Malaizija: amžinos vasaros, egzotiškų prieskonių ir margos kultūros šalis

Tolimoji Azijos šalis nėra itin populiari tarp lietuvių, ieškančių geresnio gyvenimo. Tačiau Malaizija – puikus pasirinkimas ieškantiems nuotykių, egzotikos, na, ir – nesibaigiančios vasaros.
„Į Malaiziją atvažiavau daugiau nei prieš pusantrų metų, nes 2009 žiema buvo itin šalta, o aš vis svajodavau apie nesibaigiančią vasarą, margas sukneles ir – pokyčius“, – romantiškai savo pasakojimą pradeda Audronė. Tad, kai, ieškant darbo pasiūlymų įvairiose užsienio šalyse, akį patraukė Malaizija, naujas gyvenimo nuotykis buvo pradėtas.
Iki tol, kaip teigia pati Audronė, ji nedaug žinojusi apie šią tolimą Pietryčių Azijos šalį. „Dar prieš išvykdama rodžiau savo 3 metų sūnėnui žemėlapį ir sakiau, kad teta išvažiuoja ten, kur niekada nesninga. Tik tada suvokiau, kad tai yra beprotiškai toli“, – pasakoja mergina.
 

Ilganagiai vyrai ir trumpauodegės katės

Tad kokia gi ta Malaizija? Audronė tikina, jog tai šalis, kurioje verda margas ir egzotiškas gyvenimas. „Tik išlipus iš lėktuvo supratau, jog nuo dabar viskas bus kitaip“, – sako ji. Merginą pirmąją dieną pasveikino karšta drėgno oro banga, o jau kita diena darbe pažadėjo, jog čia bus ne tik labai karšta, bet ir itin egzotiška bei įdomu.
„Malaizija – ne tik karštas katilas, nuo kurio varva prakaitas, bet ir katilas, kuriame verda daug kultūrų“, – vaizdžiai pasakoja pašnekovė. Malaizijoje gyvena trys pagrindinės rasės: malajai, kinai ir indai. Šalyje yra daug atvykėlių iš Indonezijos, Bangladešo, Birmos. Tokia įvairovė negali būti nuobodi – kiekviena rasė švenčia savo šventes, valgo savo maistą, praktikuoja savo religiją ir tradicijas. Kaip Audronei sekėsi įsilieti į šią spalvingą minią ir priimti tokią skirtingą mums, lietuviams, kultūrą?
„Tik atvykęs į naują šalį, dažniausiai viską stebi ir bandai priimti keistus dalykus ir gerbti tradicijas. Pagyvenęs ilgiau, pradėti suprasti visų šitų įdomybių ir keistenybių priežastis“, – aiškina ji. Merginai Malaizijoje keistai atrodė daug dalykų, tokių kaip musulmonės moterys, dengiančios plaukus skara, tačiau dėvinčios prie kūno prigludusius rūbus trumpomis rankovėmis, kinai vyrai ilgais nagais ar katės trumpomis uodegomis. „Dabar tai nebestebina, nes žinau priežastis ir tradicijas, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi ar atrodo“, – sako ji.
Audronė tikina, kad naujoje šalyje jausiesi patogiai tik tada, kai įdėsi pakankamai pastangų priimti vietinius papročius ir gerbti tradicijas. „Labai svarbu turėti ir vietinių draugų. Dauguma užsieniečių bendrauja tik su kitais atvykėliais ir dėl to net po kelerių metų nesupranta kai kurių elementarių kultūros dalykų“, – pabrėžia pašnekovė.
 

Tautų katilas

Malaizija – kosmopolitinė šalis, kur visos trys rasės yra išlaikiusios savo tradicijas ir aktyviai jas praktikuoja, bet taip pat žengia žingsnis į žingsnį su šiandieniniu pasauliu. „Visiškai nebestebina matyti močiutę, įsisupusią į sarį ir kalbančią su savo anūkais naujausiu telefono modeliu, ką jau kalbėti apie jaunimą“, – šypsosi Audronė. Tiesa, ji pastebi, kad tokios tendencijos kol kas stiprios tik sostinėje Kuala Lumpure, kuris yra išsivystęs miestas, o štai kitose Malaizijos dalyse iki šiol nėra nuolatinio elektros teikimo.
Kaip sutaria net trys skirtingos kultūros? Juk dažnai tai sukelia mažų mažiausiai nesutarimus. „Du esminiai panašumai yra šeimos ir religijos svarba. Turbūt dėl to visos trys rasės gali sėkmingai gyventi kartu“, – svarsto Audronė.
Vis dėlto daug daugiau yra skirtumų. Trys rasės yra pasiskirsčiusios vaidmenis visuomenėje. Malajiečiai dominuoja politikoje, nes pagal konstituciją, nors joje gali dalyvauti visos rasės, tik malajietis gali tapti ministru pirmininku ir tik karališkos šeimos atstovas gali tapti karaliumi, valdysiančiu šalį. „Kartais tenka išgristi, kad malajai yra tingūs žmonės, nes vyriausybė suteikia daug lengvatų, suteikia nemokamą išsilavinimą, jiems daug lengviau susirasti darbą valstybinėse institucijose“, – aiškina Audronė.
O štai apie kinus kalbama priešingai – šie yra ekonomikos variklis, vadovauja didžiosioms korporacijoms ir iš prigimties yra labai darbštūs, ambicingi ir sunkiai dirbantys žmonės. „Na, o indai labiausiai mėgsta švęsti savo šventes. Beveik kiekvieną mėnesį jie švenčia vieno ar kito dievo šventę“, – juokiasi Audronė.
Ji pabrėžia, kad tai tik istorijos ir politinės santvarkos įtakoti stereotipai, kuriuos vieni žmonės atitinka, o kiti – ne. „Turiu daug draugų iš visų trijų rasių, kurie jokiais būdais netelpa į šių stereotipų rėmus“, – sako mergina.
Malaizijos džiunglėse, savo gentyse iki šiol gyvena ir aborigenai.
 

Maisto kultas

Audronė pasakoja, kad Malaizija yra labai graži, marga ne tik skirtingomis kultūromis, bet ir gamta šalis. Joje ir nuostabių paplūdimių, seniausios pasaulio džiunglės, kalnų ir palmių bei arbatų plantacijų. „Kai pabosta greitas ir intensyvus gyvenimas Kuala Lumpūre, visada gali ištrūkti į paplūdimį, kuriame nerasi nė vieno turisto“, – gyvenimo egzotiškoje šalyje ypatybėmis dalinasi pašnekovė.
Be gamtos, Malaizija itin didžiuojasi ir stebina savo maisto kultu ir didžiule jo įvairove, kuria pasimėgauti galima bet kuriuo paros metu.
Audronė juokiasi, kad netgi malajiečių kalboje, vietoj paprasto pasilabinimo: „Labas, kaip sekasi?“, jie teiraujasi: „Labas, ar jau pavalgei?“ (Hi, sudah makan?). „Jei esi pavalgęs, vadinasi, gerai gyveni ir tau sekasi“, – sako ji. Vienas iš populiariausių tradicinių patiekalų – nasi lemak, ryžiai, virti kokoso piene su įvairiais prieskoniais, patiekiami ant banano lapo su agurkų griežinėliais, mažais džiovintais ančiuviais, skrudintais žemės riešutais, virtu kiaušiniu ir karštu pikantišku padažu sambal.
Dažniausiai patiekalas pasirinktinai valgomas su vištiena, jautiena ar jūros gėrybėmis.
„Didžiausias skirtumas nuo Lietuvos yra tas, kad čia beveik visi ir visada valgo ne namuose, o vietiniuose restoranėliuose. Ypač tai galima pastebėti sostinėje. Ryžius žmonės valgo tris kartus per dieną, valgoma daug jūros gėrybių, avienos, vištienos, jautienos. Kiaulienos galima rasti tik kinų restoranėliuose bei parduotuvėse“, – pasakoja Audronė.
Merginą, mėgstančią egzotiškus patiekalus, šiek tiek erzina tai, kad daržoves čia įprasta kepti, o, norint pasimėgauti šviežiomis salotomis, reikia jas gaminti namuose arba valgyti vakariečių restoranuose. Malajiečiai netgi vaisius, kurių įvairovė čia didžiulė, kepa aliejuje. Malaizijoje mėgstamas ir vienas vakariečiams nelabai priimtinas vaisius – durianas, kurį galima apibūdinti kaip migdolų, supuvusių svogūnų ir nešvarių kojinių kvapo mišinį, kuris uždraustas daugelyje viešbučių bei viešųjų įstaigų.
 

Politika ir ekonomika

Kiekviena šalis turi ne tik sričių, kuriomis didžiuojasi, bet ir įvairių problemų.
„Jei paklausi malaiziečio kokios problemos šalyje, visi iškart vienbalsiai pradės skųstis ir postringauti apie politiką. Turbūt politika kiekvienoje šalyje yra jautri tema“, – svarsto Audronė ir priduria, jog Malaizijoje nereikia būtų politologu ar specialiai domėtis šia sritimi – apie naujus įstatymus ir strategijas išgirsi iš pardavėjų perkant vaisius, iš taksistų važiuojant į darbą ir t.t.
Anot pašnekovės, viena iš opių problemų, nepaisant visų trijų rasių bandymo draugiškai sugyventi, yra rasinis diskriminavimas, dažniausiai vis iš naujo kylantis po įvairių politinių diskusijų.
Visuomenės, kurios didesnė pusė išpažįsta islamą, gyvenimas yra stipriai veikiamas šios religijos. Tradiciškai vyras dirba ir išlaiko visą šeimą, o moteris rūpinasi šeima. „Žinoma, yra ir šiuolaikinių modernių šeimų, kuriose moterys dirba kaip ir vyrai, bet visuomenėje vis dėlto priimta, kad vyras yra šeimos išlaikytojas, o moteris – namų šeimininkė, vadovaujanti namų ruošai ir auklėjanti vaikus“, – sako Audronė.
Tarp pagrindinių šalies ūkio šakų išskirtinę vietą užima palmių aliejaus, kaučiuko gamyba, taip pat nafta. Turizmas čia – auganti šaka. „Vyriausybė vis daugiau dėmesio skiria jo plėtrai, nes Malaizija turi nuostabią gamtą, įdomų kultūros paveldą, tad čia galima praleisti puikias atostogas“, – teigia pašnekovė.
 

Malaizija ir Lietuva

Lietuva ir Malaizija atrodo skirtingos tarsi diena ir naktis. Kalba, kultūra, istorija, klimatas, religijos, tradicijos, vertybių sistema, valdžios santvarka, net eismas priešinga puse. Ko, Audronės nuomone, lietuviai galėtų pasimokyti iš malajiečių?
Pirmiausia – paprastumo. „Dauguma malajų yra labai paprasti žmonės, kuriems reikia labai nedaug, ypač tie, kurie gyvena ne sostinėje. Jie nesivaržo, kas turės prabangesnį automobilį ar naujesnio modelio mobilųjį telefoną.
Tradicinis malajiečių namas yra vieno aukšto, jame rasi tik pagrindinius baldus, o šeima vakarieniauja sėdėdama ne prie stalo, bet ant grindų pasitiesusi bambukinį kilimėlį“, – pasakoja ji.
Atvirumas kultūroms – dar vienas dalykas, kuris galėtų mums būti pavyzdys. „Nepaisant kultūrinio susiskaldymo, kuris yra daugiau veikiamas valdžios, visos trys rasės gyvena draugiškai, žmonės yra atviri kiekvienos kultūros tradicijoms, labai svetingai priima užsieniečius. Kadangi Malaizijoje labai daug kultūrinių švenčių, visos rasės švenčia vieni kitų šventes“, – aiškina Audronė.
O ko gi iš Lietuvos pasiilgsta ji pati? „Vieni iš dalykų, kurių nėra taip lengva rasti, čia yra juoda grūdėta duona ir baltas varškės sūris“, – šypsosi mergina.