Senatvės orumo paieškos

Daugelis turim tėvus, senelius, kurie, sulaukę brandaus amžiaus, pasiligoję ir likę vieniši, laukia mūsų dėmesio. Tačiau jų globa gali pareikalauti ne tik pakeisti dienotvarkę, bet ir atsisakyti darbo. Lietuvoje veikia ne viena senelių globos įstaiga, tačiau ar joje teikiamos kokybiškos sveikatos paslaugos, tinkamas požiūris į seną žmogų? Ar nebūsime pasmerkti visuomenės, atidavę tėvą ar motiną į „ubagyną“?
 

Kiek mokėsite?


Mintį rašyti apie tėvo ar mamos priežiūrą paskatino ne vienerius metus šalia besivyniojanti kolegės istorija.
Kaimo sodyboje po tėvuko mirties likusi vieniša jos mama palūžo emociškai – kolegė lakstydavo pas ją kas savaitgalį, o sąskaitos už pokalbius telefonu siekdavo kelis šimtus litų. Po metų, neištvėrusi tokios įtampos, ji žiemai parsivežė mamą į Vilnių, į butą. Tačiau senolei buvo diagnozuota Parkinsono liga, ir ją palikti vieną ilgesniam laikui buvo nesaugu. Kolegė puolė ieškoti pagalbininkų, kurie ją pavaduotų nors keletą valandų per dieną.
Prisivilioti privačias slauges buvo sunku – pasak jos, kai kurios jų net neklausdavo, ką reikės daryti, tačiau iškart griebdavo jautį už ragų: kiek mokėsite?
Senolę prižiūrėti namuose sutiko viena slaugos firma, kuri už valandą paprašė mokėti 10 litų. Priminsiu – ligonė nebuvo neįgali: jai reikdavo padėti nueiti iki vonios ir tualeto, pašildyti ir paduoti pusryčius (senolė valgydavo pati), pabendrauti su ja. Tačiau tai mano kolegei buvo menka paguoda – net ir sumokėjusi krūvą pinigų, ji neturėjo savo laisvalaikio, atostogų, jautėsi nuolat pavargusi.
Tikriausiai tai ne išskirtinis atvejis. Praradę senąsias tradicijas, kai viename name tilpdavo kelių kartų gyvenimai, tarsi pakibome ore. Saitus su tėvais nupjovė atstumai, ypač pastaraisiais metais, kai daugelis jaunų žmonių planuoja savo gyvenimą užsienyje. O senų, vienišų ir pasiligojusių žmonių Lietuvoje daugėja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, prieš dešimtmetį, t.y. 2000 metų pabaigoje, buvo 93 globos įstaigos seniems žmonėms ir jose gyveno 4348 globotiniai. 2009 metų pabaigoje veikė 103 globos įstaigos ir jose jau gyveno 5004 seni žmonės.
 

Du keliai


Lietuvoje pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Teisės aktai numato, kad kiekviena savivaldybė turi vertinti ir analizuoti gyventojų socialinių paslaugų poreikius, pagal kuriuos ji nustato paslaugų teikimo rūšis, finansavimo poreikį. Atrodo nėr paprasčiau – telieka kreiptis į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių ir paprašyti senam tėvui globos. Tačiau nelengva ryžtis apgyvendinti jį „valdiškuose“ slaugos namuose, kai žiniasklaidoje mirga antraštės: „Aukcione parduodami globos namai su visais seneliais“, „Senelių namai išviliojo paskutinius pinigus“, „Aklas senelis liko be turto ir be pinigų“ ir pan. Kyla klausimas – kas geriau: ar uždaryti brangiausią mus užauginusį žmogų bute ir atiduoti už jo slaugą visus uždirbtus pinigus, ar rizikuoti ir atiduoti jį į globos namus?
Jei pasirinksite antrąjį variantą, žinokite, kad slaugos namai – tai ne anksčiau vadinti „ubagynai“ ir ne visuose jų atima globotinių turtą.
 

Kaip savuose namuose


Pernai patvirtintame Socialinių paslaugų įstatymo projekte yra naujovė – įstatymu įteisinamas socialinių paslaugų įstaigų, teikiančių socialinę globą, licencijavimas. Kartu reglamentuojama centralizuota socialinių paslaugų teikimo, organizavimo kokybės priežiūra, vertinimas ir kontrolė, kurią vykdo Socialinių paslaugų priežiūros departamentas. Ši naujovė suteikia palankias sąlygas kurtis privatiems senelių namams, kuriuose orientuojamasi į gerokai aukštesnius standartus, senyvo amžiaus asmenų priežiūros kokybę. Vienas pavyzdžių – pernai rudenį atidaryti Smalininkų senjorų namai Jurbarko rajone. Pasak šių namų direktoriaus Gintauto Navicko, jų įsteigti namai negali būti vertinami vien kaip verslas, nes ši veikla neatsiejama nuo socialinio darbo, bendravimo, gebėjimo suprasti vyresnio amžiaus žmogų.
Ant Nemuno kranto įsikūrusiuose šiuolaikiškai įrengtuose namuose senjorai gyvena vienviečiuose ar dviviečiuose kambariuose. Jiems (taip pat ir neįgaliesiems) pritaikyti dušų ir vonių kambariai, liftas, erdvus valgomasis, biblioteka – atrodo, viskas apgalvota iki smulkmenų tam, kad gyventojai pasijustų it savuose namuose. Šiuose namuose ištisą parą budi profesionalios slaugytojos, kiekvieną gyventoją prižiūri apylinkės šeimos gydytojas. Kiekvienas gyventojas turi mobilų pultelį, kuriuo gali bet kada išsikviesti namų darbuotoją.
Kaip kilo mintis toli nuo didžiųjų miestų atidaryti nemažai investicijų pareikalavusius senelių namus? – klausiu pašnekovo. Direktoriaus atsakymas nuoširdus ir paprastas – jis pats susidūrė su senų tėvų priežiūros problemomis. „Išvažiavome su žmona trumpam pailsėti į šiltus kraštus. Tačiau po poros dienų susirgo ir jos, ir mano mama. Atsimenu, kokia nuolatinė įtampa tvyrojo tų atostogų metu – buvome nei pakarti, nei paleisti“, – prisiminė G.Navickas. Grįžus sutuoktiniams, kilo idėja steigti nedidelius senelių priežiūros namus, juolab kad darbo juose patirties turėjo žmona.
 

Ką sako kainos?


Kreipimosi tvarka į privačius Smalininkų Senjorų namus panaši kaip ir į valstybinius. Kaina už įprastą globą šiuose namuose – 1590 litų per mėnesį, o tiems, kuriems reikalinga intensyvi priežiūra ir slauga, – apie 2000 litų. Reikalingiems globos kainų skirtumą kompensuoja savivaldybės.
Asmenys, nepajėgiantys įmokų sumokėti patys, bet norintys apsigyventi šioje įstaigoje, turi pirmiausia kreiptis į savo seniūniją ar savivaldybės socialinės paramos skyrių. Pateikus reikiamus dokumentus ir užpildžius prašymą, skyriaus darbuotojai atvyks į namus ir ištirs poreikį gyventi senelių namuose. Tarybai nusprendus, asmuo siunčiamas į pasirinktus senelių namus, savivaldybė moka skirtumą tarp asmens gaunamos pensijos (jos paimama tik 80 proc.) ir Senjorų namų įkainio.
Pakankamai lėšų turintys senjorai visą sumą gali mokėti patys (ar artimieji). Įmokai jie gali paskirti pensiją, slaugos pašalpą, jei tokia turima, o likusią dalį gali sumokėti artimieji ar vaikai. Tokiu atveju galima iškart kreiptis į pačius Senjorų namus, dokumentų per savivaldybes tvarkyti nereikia. „Negalime priimti tik sergančiųjų psichinėmis ligomis ir nepriimame asocialių asmenų“, – primena Senjorų namų vadovas. Tiesa, įsikurti Smalininkuose gali ne tik nuolat čia gyvensiantys senjorai, bet ir asmenys, kuriems reikia globos vienai ar porai dienų, savaitei ar mėnesiui.
Gyvenimo kaina Senjorų namuose labai panaši į valstybės išlaikomų globos namų kainas, o daug kur valstybiniai įkainiai ir didesni (žr.lentelę), tačiau sąlygų ir priežiūros kokybės, pasak gyventojų, nesulyginsi.
 

Vietoj epilogo


Mūsų visuomenėje dar vyrauja nuomonė, jog jei garbaus amžiaus artimieji „atiduodami“ į senelių namus, vadinasi, jais buvo nusikratyta. Tačiau šiandieninis gyvenimas diktuoja savas sąlygas – jei dėl didelio atstumo neįmanoma tėvais pasirūpinti tiesiogiai arba dėl to turime atsisakyti savo gyvenimo, kurkime naujas tradicijas, kurios jau daugelį metų gyvuoja kituose katalikiškuose kraštuose. Svarbiausia – rūpestis, dėmesys ir pagarba mus užauginusiems žmonėms. Jiems nereikalinga mūsų auka – jiems reikia profesionalios sveikatos priežiūros, užimtumo, bendravimo su bendraamžiais, žodžiu, visaverčio gyvenimo.
 

Kaip elgtis su senstančiais ir savarankiškumą prarandančiais tėvais?


• Susitaikykite su pasikeitimais. Kai tėvai vienaip ar kitaip tampa priklausomi nuo savo vaikų, aukštyn kojom apsiverčia visas jų pasaulis. Tad būkite pasirengę naujam vaidmeniui ir naujiems santykiams.
• Neskubinkite įvykių – tėvo ar mamos gyvenimas ir jo padėtis nepasikeis per vieną dieną. Tegul nauji santykiai vystosi savaime, svarbu, kad būtų nepadaryta klaidų.
• Galite susidurti su netikėtu globotinio pykčiu. Supraskite – praradęs savarankiškumą jūsų tėvas ar mama mano, kad prarado ir autoritetą. Šis praradimas jiems yra nelengvas ir gali sukelti pykčio protrūkį. Norėdami tam užbėgti už akių, dažniau klauskite jų patarimo, netgi tada, kai jis neturi jokios reikšmės...
• Palikite erdvės jų sprendimams. Kiek įmanoma tėvams teikite ne įsakymus, o suteikite laisvę pasirinkti. Jiems labai svarbu jausti, kad patys valdo savo gyvenimą.
• Nuolat aptarkite savo tėvų sveikatą su šeimos gydytoju, kitais medicinos specialistais. Kiekvienas naujai atsiradęs ir jums nerimą keliantis jų sveikatos sutrikimas turi būti turi būti aptartas su gydytoju.
• Nepamirškite savęs ir savo sveikatos. Netgi jei jaučiatės tėvams skolingi už tai, kad jie rūpinosi jumis, negalite jiems aukoti savo geros emocinės savijautos. Namuose pažiūrėkite komediją, nueikite su draugais į koncertą ar kavinę, suorganizuokite iškylą – skirkite laiko savo gyvenimui, kuris irgi nėra amžinas.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Aušra
2019-08-10 00:21
Net nežinau nuo ko pradėti.Ką reiškia slaugyti sunkų ligonį žino tik tas kuris pats slaugė.Daug metų slaugau tetą sergančią alzheimeriu.Pradžioje apie šią ligą nežinojau nieko.Bet daug skaićau apie tai straipsnių.Teorija labai skiriasi nuo praktikos.Nemoku apsakyti kaip sunku ne tik fiziškai,bet ir emociškai.Vienu metu teko slaugyti ir mamą sergančia vėžiu.Dar ir dirbau ligoninėj.O kur dar šeima?Galėčiau knygą parašyti koks tai yra nepakeliamas darbas.Mama jau mirė bet psichiškai nestabili jos sesuo dar gyva.Ir gyvens ji gal dar 10m.O aš jau praradau sveikatą,džiaugsmą.Rašau ir byra ašaros ,kada šis košmaras baigsis?
bobikė
2012-03-03 16:42
čia Jūsu pasakos visiems gerai žinomos,tik ar JŪS žinote kas tai yra tėvų karšinimas.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai