Dramblio Kaulo Krantas: raganų burtais apkerėtas XXI amžius

Dianos pažintis su Afrika prasidėjo nuo kitos šalies: prieš trejus metus, dalyvaudama studentų organizacijos veikloje, ji metams išvyko į Kamerūną. Tuo metu besipakuodama lagaminus mergina net neįsivaizdavo, kad šis jos sprendimas gyvenimą pakeis iš esmės. Diana šiandien ištekėjusi už kamerūniečio, augina dukrelę ir gyvena Dramblio kaulo krante. Tiesa, šiuo metu ji laikinai grįžo į Lietuvą – šalyje dėl politinių neramumų tapo pernelyg nesaugu. Tačiau šį kartą apie politinius dalykus kalbėsime labai nedaug. Daug labiau domina gyvenimas ir kasdienybė šios lietuviams taip tolimos šalies žmonių ir jų kultūros.
Prieš atsakydama į laviną klausimų, Diana pažymi, kad, kaip ir bet kokia šalis, taip ir Dramblio kaulo krantas yra per didelė, kad būtų galima daryti apibendrinimus, tad savo istoriją ji pasakoja remdamasi gyvenimu, patirtimi ir įspūdžiais didžiausiame šalies mieste, ekonominiame centre ir buvusioje sostinėje – Abidžane.
Pirmieji įspūdžiai
Vykdami net ir į artimiausią šalį, domimės jos kultūra, gyvenimu, turime kažkokių lūkesčių, kurie vėliau pasitvirtina arba ne. Ar ištiko nors lengvas šokas, atsistojus ant juodosios žemės? „Prieš išvykdama į šalį domėjausi, ieškojau nuotraukų, o, kadangi jau buvau gyvenusi Kamerūne, buvau įsitikinusi, kad ir vėl sulauksiu daug dėmesio gatvėje. Tas pasitvirtino – visi nori paliesti, seka iš paskos, šaukia: „balta moteris“.
Taip pat maniau, kad ir šioje šalyje bus šiukšlynas – deja, taip ir yra: žmonės šiukšlina visur – suvalgę ką nors, butelį ar maišelį meta ant žemės, per automobilio langą ir t.t. Tokia jau čia kultūra.“
Abidžanas, anot Dianos, yra ekonominė šalies sostinė, o jame susipina turtingiausi ir vargingiausi, dangoraižiai, triukšmas ir šiukšlynas. Pašnekovė sako esanti lengvai prisitaikantis žmogus ir stengiasi priimti viską taip, kaip yra: „Kartais net ir visiškai kitokios kultūros apraiškos nei Lietuvoje man atrodo tokios artimos ir įprastos, kad sunku stebėtis.“
Afrika, Afrika
„Begalinė įvairovė“, – taip trumpai Dramblio kaulo krantą apibūdina Diana. Nuo pupeles auginančio ūkininko iki dangoraižių miesto centre, nuo perpildytų rajonų iki vilomis apstatytų miesto dalių. Šalis triukšminga, garsi, visur lydima muzikos garsų, šokių ir bendravimo. „Gatvėje pamatę penkis vienas šalia kito esančius barus, išgirsi vis kitokią iš jų sklindančią muziką.“
Pašnekovė sako, kad šalį dar labai mėgsta pavadinti amatų rojumi, kadangi didžioji dalis gyventojų pragyvena iš amatų ir to, ką sugeba parduoti. „Šalia bažnyčios sekmadienį nuolatos laukia bent pora vietinių, blizginančių batus. Dieną gatvėje gali išgirsti žirklių čiaukšėjimą – tai siuvėjas, užsukantis į namus ir patrumpinantis kelnes ar įsiuvantis užtrauktuką. O štai užsukus į pašiūrę šalia namo, už trisdešimt centų išlygins drabužį – lyginimas ne namuose yra labai populiarus, nes taip pigiau“, – pasakoja Diana.
Ji sako, kad žmonės čia – išradingi ir nuolat sugalvoja naujų būdų užsidirbti. Štai moteris verda spurgas arba, jei medis duoda vaisių, – pardavinėja bananus. Visi net ir sunkiausiose situacijose bando rasti išeitį.
Diana pasidalina įdomia patirtimi ir taip atskleidžia vietinių požiūrį į gyvenimą: „Buvo akimirkų, kai man buvo labai sunku, pradėdavau ašaroti. Tada jie nustebę žiūri ir klausia: kas mirė? Atsakau – niekas, tada jie klausia – tai ko verki? Vietiniams ašaros ne mirties atveju yra kažkas nesuprantamo. Čia žmones kupini optimizmo, gyvena viltimi, kad viskas bus gerai.“
Modernusis gyvenimas
Be abejo, ne visi užsiima įvairiausiais smulkiais darbeliais. Tiek vyrai, tiek moterys dirba ir tradiciniuose Vakarų pasauliui darbuose – bankuose, draudime, viešbučiuose ir t.t. Diana sako, kad tokios įmonės aprūpintos naujausiomis technologijomis, nors vis dar daug gyventojų atlyginimus gauna grynaisiais.
„Dirbantys žmonės moka mokesčius ir gauna lengvatas gydymo įstaigose, tačiau tokie dalykai, kaip motinystės išmokos ar bedarbio pašalpa, čia neegzistuoja, – aiškina pašnekovė. – Už mokslą taip pat mokama visur – pradedant darželiu ir baigiant valstybinėmis mokyklomis.“ Mokama ir gydymo įstaigose, o kainos už konsultacijas priklauso nuo ligoninės lygio ir svyruoja nuo keliasdešimties iki kelių šimtų litų.
Vyras – šeimos galva pagal įstatymą
Kaip sekėsi pritapti prie visiškai kitokios visuomenės, žmonių, kokie gi tie vietiniai, klausiu Dianos.
„Žmonių yra visokių, tačiau dauguma – draugiški ir atviri, labai rūpinasi svečiais ir mielai priima svečiuose“, – sako ji ir papasakoja apie įdomias svečių priėmimo tradicijas. Jiems atėjus, iš pradžių tyloje pasiūloma vandens. Tada šeimininkas paklausia „kas naujo?“, „geras oras“ ar „viskas gerai“ – atsakoma. Tuomet klausiama apie antrąsias naujienas – tikrąjį apsilankymo tikslą. Išsiaiškinus jį, patiekiamas maistas ir niekas nesiteirauja, ar svečias alkanas, ar ne – tai nemandagu. Atsisveikinimas apsieina su paprastesnėmis procedūromis.
O kaip šeimos gyvenimas, teiraujuosi. „Didelė šeimų dalis yra poligaminės arba vyras, išsiskyręs su viena žmona, susirandą naują ir su ja susilaukia vaikų. Kai naujo pažįstamo paklausdavau, kiek turi brolių ir seserų, atsakymas labai suglumindavo. Sakydavo, pvz., 2 iš tėčio ir 8 iš mamos ir panašiai. Tėvas bendrauja su vaikais iš visų savo santuokų“, – aiškina Diana.
Moterys šalyje ne tik rūpinasi šeima, bet ir siekia uždirbti, todėl dažnai galima pamatyti moterį su vaiku, pririštu prie nugaros ir padėklu bananų. „Yra vyrų, kurie padeda gaminti valgyti žmonoms, tačiau labai dažnai teko susidurti su tuo, kad jų tėvai to tiesiog nesuvokia ir gėdijasi“, – kalba pašnekovė.
Dramblio kaulo krante pagal civilinį kodeksą vyras yra šeimos galva, jis priima visus sprendimus. Žmonos padėtis yra žemesnė. Be šeimos narių, namuose labai dažnai gyvena ir tarnaitė, kuri tvarko namus, skalbia, gamina valgį. „Kartais ir manęs klausdavo, kodėl neturime tarnaitės – juk pavargsti. Tačiau man įprasta daug dirbti. Dažnai pagalvoju, kad čionykščiai iš tiesų yra nemaži tinginiai – ne kartą teko girdėti, kad jau apie pietų metą pradeda dejuoti esantys labai pavargę“, – įspūdžiais dalinasi moteris.
Prekybos strategijos
Daug Dramblio kaulo kranto gyventojų kasdien susiduria su pinigų stygiumi. Prie tokio gyvenimo būdo prisitaikė netgi prekybininkai: šalyje įvairiausių produktų galima įsigyti pačiais mažiausiais kiekiais.
„Nueini į parduotuvėlę ir sakai: duokite du kiaušinius, porą šimtų gramų cukraus, morką. Netgi supakuotų produktų yra nuo mažiausių pakuočių – keliasdešimt mililitrų majonezo arba, pavyzdžiui, sausainių pakelio, kuriame yra vos keturi sausainiai. Po vieną pirkti galima netgi sultinio kubelius“, – pasakoja Diana.
Tačiau iš pažiūros itin patogus ir ekonomiškas būdas apsipirkti turi ir neigiamą pusę. Mažomis pakuotėmis (po kelis stikliukus) plastikiniuose maišeliuose pardavinėjamas netgi alkoholis, po vieną parduodamos ir cigaretės. Anot Dianos, blogiausia, kad pardavėjai be skrupulų šias prekes pardavinėja net mažiems vaikams, nes svarbiausia – parduoti. „ Teko skaityti keletą straipsnių, kuriuose buvo paaiškinta, kad toks pardavimo būdas yra didelių kompanijų strategija didinti vartojimą ir užsiauginti ateities vartotojų tokiose šalyse, kaip Nigerija, Mali, Liberija, Dramblio kaulo krantas“, – aiškina pašnekovė.
Kultūros įvairovė, problemų gausa
Kaip visada, domiuosi šalies teigiama ir neigiama puse, klausiu, kuo didžiuojasi Dramblio kaulo kranto žmonės, o kas sunkina jų gyvenimą.
„Labiausiai visi didžiuojasi tuo, kad šalis yra pirmaujanti Vakarų Afrikoje. Taip pat visi didžiuojasi ir savimi dėl to, kad yra draugiški ir atviri svečiams, užsieniečiams. Galiausiai – turtinga kultūrine, maisto, muzikos įvairove, daug genčių, kalbų“, – vardina Diana. Deja, kaip ir medalis turi dvi puses, taip ir kiekviena šalis turi savo tamsiąją pusę. Kaip tvirtina pašnekovė, šiuo metu aktualiausia problema šalyje yra politinė krizė. Taip pat nuolatinė problema – nedarbas ir skurdas, gyventojams sunku prasimanyti pinigų pragyvenimui. Daug problemų kelia ir korupcija. Štai policininkas gali sustabdyti taksi važiuojantį keleivį, paprašyti dokumento ir jo neatiduoti tol, kol negaus pinigų.
Šalia to, šalis kenčia ir nuo didelio užterštumo, šiukšlių, užterštas ir vanduo, ir oras. Paplūdimiai, kaip sako Diana, tiek prišiukšlinti, kad net ir norintiems išsimaudyti vandenyje (taip pat užterštame) sunku prie jo prieiti. Ore tvyro blogas kvapas, sukeltas šiukšlynų: „Grįžus namo iš pasivaikščiojimo, visas odos paviršius užsiteršęs nuo dulkių ir kitų nešvarumų“, – liūdnai tvirtina pašnekovė.
Įdomūs faktai apie Dramblio kaulo krantą
• Apie antrąją savaitę po mergaitės gimimo jai yra įveriami auskarai tam, kad ją atskirtų nuo berniuko, nes vaikystėje plaukus mergaitėms dažnai nuskuta, kai kurios mokyklos to net reikalauja. Nesvarbu, kaip vaikas bus aprengtas: jei jis be auskarų, – berniukas, jei su – mergaitė.
• Lietuvoje nesimačius kurį laiką dažnai sakoma „o, šimtas metų“, o čia žmonės, nesimatę net ir ilgą laiką, sako „o, jau dvi dienos kaip nesimatėm“.
• Drabužius svarbu siūtis iš tradicinės medžiagos. Audinių įvairovė didžiulė, o jo perkama 10–20 metrų ir siuvami drabužiai visai šeimai: kelnės ir marškiniai tėčiui, suknelė mamai, po drabužį vaikams. Ir visai nesvarbu, ar tas audinys šviesiai mėlynas su rožinėmis širdelėmis – jis tiks ir tėčiui, ir sūnums.
• Mirus žmogui, šeima laidotuvių dienai užsako pagaminti marškinėlių su mirusiojo nuotrauka ir gimimo bei mirties metais priekyje. Vėliau juos parduoda arba padalina velionio giminaičiams, pažįstamiems.
• Žmonės labai tiki raganavimu ir burtininkyste. Jei ligoninėje gydytojai neranda ligos priežasties, sako, kad tai – blogieji burtai. Taip pat tikima, kad kažkokie raudoni milteliai apsaugo nuo kulkų.
• Pietums gaminamas vienas patiekalas: verdamos bulvės ar saldžiosios bulvės, platanai (atrodo kaip bananai, bet valgomi kaip daržovė), ryžiai ir įvairūs kiti šakniavaisiai bei koks nors padažas. Patiekalas primena tirštą trintą sriubą su žuvimi, jūros gėrybėmis ar mėsa.
• Tradiciškai švenčiamos trejos tos pačios poros vestuvės: civilinė, bažnytinė ir tradicinė. Taip pat dažnai visos šios šventės vyksta skirtingu laiku – tarp jų gali būti netgi kelerių metų tarpas.
• Vietiniai labai mėgsta bendrauti ir lengvai randa kalbą su nepažįstamais. Labai dažnai einant gatve sustabdo, pasisveikina, paklausia, kaip sekasi, palinki geros dienos ir toliau eina savais keliais.