Kokia turėtų būti kalbėjimo ir klausymo kultūra medicinoje?

 

Medicinos studijų programos skiria itin didelį dėmesį būsimo profesionalo klinikinėms ir techninėms kompetencijoms. Todėl būsimo sveikatos specialisto komunikacijos įgūdžiai pamirštami. Įprasta manyti, kad šie įgūdžiai kiekvieno sveikatos priežiūros specialisto saviugdos profesinėje veikloje dalis.  Dėl to medikai  susiduria su empatijos ar užuojautos raiškos sunkumais, dvejonėmis, baimėmis, išgyvena sudėtingas emocijas.

Vienas iš šios problemos sprendimo būdų - komunikacijos įgūdžių lavinimas, kas taip pat svarbu siekiant teikti aukštos kokybės medicinos paslaugas. Kadangi efektyvi komunikacija – tai rišliai, aiškiai, paprastai dėstomos mintys, kurios pasiekia pašnekovą ir klausantysis supranta, kas jam yra sakoma.

Taigi natūraliai kyla klausimas, jei gydytojas kalbėdamas su pacientais vartos medicininę terminiją, ar ši komunikacija bus efektyvi. Tyrimais nustatyta, kad pacientai sunkiai atsimena medicininio pobūdžio informaciją. Net 40 %–80 % gydytojo pateiktos informacijos užmirštama, o praėjus 10 dienų po vizito pas gydytoją, pacientas neprisimena 70 % svarbios informacijos.

Tai labai svarbu, nes klinikinių klaidų atveju pacientai dažnai teigia, jog su situacija susijusi informacija jiems iš viso nebuvo pateikta. Tad ką turėtų daryti sveikatos specialistas?

Gydytojas komunikuodamas su pacientu turėtų būti kantrus, linkęs pakartoti informaciją, kalbėti paprastais žodžiais, užduoti klausimus, reikalaujančius išplėsto atsakymo, medicinius terminus paaiškinti arba jų nevartoti, akcentuoti svarbiausius dalykus, esant poreikiui, įteikti atmintinę raštu.  Nors pacientai teigia, kad viską suprato, reikėtų įvertinti, kad dažnai jų informacijos supratimas ir interpretavimas yra riboti.

Savaime suprantama, kad efektyvi komunikacija neįmanoma be aktyvaus klausymo. Tiesą sakant, dažnai  užuot klausęsi vieni kitų, kalbame „kiekvienas sau“. Tiesiog laukiame, kol kitas baigs kalbėti, kad galėtume primesti savo požiūrį. Tokiais atvejais, kaip pabrėžia filosofas Abrahamas Kaplanas, dialogas virsta duo-logu, dviejų balsų monologu, itin svarbu, kad taip neatsitiktų pokalbyje su pacientu.

Todėl norėčiau pristatyti keletą aktyvaus klausymo technikų:

  1. Atviri klausymai – klausymai, kuriems neužtenka atsakymų „taip“ arba „ne“, todėl suteikia erdvę išsamesniam pokalbiui, ypač pravartūs, kai renkama anamnezė.
  2. Perfrazavimai – pasakojimo ar jo dalies pakartojimas savais žodžiais leidžia patikslinti informaciją bei parodo kalbančiajam, kad mes supratome, ką jis norėjo pasakyti.
  3. Paskatinimai – trumpi žodeliai, skatinantys žmogų tęsti pasakojimą, parodo kalbančiajam, kad jis svarbus ir girdimas. Paskatinti galima ir kūno kalba – palinkus į priekį, šiek tiek palinksint galva, tačiau reikėtų prisiminti, jog skatinimas rankų mostais yra nepagarbus.
  4. Apibendrinimas – dalies ar viso pokalbio sujungimas į visumą, leidžia pereiti į kitą pokalbio etapą ar užbaigti pokalbį.

Tačiau neužtenka tik šių keleto aktyvaus klausymo technikų. Svarbu suprasti, jog efektyvus klausymasis susideda iš šių komponentų: girdėjimo, supratimo, įsiminimo, reagavimo, įvertinimo ir interpretavimo. Gydytojas efektyviai informaciją iš paciento priims tik tada, kai yra susikoncentravęs į tai, ką sako pacientas. Be to tik įsipareigojimas išklausyti atveria saugią ir tinkamą erdvę kito žodžiui. Tad pokalbis turėtų prasidėti kabinete, o ne vestibiulyje, reikėtų pasirūpinti, kad pacientas jaustųsi patogiai, o gydytojas savo kūno kalba parodytų susidomėjimą tuo, ką sako pacientas. Taip pat nereikėtų įsiterpti, negalima pertraukti, kai pacientas pasakoja savo problemą ir visada pasiteirauti, ar jis turi pastebėjimų bei papildomų klausimų.

Taigi pagrindinės kalbėjimo ir klausimo kultūros taisyklės būtų šios:

  1. Rišliai, lakoniškai dėstant mintis, pristatyti pacientui dabartinę situaciją, būsimo gydymo eigą
  2. Aptarti lūkesčius, galimas nesėkmes, finansinius aspektus
  3. Įtikinti pacientą laikytis rekomendacijų
  4. Būti kantriam
  5. Pakartoti informaciją kelis kartus
  6. Kalbėti paprastais žodžiais, bet pasitikint savimi, įtaigiai
  7. Akcentuoti pagrindinius dalykus, esant reikalui įteikti atmintinę raštu
  8. Pokalbį su pacientu pradėti kabinete, o ne vestibiulyje
  9. Susikoncentruoti į tai, ką sako pacientas – verbalinę ir neverbalinę kalbą
  10. Nepertraukinėti
  11. Pasiteirauti ar neturi klausymų
  12. Empatiškai reaguoti ir atsakyti į paciento klausymus
  13. Padrąsinti pacientą aktyviai dalyvauti gydymo procese
  14. Prie paciento efektyviai komunikuoti su bendradarbiais, nespręsti konfliktų

Taigi šiandieninė komunikacija turėtų būti orientuota į pacientą. Ne tik į jo pagijimą, bet ir psichologinę savijautą. Pasitikėjimas gydytoju leistų pasiekti geresnius rezultatus tolimesniame gydime, ar galbūt suteiks pacientui tikslą nugyventi paskutinį gyvenimo tarpsnį be nuoskaudų. Todėl kalbėjimo ir klausymo kultūra turėtų tapti neatsiejama medikų darbo dalimi.

Kamilė Kairiūkštytė

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai

Mūsų draugai