Sveikas žmogus
Sveikas žmogus
Pradžia  » GROŽIS  » Kitos sveikatos temos  » Lietuviška pirtis

Lietuviška pirtis

Dažnoje pirčių reklamoje skaitome: „suomiška pirtis", „rusiška pirtis". Niekada nesusimąstėte – kodėl ne lietuviška? Kodėl šiandien, pristatydami pirtį, vengiame ją pristatyti kaip lietuvišką? Tikriausiai kaltas bus tas į kraują įaugęs susižavėjimas viskuo, kas svetima, o taip pat, pripažinkime, – obskurantizmas, paprastai tariant, neišmanymas. Nejaugi iš tiesų rimtai manome, kad mūsų seneliai neturėjo savojo, nacionalinio pirties varianto? Pabandykime paieškoti teisybės, gal ir pavyks reabilituoti lietuvišką pirtį visų pirma savo, o paskui ir viso pasaulio akyse.
 

Lietuviškos pirties istorija


Pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų, vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą", t.y pirtį. Vadinasi, 13 a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Pirtys minimos ir Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, vėliau 15-17 a. dvarų inventoriuose.
Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos 2-jų ir 3-
jų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos. T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, 19 a. pirmoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų.
Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi požeminius rūselius su akmenų krosnimis. Išnykus lietuvių dvarų kultūrai iki mūsų dienų išliko tik paprastos 1-2 patalpų vargingų valstiečių pirtys, kurių gausybę nufotografavo ir aprašė žymus Lietuvos muziejininkas disidentas Statys Daunys. Pagal šiuos kuklius statinėlius dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirčių technologiją. Šis įspūdis klaidingas.


Žinoma, kad 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, kurių tuo metu buvo apie kelias dešimtis. Labai įdomiai jas aprašo Lietuvos istorijos tyrinėtojas, bajoras Vincentas Sakas: „Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Rusijos carui Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokytis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko. Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama. Grįždamas namo, Petras I-sis, vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia pakrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse."
Istoriškai pirtys buvo labiau paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Dainavoje – jotvingių krašte. Vakarų Lietuvoje pirčių buvo mažiau.
Lietuviškų pirčių labai sumažėjo po Valstybės padalijimo ir rusų okupacijos bei 1708-1710 m. maro. Pirčių negausino ir dažni karai, rusų valdžios persekiojimai, lenkiškos kultūros plitimas. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais, galioję Prūsijoje. Sovietinį pokarį išgyveno ir į 1987 m. surašymą pateko vos per 30 000 kaimo pirčių.

 

Šiuolaikinės Lietuvos pirtys


Šiuolaikinės pirtys Lietuvoje gali būti suskirstytos į šias kategorijas: visuomeninės miestų pirtys, nuomojamos arba komercinės pirtys, individualios kaimo pirtys, individualios miestiečių pirtys, pirtys sporto kompleksuose ir baseinuose. Atokesniuose kaimuose dar galima rasti ir sudėtiniu, kelių kiemų bendrai eksploatuojamų pirčių.
Visuomeninės pirtys yra statytos 6-7 praeitojo amžiaus dešimtmetyje, yra nedaug tepakitusios, nelabai išvaizdžios, tačiau dažniausiai turi neblogą ir vietos pirties mėgėjų vertinamą garą. Deja, vietos savivaldybių dėmesys joms yra beveik nulinis, nebent stengiamasi jas juo greičiau privatizuoti arba išvis uždaryti. Dažniausiai vietiniai žmonės tam priešinasi, tačiau jų balsas valdininkų ausų nepasiekia.
Komercinės pirtys šiuo metu daugiausiai veikia kaimo turizmo sodybose. Deja užuot gaivinusios senosios kaimo pirties papročius, jos savotiškai tęsia sovietmečiu susiformavusią tradiciją pirtyse siaurame „gerų išrinktų draugų" rate švęsti, atpalaidavus blaivaus proto, kasdienės moralės ir kitokius apribojimus. Kol egzistuoja tokių „girtų pirtelių" paklausa, yra ir pasiūla. Todėl mūsų išgirtųjų kaimo turizmo sodybų pirtys dažniausiai pritaikytos ne kokybiškam poilsiui, bet kokybiškam ir gausiam pasisėdėjimui prie popirtinio stalo, o jaunesniems ir aktyvesniems svečiams kai kur įrengiamos ir specialios popirtinės daugiavietės gulyklos, kukliai nakvynės kambariais vadinamos. Tokios pirtys mažai ką bendro turi su tikraja Lietuvos kaimo pirties tradicija. Vienok, reikia pripažinti, kad kai kurios iš jų yra gerai įrengtos ir patogios naudotis. Jau tapo įprasta jose turėti šiltą ir šaltą vandenį, WC, apšildomą poilsio kambarį.
Pastaruoju metu kai kur pastebime bandymus atsigręžti į vis gausėjančių sveikos pirties lankytojų poreikius, tobulinant pirties įrangą, grąžinant aplinką. Prie pirčių įrengiami baseinai su povandeninio masažo srovėmis, karšto vandens kubilai.
Sporto kompleksų pirtys. Iš pradžių jos buvo skiriamos sportuojantiems ar baseinus lankantiems klientams, tačiau pastaruoju metu dažnai atveria duris ir visiems norintiems. Tai bene technologiškai tobuliausios pirtys Lietuvoje. Šiuolaikiniame pirties komplekse yra bent 2 skirtingo klimato garinės, baseinas su masažinėmis srovėmis, o dažnai ten pat teikiamos ir masažo paslaugos. Tokios pirtys yra gana populiarios, jų lankytojai – naujos pragmatiškos mąstysenos klientai, pasirengę investuoti į savo sveikatą ir kokybišką poilsį.
Individualios pirtys. Jos yra išties labai įvairios: nuo tradicinių kaimo dūminių pirtelių iki labai brangių ir kokybiškai įrengtų garinių šiuolaikiniuose namuose. Jų įrengimą savininkai patiki specializuotoms pirčių firmoms arba vietinių meistrų brigadėlėms. Didelė dalis savo jėgomis ir savo išmanymu įrengtų pirtelių turi būdingus ir dažnai pasikartojančius trūkumus, tokius kaip ventiliacijos trūkumas, per karštas metalinės krosnelės paviršius, prastas pirties išplanavimas. Tačiau yra ir tikrų pirties konstrukcijos bei interjero šedevrų.
Konstruojant visas Lietuvos pirtis daugiausia dėmesio yra kreipiama į pirties išvaizdą, jos interjerą, reprezentatyvumą, dar ekonomiškumą. Tai liudija, kad Lietuvoje dar nesusiformavo visuotinė gurmaniška pirties kultūra, specifinė pirties paslaugų rinka. Formuojant ją, „pirtiškai šviečiant" Lietuvos visuomenę nemažą vaidmenį vaidina 2004 m. įkurta VšĮ „Pirties akademija", organizuojanti pirties renginius ir pirties meistriškumo kursus.

Populiariausi straipsniai

Rodyti daugiau

Lankytojų komentarai

gqBsBVPQIW
2012-02-24 20:35
Your article was excellent and ertudie.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Rodyti daugiau

Video

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi forumo įrašai

Sveikas žmogus Sveikas žmogus

Mūsų draugai

© Sveikas žmogus 2025. Visos teisės saugomos SPRENDIMAS - IDEAFORMUS