam palanki vasara, kai sužaliuoja sodai, daržai. Jų neturint, ne bėda – gyvenant daugiaaukščiuose galima tiesiog auginti ant palangės. Žavimės imbiero, cinamono, baziliko, čiobrelių skoniu – grynais natūraliais prieskoniais, kurie gali puikuotis mūsų darže. Su meile auginti dar gardesni nei jau paruošti ir perkami iš parduotuvės.
Jei nusprendėte sveikai maitintis, vartokite kuo mažiau cukraus ir druskos. Truputis žinių apie šiuos „priedus“ – druska didina širdies ligų bei infarkto pavojų, cukrus – galimybę susirgti cukriniu diabetu, nutukimo pavojų. Tad šiandien galima be vargo išspręsti šiuos nepatogumus – juk turime natūralių pakaitalų. Vietoje druskos galime vartoti neapdorotą jūros druską, druską, kurioje gausu kalio bei mažai natrio, džiovintas daržoves bei žoles. Cukrų sėkmingai galime pakeisti medumi, vaisių tyrėmis ir jų koncentratais, melasa, salyklo sirupu.
Tačiau prieskoniai ne vien tik gerąjį skonio balansą palaiko. Pasirodo, kai kurie mokslininkai atranda ir blogųjų prieskonius sudarančių medžiagų savybių. Neatsižvelgiant į tai, kad jie yra daugelio produktų sudėtyje.
Statistika rodo, jog nutukusiųjų skaičius Vakarų šalyse vis didėja maždaug nuo 50-ties metų. Manoma, jog tam turi įtakos ne vien tik gyvenimo sąlygų gerėjimas. Štai vokiečių mokslininkas M.Hermanusenas, savo moksliniais tyrimais nusprendęs išbandyti natrio gliutamatą, atrado stulbinamą jo poveikį žmogaus organizmui. Tai, jog natrio gliutamatas veikia kaip nutukimo skatintojas, kaip mokslininkas teigė naujienų portalams, šis faktas akivaizdus – mat jis atlikęs daugybę tyrimų nustatydamas šios medžiagos poveikį žmogaus organizmui.
Moksliniuose veikaluose teigiama, jog natrio gliutamatas (E621) vienas iš geriausiai ištirtų maisto priedų. Tai aminorūgštis, esanti baltyminguose produktuose, ypač mėsoje, sūriuose, egzistuojanti ir gamtoje. Ji šiek tiek panaši į druską, maistui suteikia specifinio skonio. Šis produktas buvo susintetintas prieš keletą dešimtmečių, nuo tada imtas vartoti maisto produktų pramonėje.
Pasidomėję apie šį skonio bei aromato stipriklį labiau, atradome keletą prieštaraujančių faktų šiai M.Hermanuseno ir jo šalininkų teorijai. Kad ir kaip keista, 1987 metais jungtinis maisto priedų ekspertų komitetas, sudarytas JTO maisto ir agrikultūros organizacijos ir WHO, natrio gliutamatą priskyrė saugiausiųjų maisto priedų kategorijai. Tą patį 1991 metais patvirtino ES maisto produktų mokslo komitetas.
Kiti faktai apie E621(natrio gliutamatą) – prie jo paprastai greitai prisirišama, jis kaip prieskonis plačiai vartojamas kinų patiekaluose. Dėl šios priežasties neretai vadinamas kinine druska. Jis yra sudedamoji įvairių prieskonių mišinių, vartojamų gaminant įvairius mėsos patiekalus, troškinius, paštetus, dalis. Žodžiu, vienareikšmiškai teigti, jog natrio gliutomatas kenksmingas, tiesiog negalime – vis dėlto per daug maisto gaminių, kurių sudėtį E621 sėkmingai papildo, tai liudija.
Naujienose iš pasaulio mus, lietuvius, pasiekė dar viena gana intriguojanti žinutė – „nauja problema ES – prieskoniai ryškinami nemaistiniais dažais „Para Red“ (VMVT)“. Šie sintetiniai dažai apskritai nevartojami maisto pramonėje, o maisto saugos įstatuose jų kiekis neleistinas. Faktas, jog „Para Red“ dažai turi kancerogeninį poveikį žmogaus sveikatai. Pirmą kartą jų rasta aitriųjų paprikų milteliuose iš Ispanijos. Dar vienas atvejis buvo užfiksuotas prieskonių mišinyje iš Rusijos.
Pasaulyje jau ne vienerius metus vyksta diskusijos dėl genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) ir genetiškai modifikuotų produktų (GMP) keliamos rizikos aplinkai, žemės ūkiui ir žmonių sveikatai. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus genetiškai modifikuoti galima tik tris maisto produktus: sojas, kukurūzus ir rapsus. ...
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauApie riešutų maistines savybes ir naudą sveikatai kalbamės su Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologe Inga VANAGIENE....
Skaityti daugiauSkausmingą raumenų įsitempimą, vadinamąjį raumenų mėšlungį, ko gero, jautėte kiekvienas. Mėšlungis - tai nevalingas raumenų, dažniausiai šlaunų, blauzdų ar pėdų raumenų, susitraukimas. Tai ne tik nemaloni būsena, ypač jei ji kartojasi dažnai, bet ir ženklas, kad organizme kažkas sutriko....
Skaityti daugiauPats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, dėl kurių atsirasdavo galvos skausmai, atminties susilpnėjimas bei sutrikdavo eisena ir virškinimas (vadinamoji beriberio liga). Šiandien yra žinoma apie 100 sveikatos sutrikimų, susijusių su B grupės vitaminų trūkumu. Todėl mokslininkai ir gydytojai, kalbėdami apie vitaminus, jau nebeaiškina kiekvieno iš jų vaidmens, o tiesiog nurodo juos kaip gyvybiškai būtinus sveikatai. ...
Skaityti daugiauNuo rugpjūčio pabaigos iki spalio vidurio akį traukia krūmokšniai žaliomis šakelėmis, kurios lyg karoliukais nusagstytos smulkiomis oranžinėmis uogelėmis. Tai – šaltalankiai. Apie šiuos unikalius vaisius ir jų naudą sveikatai pasakoja Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijos prezidentė Daiva Kvedaraitė ir ilgametis šaltalankių produktų kūrėjas, augintojas ir tyrinėtojas Evaldas Geištoraitis....
Skaityti daugiauPaskutiniuoju metu žmonės beveik pamiršo tai, ką vartojo dar mūsų močiutės ar mamos. Kad ir obuolių actą. Šis paprastas produktas jau nuo senų laikų yra žinomas ir kaip įvairiems negalavimams gydyti tinkama, ir kaip puiki grožio puoselėjimui skirta kosmetinė priemonė....
Skaityti daugiauInkstai - labai svarbūs poriniai organai. Jie sveria apie 200 g kiekvienas, o per parą sugeba perdirbti iki 1000 litrų kraujo. Jie valo kraują nuo nereikalingų medžiagų, palaiko organizmo homeostazę (vidinės terpės pastovumą), dalyvauja AKS (arterinio kraujo spaudimo) reguliavime, o jei streikuoja kepenys - iš dalies perima ir kepenų funkciją. Sergantiems inkstų ligomis skiriamas medikamentinis gydymas....
Skaityti daugiauDžiovintų vaisių parduotuvėse dabar yra įvairiausių. Razinos, slyvos, abrikosai, datulės, papajos, ananasai... Yra tokių, kurių net pavadinimus sunku atsiminti ar ištarti. Ką žinome apie jų naudą sveikatai, jų pasirinkimo ypatumus bei taisyklingą vartojimą? Turbūt daugelis ne kažin ką. Išties tai labai naudingi mūsų sveikatai produktai, kurie, beje, ant mūsų stalo turėtų būti dažniau nei įprasta dabar. Žiniomis ir patarimais apie visa tai dalijasi Kauno visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus sveikatos ekologė Inga VANAGIENĖ....
Skaityti daugiauTurbūt daugelis žino posakį „jei nori gerai matyti ir turėti sveikas akis – valgyk mėlynes“. Šis posakis tikrai teisingas, tarp kitų gydomųjų mėlynių savybių – poveikis regėjimui pritaikomas bene dažniausiai. Nuolat valgant mėlynių, atsigauna pavargusios, nusilpusios akys. Tačiau mėlynės turi ir daugiau naudos mūsų sveikatai....
Skaityti daugiauAvižos jau seniai paplito teritorijoje nuo Korėjos iki Vakarų Europos. Plinijus, Katonas ir kt. senovės mokslininkai avižas laikė piktžolėmis ir siūlė jas rauti iš pasėlių. Kartu Plinijus rašė, kad germanai iš avižų grūdų verda tyrę. Galenas teigė, kad avižos auginamos Indijoje ir jomis šeriami gyvuliai, o kartais gaminamas maistas. Tačiau į maistinę avižų vertę dėmesys buvo atkreiptas daug vėliau....
Skaityti daugiauKofermentas Q 10 (KoQ10) gali būti laikomas stebuklinguoju 1990-ųjų metų „vitaminu“. Tikrasis šios medžiagos pažinimas prasideda tik dabar: atrandama vis daugiau kofermento Q 10 savybių, vartojimo galimybių ir t.t. Taigi kas žinoma apie kofermentą Q 10?...
Skaityti daugiauŠirvintų rajone, Bagaslaviškio kaime, gyvenantys ūkininkai Bronislovas Liubomiras Vošteris su žmona Janina jau daugiau kaip dvidešimtį metų augina linus ir spaudžia jų aliejų. Iš jo su vaistažolėmis pasigamina įvairių sveikatinimo priemonių. Ūkininkai neabejoja, kad kiekvienam sveikiausi yra gimtajame krašte išauginti, senelių ir prosenelių vartoti produktai....
Skaityti daugiauTarp augalų, vartojamų maistui ir turinčių gydomųjų savybių, gerai žinomas česnakas (Allium sativum). Jam būdingas specifinis aštrus kvapas, o ir pavadinimas “allium” graikiškai reiškia kvepėti. Kitur teigiama, kad “allium” kilęs iš keltų žodžio “all”, reiškiančio “deginantis”. Tačiau kad ir kokia pavadinimo kilmė, visi vieningai sutaria - tai labai naudingas ir sveikas augalas....
Skaityti daugiauViena iš legendų byloja, kad bitės – Dievo dovana žmogui. Dar senovės Egipte medus buvo naudojamas ne tik kaip maisto produktas, bet ir kaip gydomoji, kosmetinė ar konservuojamoji medžiaga. O kai kurios tautos medumi balzamuodavo mirusius vadus ir karalius. Teigiama, kad taip balzamuoti kūnai išlieka tokie, kaip ir gyviems esant. Pasidomėkime bičių produktų savybėmis ir gydomosiomis galiomis....
Skaityti daugiauGimtoji raudonųjų spanguolyno karoliukų žemė – gražioji Karelija. Dar Rusijos caras Petras Pirmasis gyrė ir įvertino laukines spanguoles kaip nepakeičiamą vaistą nuo įvairių ligų. Senuosiuose raštuose teigiama, kad pirmoje Rusijos karo ligoninėje kareivių žaizdos buvo gydomos vieninteliu vaistu – spanguolių sultimis ir ekstraktu, jį sumaišius su degtine. Tai, kad spanguolių sultys gerai dezinfekuoja žaizdas, žinoma ligi šiol. O kuo dar naudingos spanguolės?...
Skaityti daugiau
Natūralių gliutamatų yra motinos piene
Jau 1968 vienas medicinos žurnalas išspausdino kiniško maisto poveikiu besiskundžiančio Ho Man Kwok laišką. „Kiniško maisto sindromas“ – taip žurnalo redaktorius pavadinimo laišką ir šis pavadinimas prigijo. Maudžianti galva, besidaužanti širdis, skausmai krūtinėje, kaistantis veidas, dirglumas, pykinimas, silpnumas dusulys ar niežėjimas – tokie yra vadinamojo kinų maisto sindromo požymiai. Jau tada, prieš penkiasdešimt metų mokslininkai kėlė versiją, kad Ho Man Kwok prastai jaučiasi nuo į kinišką maistą gausiai beriamo gliutamato.
Tačiau 1969 gliutamatą parduodančios įmonės įkūrė Tarptautinį gliutamato technologijos komitetą. Vėliau atsirado daugiau organizacijų, kurios rūpinosi, kad viešojoje informacijoje apie mononatrio gliutamatą būtų kalbama kaip apie saugų maisto priedą.
„Seniai buvo žinoma, kad natrio gliutamatas yra neurotoksinas. Būtent dėl to mokslinininkai jį švirkštė laboratorinėms žiurkėms. Tačiau tvirtinta, kad taip veikia injekcijos, o šią medžiagą dėti į maistą saugu, – mokslininkas M.Hermanussenas tvirtina, jog jo atliktas eksperimentas parodė, kad taip nėra, – Paaiškėjo, kad rimtos problemos atsiranda žiurkes maitinant maistu, kuriame yra nuo trijų iki penkių kartų daugiau mononatrio gliutamato negu žmonių valgomose dešrose. Pasirodė, kad reikia ne itin didelės medžiagos koncentracijos, kad ji pakenktų“.
Vienas iš skonio stipriklio gynėjų argumentų – tai, kad gliutamatų yra ir natūraliame maiste: sūryje, grybuose, mėsoje, netgi motinos piene. Tačiau profesorė J.Tutkuvienė aiškina, kad susintetintas mononatrio gliutamatas yra kenksmingas: „Tai izomeras, veidrodinis natūralaus gliutamato formulės atspindys. Natūralus gliutamatas ilgiau išsilaiko susijungęs su receptoriais smegenų sotumo centro ląstelėse ir žmogus jaučiasi pavalgęs. O sintetinio gliutamato molekulė atsipalaiduoja greičiau ir žmogus vėl alkanas“.
Beje, yra aiškinimų, kad gliutamatais pagardintas maistas žmonėms patinka būtent dėl to, kad natūralių gliutamatų yra motinos piene. Iš kūdikystės pažįstamas skonis pasąmonėje siejasi su saugumu, patirtu prisiglaudus prie mamos krūtinės.
Pardavėjų apgavystės
„Šis maistas gali sukelti persivalgymą“, – kažin ar išvysime tokius įspėjimus ant bulvių traškučių pakelių ar ant chemikalų mišinyje „rūkytos“ dešros pakuotės. Tačiau ne visi gamintojai jaučiasi ramūs. Įrašas „E621“ produkto etiketėje atbaido norinčiuosius maitintis sveikai.
Todėl verslininkai suka galvą, kaip skaninti maistą chemikalais, bet apie tai nerašyti etiketėje. Būdas išvengti baugių etikečių paprastas savo genialumu. Reikia sukurti maisto priedą, kurio sudėtyje būtų mononatrio gliutamato, ir jį kaip nors „nekaltai“ pavadinti – pavyzdžiui, mielių ekstraktu, hidrolizuotais daržovių proteinais ar natūraliu vištienos skoniu.
„Na, ir ką čia padarysi. Toks jau gyvenimas, viskas aplink kenkia“, – numos ranka daugelis lietuvių, supratę, kad atsisakyti maisto su gliutamatais būtų pernelyg sunku. Tačiau visko atsisakyti nebūtina.
„Jei ryte suvalgysite sumuštinį su dešra, nieko neatsitiks. Tačiau reikėtų valgyti kuo daugiau namuose gaminto maisto ir gaminant būtinai naudoti natūralius prieskonius“, – toks profesorės J.Tutkuvienės patarimas norintiems gyventi sveikiau.
Psl.