Apie gyvenimo ratą – šmaikščiai su meile

Aktorystė ar muzika?

Zita Kelmickaitė puikiai atsimena, kaip būdama mokinukė svarstė, kokį gyvenimo kelią rinktis. Jai visi dalykai sekėsi neblogai, tačiau buvo humanitarė. Todėl svarstė – gal studijuoti lietuvių ar rusų kalbą ir literatūrą, gal aktorinį? Tada mokėsi Klaipėdoje, Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. Baigusi 8 klases, pasirinko muzikologijos specialybę ir, tęsdama studijas, suprato, kad eina savo keliu. Jai reikia būti tarp žmonių ir su jais bendrauti, kalbėti apie muziką. Vėliau Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigė muzikos istoriją.
Joje glūdėjęs teatrališkumo troškimas niekur nedingo – ragino eiti į viešumą, režisuoti ir vesti įvairius renginius, televizijos laidas, atvedė į daugelio konkursų žiuri komisijas.

Giminės dainingumas ir žodingumas

Zita užaugo Klaipėdoje su broliu Edmundu. Jos tėvo Vlado ir mamos Petronėlės giminės buvo labai gausios, abu tėvai išaugo daugiavaikėse šeimose Raseinių rajone. Mama – keturiolikos vaikų šeimoje, tėvas – kiek mažesnėje, septynių.
„Tėvai mane su broliu visada vesdavosi į visokius pobūvius, susitikimus su giminaičiais. Prisimenu, kaip pusbrolį ar pusseserę susitikę susėsdavo ir kaipmat dainą užtraukdavo. Iki užkimimo dainuodavo. Ne vaišės, o daina buvo svarbiausia“, – sakė muzikologė.
Zitos tėvo giminė buvo ne tik labai daininga, bet ir žodinga. Nesenai muzikologė gavo laišką iš nepažįstamos kaunietės, kuri teiravosi, ar ne jos teta buvo šiame mieste gyvenusi Ona Bulavienė. Esą buvusi tokia šneki humoristė, kad peršasi išvada, kad iš to paties kelmo, tų pačių genų. Z.Kelmickaitė atsakė moteriai, kad tai buvo tikra jos teta, amžiną atilsį tėvo sesuo.
 

Nekintanti darbų pynė

Dar besimokančią Konservatorijoje Zitą pakvietė Lietuvos radijuje rengti vaikiškas laidas. Tad studijuodama mergina gyveno labai gerai: dirbo smagų darbą, gaudavo neblogus honorarus, net važinėjo taksi kaip tikra ponia.
Baigusi studijas, pradėjo dėstyti muzikos istoriją toje pačioje Konservatorijoje, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriuje, po poros metų tapo ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadove.
„Mano darbai nesikeitė: dėstymas aukštojoje mokykloje, tradicinės kultūros puoselėjimas. Be to, kartkartėmis švytruoju tai radijuje, tai televizijoje. Taip visus trisdešimt metų. Visi darbai davė labai geros patirties“, – konstatavo ponia Zita.
Ką davė darbas su studentais? „Su jais dirbti be galo įdomu. Jei nedirbčiau tiek metų su jaunimu, gal būčiau pernelyg rimta, jautriai į viską reaguojanti senė. Studentų jaunatviškumas ir polėkis įneša į mano gyvenimą naujų vėjų. O aš turiu tai, ko neturi jie – patirties. Taigi vieni iš kitų turime ko pasimokyti“, – sakė ponia Zita.
O tradicinės kultūros puoselėjimas? „Galimybė pažvelgti į pasaulį, į tai, kaip žmonės anksčiau gyvenimo. Man tie dalykai labai svarbūs. Ne pasakas vaikams reikia sekti, o realų gyvenimą, ką žmonės pasakoja ekspedicijose. Ta gilaus žmonių atsivėrimo būsena – didelė dovana ir pamoka kitam žmogui. Tas gyvenimas gali atrodyti primityvokas, naivus, bet taip nėra. Žavi ištvermė, darbingumas, tikrumas“, – sakė muzikologė.

Tradicinės kultūros „artojai“

Pasak pašnekovės, atrodytų, ta tradicinės kultūros vaga lyg ir nemadinga. Jos „artojai“ gyvena kukliai, nevaikšto puošniais drabužiais, nevažinėja naujais automobiliais. Bet jie puoselėja tikrąsias vertybes, gyvena skaidrų, paprastą gyvenimą. O kai susėda ir uždainuoja – jėgą pajus bet kas.
„Tie, turtingesnieji, gali įsigyti daug ką, bet nepajus to didelio pasitenkinimo, užsidegimo bendraminčių būry susiėjus ir uždainavus. Nepatirs to jausmo, kaip, pražiojus burną dainai, užlieja beribis laimės ir bendrumo pojūtis ne tik su greta esančiais, bet ir tėvais ir protėviais“, – entuziastingai kalba muzikologė.
Ar tautiečių poreikis dainuoti nemažėja? Šiuo klausimu ponia Zita nėra pesimistė – mėgstančių dainuoti Lietuvoje buvo ir bus, dainos niekur nedings.
Su Z.Kelmickaite susitikome vos pasibaigus Lietuvos vaikų ir moksleivių, liaudies kūrybos atlikėjų, konkurso „Tramtatulis“ baigiamajam koncertui, tad pašnekovės mintys liejosi apie jį.
„Meluojame sakydami, kad visi bėga iš Lietuvos, kad liaudies dainas dainuoja tik kokios vištos senmergės. Kaip gražiai vaikai dainuoja, groja! Bet jie neturi nišos pasirodyti, todėl visai Lietuvai atrodo, kad „žvaigždės“ su išstatytu pliku pilvu yra kultūra. Esame paskutiniai kliunkos, kad nesugebame parodyti tokių vaikų, nemokame pasigirti tuo, ką turime“, – neslėpė apmaudo pašnekovė.
 

Tas paprastas nepaprastas žmogus

Tačiau ji nėra pesimistė, turi galimybių keisti situaciją. Tą dabar ir daro. Jai patinka dėstyti studentams, būti tarp folklorininkų, dirbti tiesioginiame radijo eteryje, kurti televizijos laidas apie paprastus tikrus žmones. Kiek puikių žmonių ji sutinka! Paskambina iš kaimų ir sako: atvažiuokite.
„Labai gailėjausi, kad negalėjau nuvažiuoti į kaimelį prie Rietavo, kur daugiavaikės motinos susidėjo, kuri pinigais, kuri savo darbu, ir stato namus neįgaliai kaimo šeimai, kurios troba sudegė. Jų sambūris – tikro bendruomeniškumo pavyzdys. Nori padaryti, ne verkšlenk, o daryk. Baigiame pamiršti senuosius papročius, tradicijas, etnografinių regionų skirtumus“, – sakė Z.Kelmickaitė. Jai norisi surinkti ir parodyti vertę turinčius likučius. Po daugelio metų kam nors bus labai įdomu, kaip senoliai žemę dirbo, gyvulius augino, mėsą tvarkė, kopūstus ar duoną raugė, žvakes liejo, veltinius vėlė ar vyžas pynė. Ir kad Suvalkijoje ir Sūduvoje tai darė kitaip nei Žemaitijoje ar Aukštaitijoje.
„Paprasti žmonės iš skirtingų Lietuvos vietų, nepamirštantys senųjų amatų, susirenkantys padainuoti pas kaimynus, vieni kitus vaišinantys savo darytu sūriu ar raugintais grybais – jie man atrodo įdomiausi. Kokie jie šviesūs ir nesugadinti, jiems svarbu pats darbas, pati idėja, o ne kaip iš to prasigyventi. Rodau ir rodysiu tuos tikrus žmones, kol nukrisiu. O tos dirbtinės žvaigždės, kurias bando kurpti ir kergti, – tiesiog juokas“, – apibūdino pašnekovė.
 

Kaip prakalbinti

Pasak jos, kiekvienas žmogus yra labai individualus, jo gyvenimas – įdomi knyga, unikali istorija. Kartais ji dramatiška, rūsti, kartais – kaip pasakoje – su gera pabaiga. Tik reikia mokėt žmogų prakalbinti.
„Svarbu žinoti, ko nori iš žmogaus. Man nėra nekalbančių, ir akmenį galėčiau prakalbinti. Tik norėk išgirsti, ką sako žmogus, turėk kantrybės, „prisismeik“. Kartais turi būti negailestinga, reikia ir užrikti, supurtyti, kad prabiltų. Kartais žmogus pradeda kalbėti maivydamasis, norėdamas atrodyti geresnis negu yra, turi pastatyti į vietą“, – pasakojo ponia Zita.
Koks santykis išlieka su laidų herojais? „Dažnai jie lieka labai artimi, paskambina pasveikinti įvairiomis progomis ar šiaip pasikalbėti. Kartais būna ir taip. Regis, tiek daug atidavei kurdama gražų siužetą, o žmogus nė nesuprato, kiek čia buvo įdėta darbo. Ką padarysi“.
O priešų neįsigijo? „Nebent pajutau lietuviško pavydo. Tai natūralu, nieko nepadarysi“.
 

Gydomoji dainų galia

Ar muzikologės patirtis patvirtina mokslininkų tyrimų išvadas, kad dainuojantys žmonės yra sveikesni, net susirgę greičiau sveiksta?
Pašnekovė puikiai prisimena savo pirmąją etnografinę ekspediciją Varėnos rajone. Rado ligotą senutę, pasak kaimynų, mokančią labai daug dainų. Ilgai įkalbinėjo dainuoti, o ji vis dūsavo, kad visai neturi jėgų. Galop įkalbėjo – tiesiog privertė. Bene pusdienį dainavusi senoviškas dzūkų dainas, ji ištarė: „Ale, vaikel, man palengvėjo“.
Kartą vienas jos laidos veikėjas, beje, vaistininkas, paklausė, ar ne folkloro ansamblyje ji patyrė daugiausiai džiaugsmo, ar ne iš jo versmės daugiausia semiasi sveikatos? Ponia Zita negalėjo nesutikti.
„Tas padainavimas iš visos gerklės, visų plaučių yra nepaprastai smagus, tai teigiamas išsikrovimas. Daina žmogų subalansuoja. Žinoma, ansambliuose yra įtampos, yra koncertai, bet pats dainavimas, buvimas toje bendruomenėje žmogų sveikatina “, – mano pašnekovė.
 

O kas lieka sveikatai?

Konservatorijoje ir tarp folklorininkų sklando gandų apie neišsenkamą ponios Zitos energingumą. Kad nemiegojusi kitą dieną gali ir paskaitas skaityti, laidas vesti, žodžiu, kalnus versti. Sako, taip nutinka, kad ir tris, ir devynias valandas išmiega, bet dėl miego stygiaus nedejuoja. Pamanyk, vieną naktį neišsimiega, atsigriebs kitą.
Turi išskirtinai stiprią sveikatą? „Didelių problemų neturėjau, nedarbingumo lapelio nė karto neprireikė. Jeigu ką nors suskaudėjo, nepuolu pas gydytojus. Kreipsiuos, kai visai blogai bus“, – sako muzikologė.
O ką ji daro savo sveikatos labui? „Visiškai nieko. Kai būna blogai, kas nors pakiša tabletę, išgeriu, ir praeina. Savo sveikatą alinu. Dabar kelio sąnario meniskas įtrūkęs dvejose vietose, nei aš kur einu, nei ką darau. Esu pervargusi, dirbu paromis. Pavyzdžiui, ketvirtadienį, kai montuojame „Ryto suktinį“, rytą ateinu į televiziją, dirbame visą dieną ir naktį, išeinu ryte, nesudėjusi bluosto. Manęs pavyzdžiu rodyti negalima. Nebent kaip žmogų, kaip nedera elgtis“, – sakė pašnekovė.
Net laidos su liaudies medicinos žinovais šių įpročių nepakeitė? „Labai gerbiu žmones, kurie puoselėja liaudies medicinos tradicijas, pažįsta ir mėgsta vaistines žoleles. Žinau, kad vienąkart ožka prieis prie vežimo, bet dar neatėjo tas laikas.“