Karapetas Babajanas: „Gydytojas – pernelyg žemiška profesija, kad tikėtum sėkme“

Jau 23 metus šis daugeliui pažįstamas gydytojas onkologas Karapetas Babajanas gyvena Lietuvoje. Ir paklaustas, kodėl Armėniją iškeitė į tokią šaltą šalį, nedvejodamas atsako, jog tik šaltas oras yra blogiausia, o kur gyventi rinkosi pagal šalies dvasią. Tuo metu būtent Baltijos šalys buvo laisvesnės, o pasirinkimas, kur studijuoti mediciną, nebuvo platus – Ryga arba Kaunas.
 

Kodėl medicina?


Tikriausiai ne kartą girdėtas klausimas – kodėl medicina? K.Babajanas atsako paprastai ir gal netgi įprastai: augęs medikų šeimoje, manė niekada netapsiąs mediku, būsiąs muzikantu, tačiau atsitiko priešingai – vaikinas pasuko medicinos keliu. Tam įtakos turėjo ir tai, kad tėvas buvo medikas, aplinka ir kalbos taip pat dažnai buvo medicininės – tai negalėjo nepaveikti.
O apie savo sritį – onkologiją – kalba taip: „Seniau buvo
svarbu pašalinti naviką, o kas bus po to – nerūpėdavo. Man tai nepatiko, man būtina ne tik gerai, bet ir gražiai pašalinti naviką“.
 

Nelengva pradžia


Atvykus į Lietuvą, iš pradžių, savaime aišku, ištiko lengvas kultūrinis šokas – svetima kultūra, svetimos tradicijos, tačiau, kaip sako jis pats: „Nemėgstu pasiduoti iš karto. Būtų buvę labai nyku pasiduoti ir sugrįžti“. Tačiau puikiai prisimena, kad visi, likę namuose, – tėvai, broliai, seserys – norėjo, kad grįžtų. Tačiau, išlaikęs sunkią pradžią ir nepasidavęs sunkumams, gydytojas ilgainiui priprato prie tradicijų, kaip pasakojo, pamatė Lietuvą ne iš išorės, bet iš vidaus, ir tuomet ši šalis pradėjo taip patikti, kad grįžti ir nebesinorėjo. „Įsimyli ir nebegali be šalies gyventi“, – teigė jis pats.
Iš karto kyla klausimas – ką įsimylėjo gydytojas Lietuvoje? „Labai sunku vienu žodžiu pasakyti. Gimiau Armėnijoje ir labai ją myliu, tačiau taip pat galiu pasakyt, kad visą savo blaivią gyvenimo dalį pragyvenau Lietuvoje ir taip pat myliu visus čia esančius medžius, kalnus – kad ir kokie jie būtų – visą gamtą, ir, žinoma, – žmones. Lietuvoje aš jaučiu, kad esu namuose. Man gerai.“


P.Babajanas neneigė, kad tas prisirišimas atėjo laikui bėgant, mokantis universitete, grojant ansamblyje, vėliau dirbant, pacientams atiduodant visą save, taip pat ir gaunant iš jų. „Tas pagrindas, kodėl tau kažkas patinka arba nepatinka, susiformuoja per daugelį metų. Ir tada tu turi žinoti, kur esi, žinoti savo vietą bei laikytis jos“, – kalbėjo medikas.
Ar niekas netrukdė siekti karjeros? Ar nebuvo požiūrio, lyg užėmus kieno nors kito vietą? „Aš niekieno vietos neužėmiau – esu savo vietoj. Nors kelias niekada nebūna rožėmis klotas, manajame buvo daugiau gerų nei blogų žmonių, kurie mane visada palaikė ir padėjo“.
 

Karjera ir nuosava klinika


Baigęs tuometinį Kauno medicinos institutą, K.Babajanas atliko internatūrą Vilniuje, vėliau Lietuvos onkologijos centre, kuriame dirbo bemaž 12 metų. Per šį laikotarpį taip pat išvyko į dvi labai įsimintinas stažuotes Austrijoje ir Belgijoje, kurios, anot gydytojo, gyvenime jam labai daug davė.
Tuo metu gydytojas taip pat privačiai dirbo Grožio terapijos ir kosmetologijos centre, vėliau įkūrė Odos ir lazerinės chirurgijos centrą, o, iš ten išėjęs, įkūrė „GK kliniką“.
Iš kur tas noras turėti savo kliniką? „Aš visada norėjau viską daryti taip, kaip yra iš tikrųjų ir kaip yra profesionalu. Supratau, kad tokias galimybes reikia sukurti pačiam, nes niekas kitas tau to neduos. Savo klinikoje turiu tai, ko reikia šių dienų pasauliniam profesionalizmui. To, ką mes dabar turime, nerasite ne tik Pabaltijo šalyse, bet galbūt ir tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Vokietija, Prancūzija ar Danija. Su mumis konkuruoti gali tik JAV ir viena kita Europos klinika. Taip yra dėl turimos įrangos, gydytojų išsilavinimo – visi gydytojai turi europinius sertifikatus“, – pasakojo K.Babajanas.
Ar pacientai tai įvertina? „Labai gera, kai atėjusiam žmogui duodi tai, ko jis negavo kitur. Medicinoje nėra šimtaprocentinio rezultato, tačiau, jeigu 90 proc. žmonių yra patenkinti, – tikslas pasiektas. Būna, kad kartais matai, jog pakeitei netgi kažkokius likimo vingius, – tai yra labai šaunu.“
 

Ar lieka laiko sau?


K. Babajanas pripažino labai mėgstantis dirbti, tačiau šiuo metu esą sunku, kadangi atsiradę nemažai nemedicininio darbo. Tačiau gydytojas – optimistas – sako turintis labai gerą kolektyvą, kuriam ir tikisi perduoti šiuos darbus, kadangi didžiausią malonumą jam teikia būtent gydytojo darbas.
Ar tiek dirbantis žmogus turi laiko sau? „Šiais metais buvo labai sunku rasti laiko sau: su žmona šiek tiek pakeliavom, nuvažiavom pas gimines. Visada buvo kažkokio darbo: jei ne medicininio, tai popierinio, jei ne popierinio, tai reikėjo kažkur vykti pasirašyti kontraktų ir pan. Bet tai irgi mano laikas, ir svarbu, kas tuo metu yra šalia. O tai yra mano draugai, mylima žmona.
Darbe aš niekada netikėjau sėkme, netikėjau, kad viskas nukris iš dangaus. Aš tikiu, kad tik darbu gali ką nors pasiekti, o jeigu dar ir kažkiek pasiseks, tai tik prie to, ką ir kiek dirbai. Juk, pvz., operacijos savaime nepasidaro. Turi juodai dirbti, mokytis, skaityti. Gydytojas – pernelyg žemiška profesija, kad tikėtum sėkme“.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai