Sulaukti, nebijoti ir būti laimingam

Spalis – Pagyvenusių žmonių mėnuo, paskelbtas Jungtinės tautų organizacijos Generalinės asamblėjos iniciatyva. Pirmosios jį minėti Lietuvoje pradėjo Pagyvenusios moters veiklos centro narės. Tad šios organizacijos atstoves ir pakalbinome tema, kas svarbiausia, kad pagyvenęs žmogus gerai jaustųsi, būtų laimingas.
 
Antistresas – savanoriška veikla
„Išėjus į pensiją, žmogui dažnai tarsi atsiveria praraja – jautiesi nereikalingas, sumažėja pajamos. Tada geriau galvoti ne tik apie save ir artimuosius, bet apie visus žmones. Kai galvoji apie kitus – gal jiems blogiau, gal ką gali padėti – užmiršti save, ir bėdos kažkaip pasitraukia“, – sakė Pagyvenusios moters veiklos centro Kauno paslaugų ir laisvalaikio skyriaus „Juozapinė“ vadovė Almantė Rabikauskienė.
Šis centras veikia nuo 1998-ųjų. „Juozapinėje“ – 60 savanorių, jos per metus be užmokesčio triūsia apie 12 tūkstančių valandų: lanko ir slaugo vienišus senukus, dalina stokojantiesiems sriubą.
„Vadovaujamės nuostata, kad savanorystė ir senatvė visus sulygina. Organizacijoje yra mokslo daktarių, medikių ir bedarbių, ponių ir panelių, bet nėra viršininkių. Vadiname viena kitą tik vardais, ir kiekviena dirbame savo darbą“, – tęsė A. Rabikauskienė.
Pasak jos, savanorės turi girdėti ne tik „dirbkit“, „duokit“, „padėkit“, bet ir „ačiū“, „kviečiame“. Jos kas antrą savaitę susirenka į paskaitas, prieš tai aptarusios, ką nori sužinoti. Draugauja su Kauno kūno kultūros akademijos lektoriais, kurie centro savanores mokė mankštos ir masažo pagrindų. Drauge susirenka į gydomąją mankštą, į keramikos ir floristikos užsiėmimus. Pasidaro puodelių ar puokščių, žvakidžių sau ir artimiesiems, dovanėlėms. Prieš Visus šventuosius – puokščių kapams, pieš Kalėdas – dirbtinę eglutę, prieš Velykas nusimargina kiaušinių. A. Rabikauskienė kasmet nemokamai veda slaugos kursus savanoriams.
Ką jai pačiai davė ši veikla? Ilgametė gydytoja sakė, kad nevyriausybinė organizacija jai buvo tarsi minkšta pagalvė, ant kurios nusileido išėjusi į pensiją, – vieną veiklą pakeitė kita.
Kaip ruoštis senatvei?
Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos, minimos spalio 1-ąją, Lietuvoje minėjimų iniciatorė, buvusi Pagyvenusios moters veiklos centro vadovė, žymios rašytojos Julijos Žymantienės Žemaitės provaikaitė Nijolė Arbačiauskienė pirmiausia siūlo pasvarstyti, kuo jaunas žmogus skiriasi nuo seno. „Jaunas turi ateitį, bet neturi patirties, senas – turi šios, o neturi ateities. Pasak jos, mūsų visuomenės yda – mirties ir senatvės baimė: vaikų neveda į laidotuves, neleidžia bendrauti su labai senais seneliais – matyti to ėjimo mirties link. Visi bijo senatvės, nes jos baigtis – mirtis. O apie ką bijai galvoti, tam negali ruoštis. Todėl mažai kas senas gali būt laimingas“, – mano moteris.
Kaip ruoštis senatvei? Pasak N. Arbačiauskienės, tam kažin ko nereikia daryti, pakanka pagalvoti, ką veiksi, kaip tvarkysies sendamas, netekdamas jėgų. Ir ugdytis dvasinių vertybių skalę, siekti ne tik pinigų ir jėgos, o žinių ir išminties, įvairiapusio patyrimo, tolerancijos.
„Jeigu pasensi turėdamas išminties, žinių, ką pasakyti, patarti jaunesniam, tolerancijos suprasti, patirties paguosti, o ne pavydėsi, pyksi, kad kitas elgiasi ne taip, kaip tu nori, domėsies aplinka ir aplinkiniais, skaitysi, tada ir senas turėsi draugų. Baisiausia, kai žmogus neteisingai supranta aplinką. Juk jei eisime per mišką naktį, lengvai nusilaušime koją, o dieną praeisime jį lengviau, neužsikabinę už šakos, neišsidūrę akies“, – kalbėjo ponia Nijolė.
Kliudo nelemtas pavydas
„Kuo žmogus senesnis, tuo jo kūnas silpnesnis, jam reikia daugiau pagalbos. Ką lengviau slaugyti – piktą, nuolat priekaištaujantį žmogų, kuris žiūri per savo prizmę ir niršta, kad kiti mato kitaip ar tolerantišką? Jei žmogus susikuria savo nuomonę ir jos nederina su kitais, jam senatvėje sunku“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, žmonių tarpusavio supratimui labai kenkia pavydas. Jauni dažniau pavydi materialinių gėrybių, seni – kodėl jis serga, o kitas – ne.
„Taip Dievas davė. Reikia susitaikyti ir džiaugtis, kad dar gyveni. Išorė yra išorė, ji mažai turi įtakos žmogaus laimei, ypač senatvėje. Svarbiau yra žmogaus vidus. Kuo jį laikysi švaresnį, šviesesnį, tuo būsi laimingesnis. Ir ne pensijos dydis lemia gerą savijautą. Mes visi gyvename Lietuvoje – to nepakeis. Bet savo vidų gali keisti ir tvarkyti, kad būtum laimingas“, – tęsė ponia Nijolė.
Ji į nevyriausybinių organizacijų veiklą paniro dar dirbdama mokslinį darbą (jos tema buvo automatizuotas valdymas, eksperimentus modeliuodavo kompiuteriu). Tada pradėjo trūkti ryšių su žmonėmis. Suvokė: jeigu nieko nekeis, tapusi pensininke, nuobodžiaus, klausys pažįstamų pasakojimų apie ligas arba praeitį.
„Antrasis kvėpavimas“
Jis prasidėjo nuo Pen klubo. Norėdama išmokti užsienio kalbos, pradėjo susirašinėti su dešimtimis užsieniečių. Laiškai padėjo išmokti angliškai, davė daug informacijos, parodė, kaip leidžia laiką senjorai svetur, ir skatino norą ką nors nuveikti tautiečių labui. Atsiradus galimybei steigti įvairias draugijas, kilo mintis įsteigti Pagyvenusios moters veiklos centrą.
„Pradžioje neturėjome patalpų, nežinojome, ką daryti. Pirmas žingsnis buvo slaugos kursai. Žurnaluose užtikau Amerikos pensinio amžiaus žmonių asociacijos adresą, parašiau laišką, prašydama literatūros. Nepamenu, ar atsiuntė, bet pakvietė kurti Rytų ir centrinės Europos tinklą pagyvenusiems žmonėms. Taip 1994-aisiais panirau į tarptautinę veiklą. Supratau, kad ne pinigai viską lemia. Reikia mokėti dirbti. Į Centrą ateidavo vis daugiau moterų, rengėme paskaitas, ekskursijas, kursus, šventėme šventes. Gavome paramą patalpoms suremontuoti, įrengėme 260 kv.m. plotą. Pirmosios iš pagyvenusių žmonių organizacijų išmokome rašyti projektus. Pavyko užmegzti ryšį su giminingomis tarptautinėmis organizacijomis, tapau Jungtinių Tautų antrosios pasaulinės asamblėjos senėjimo klausimais programos eksperte. Centro reikalai judėjo: moterys mokėsi dirbti kompiuteriu, prisistatyti, valdyti konfliktus ir daugelio kitų dalykų“, – organizacijos ir savo gyvenimo istoriją pasakojo N.Arbačiauskienė, už pasiekimus tarptautinėje veikloje apdovanota prizu NOJOS (angl. not old just older).
Persikraustė gyventi į Druskininkus
N.Arbačiauskienė Pagyvenusios moters veiklos centrui vadovavo 14 metų. Vėliau prispaudė ligos.
Supratusi, kad užlipti laiptais į ketvirtą aukštą nepajėgia ir būtina keisti butą, pasiryžo persikelti į Druskininkus.
„Galvojau, kas iš to, kad Kaune išsikeisiu – vis tiek, išeisiu pro duris, – tik kiemas ir gatvė. O man reikia gamtos. Mėgau Druskininkus. Dukra gyvena Vilniuje, jai važiuoti į Druskininkus ar į Kauną – mažas skirtumas. Ji ir vaikaitės mano sumanymui neprieštaravo, atkalbinėjo draugės“, – prisiminė moteris.
Dėl šio sumanymo ponia Nijolė nesigaili. „Sėdžiu prie kompiuterio, prieš akis – ežeras, žalia pieva, medžiai. Aplanko draugės iš Kauno, atradau naujų pažįstamų – mažam miestelyje tai padaryti paprasčiau. Dabar esu labai patenkinta savo gyvenimu. Atsigręžusi į praeitį, matau daug savo klaidų, kartais net gėdingų poelgių, tačiau praeities nepakeisi, dėl to nesigraužiu, nes pati atleidau visiems, kas man tyčia ar netyčia pakenkė ar skaudino. Kiek liga atleidžia savo reples, tiek dirbu“, – sakė veikli moteris. Parašė ir koordinuoja projektą „Tarptautinis pasikeitimas senjorais savanoriais tarp Lietuvos ir Bulgarijos“, vedė seminarą išvykstantiems į Bulgariją savanoriams – taip didėja bendraminčių ratas.
Amžiaus vidurkis ilgėja
Mokslininkai prognozuoja, kad daugelyje Europos šalių šio tūkstantmečio pradžioje gimusiųjų amžiaus vidurkis artės prie 100 metų. Ar tai neskatina naujai vertinti žmogaus amžių?
„Vis ilgėjant vidutiniam žmonių amžiui, neleistina 60-mečio laikyti senu. Ir 80-metis gali dirbti protinį darbą, sportuoti, jeigu netapo invalidu. Labiau išsivysčiusių Europos šalių vyriausybės vis daugiau dėmesio skiria visoms kartoms palankios visuomenės kūrimui”, – sakė N.Arbačiauskienė. Ji pastebi, kad Lietuvoje dar mažai kalbama apie orios senatvės svarbą, nes šalyje labai aštrios materialinės, sveikatos apsaugos problemos. Tarsi nė nepastebima, kad senyvas žmogus negerbiamas, diskriminuojamas.
Daugelyje tarptautinių konferencijų dalyvavusi ponia Nijolė sakė, kad visų šalių senjorų bėdos tos pačios, tik jų aštrumas skirtingas. Lietuviai, sunkiai patenkinantys pagrindinius poreikius pavalgyti, apsirengti ir išlaikyti būstą, nekalba apie menkas galimybes bendrauti, turiningai praleisti laiką, pritaikyti savo žinias ir sugebėjimus. Jei lengviau būtų patenkinti pirmuosius, svarbesni taptų ir kiti poreikiai. Pasak jos, senatvė natūralus, labai prasmingas gyvenimo etapas, problemų sukelia ligos, vienišumas ar nesugebėjimas susitaikyti su senėjimu.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai