Kodėl turime mokėti privačiose gydymo įstaigose?

Privačiose gydymo įstaigose apsilankęs pacientas, kaip įprasta visose įmonėse ar įstaigose, kurios parduoda prekes ar teikia paslaugas, oficialiai sumoka už gautas paslaugas kasoje, gauna kvitą, kuriame aiškiai nurodyta, kiek kainavo jam suteiktos paslaugos, kokią sumą kompensavo valstybė ir kiek liko primokėti pačiam. Atsigulęs į valstybinę ligoninę, žmogus dažnai taip pat primoka už jam suteiktas paslaugas: už greitesnį ištyrimą, konsultaciją, ,,eilės“ sutrumpinimą; atsidėkoja anesteziologui, operuojančiam chirurgui, slaugytojoms, gauna lapelį su sąrašu vaistų ir medicinos priemonių, kurias turi pats nusipirkti, susimoka už geresnę palatą ir t.t. Tik šiuo atveju už atliktus mokėjimus niekas „čekiuko“ neduoda... Apie sveikatos politiką kalbamės su med dr. Laimučiu Paškevičiumi, Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija prezidentu ir Rūta Vainiene, Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperte.
 

Į klausimus atsako dr. Laimutis Paškevičius.


 

Kodėl Sodrai mokantis žmogus dar turi papildomai mokėti privačiose gydymo įstaigose?


Norėčiau atsakyti anekdotu: „Stovi chirurgas su skalpeliu pasilenkęs prie ligonio, gulinčio ant operacinio stalo, ir klausia: ,,Tamstą gydyti gerai ar nemokamai?“. Nemokamos medicinos nėra, skiriasi tik kaip paslaugos apmokamos: ar žmogus pats oficialiai sumoka į kasą, kaip įprasta privačiose gydymo įstaigose, ar susimoka ,,po stalu“, ar už žmogų sumoka draudimo institucijos iš valdomų fondų, į kuriuos pervedama dalis žmogaus sumokėtų mokesčių, kaip yra Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo atveju, ar kai žmogus savanoriškai moka periodines įmokas, kaip yra Papildomojo savanoriško sveikatos draudimo atveju.
Šalies įstatymai žmonėms, mokantiems mokesčius, teoriškai suteikia teisę gauti apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų sveikatos priežiūros paslaugas bei suteikia laisvę pasirinkti tą sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje gydytis jie pageidauja. Juk teisinga ir logiška, kad žmonių per visą gyvenimą sąžiningai mokėtus mokesčius surinkti pinigai, kurie patenka į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, per ligonių kasas atsektų būtent į pasirinktąją medicinos įstaigą, kurioje jiems ir suteikiamos medicinos paslaugos. Toks yra esminis draudžiamosios medicinos principas: ,,pinigai seka paskui ligonį“, kuris, deja, Lietuvoje nėra iki galo įgyvendintas.
 

Yra nemažai žmonių, prisiregistravusių šalia namų prie kokios nors privačios gydymo įstaigos, kuri gundo nemokamomis paslaugomis. Tik vėliau išaiškėja, kad už kažką vis dėlto teks mokėti... Kodėl valstybė negali apmokėti visų žmogui teikiamų paslaugų?


Pacientui, pasirinkusiam privačią gydymo įstaigą, kompensuojama tik dalis paslaugų, pvz., ambulatorinės konsultacijos, dienos chirurgijos. Tačiau iki šiol valstybė nekompensuoja stacionarinių paslaugų pacientams, pasirinkusiems gydymą privačioje medicinos įstaigoje.


Nė viena pasaulio valstybė nėra finansiškai pajėgi apmokėti iš valstybės biudžeto visiems valstybės gyventojams visų jiems reikalingų medicinos paslaugų. Vargu, ar tai būtų galima tikėtis Lietuvoje, kuri pagal BVP dalį, skiriamą sveikatos priežiūrai, ir pagal lėšas, skiriamas vieno gyventojo sveikatos priežiūrai, užima vieną paskutinių vietų tarp ES šalių.
Tokiu atveju patartina žmonėms kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti visas aplinkybes, prieš pradedant naudotis vadinamosiomis ,,nemokamomis paslaugomis“.
 

Galbūt žmogus tiesiog nežino, kad jis neprivalo mokėti. Kiek gi paslaugų mums kompensuoja valstybė?


Taip, tai tiesa – žmogus nežino, o ir negali iki šiol žinoti, kokias paslaugas ir kokia suma kompensuoja valstybė. Tai yra dėl to, kad iki šiol Lietuvoje niekas neišdrįso tiksliai suskaičiuoti ir įvardinti, kokias paslaugas ir už kokią sumą žmogui garantuoja valstybė.
 

Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti tobulesnė sveikatos priežiūros politika Lietuvoje?


Naudingiausia žmogui ir skaidriausia sveikatos sistema Lietuvoje galėtų būtų tokia: valstybė nustato realius (ekonomiškai pagrįstus) sveikatos priežiūros paslaugų bazinius įkainius, į juos įskaičiuojant turto (patalpų, įrangos, kt.) nusidėvėjimo atskaitymus. Pagal turimas finansines galimybes, valstybė tuomet turėtų nustatyti vadinamąjį medicinos pagalbos ,,bazinį krepšelį”, už kurį valstybė iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (kuris formuojamas iš gyventojų pajamų mokesčių, privalomojo socialinio draudimo įmokų, valstybės biudžeto įmokų) apmoka medicinos įstaigoms už pacientams suteiktas paslaugas, užtikrindama pagrindinio draudžiamosios medicinos principo ,,pinigai seka pacientą“ įgyvendinimą. Tuomet žmonėms taptų aišku, už kokias paslaugas jiems nereiktų prisimokėti nei lito.
Valstybė turėtų sudaryti palankias sąlygas Papildomam savanoriškam draudimui rastis. Žmonėms bus sudaryta galimybė draustis sveikatą papildomuoju sveikatos draudimu, tuomet už likusias paslaugas ar jų dalį, kurių neapima valstybės garantuojamas Privalomasis sveikatos draudimas, apmokėtų papildomojo sveikatos draudimo paslaugas teikiančios bendrovės. Taip pacientams vis mažiau reiktų tiesiogiai mokėti už gautas paslaugas medicinos įstaigose.
 

Kokia yra kitų Europos šalių patirtis?


Man teko lankytis daugelyje Europos Sąjungos šalių. Neteko girdėti, kad nors vienoje šalyje nebūtų priemokų už medicinos paslaugas. Priemokų sistemos įvairiose šalyse yra įvairios: už vizitą pas gydytoją, už gydymo atvejį, už kiekvieną ligoninėje praleistą dieną, už tyrimą, už vaistus. Priemokos yra net ir valstybėse, kurios skiria daug daugiau lėšų vieno šalies gyventojo sveikatos priežiūrai, palyginti su Lietuva. Valstybinės ligonių kasos direktorius A.Sasnauskas savo pranešimuose konferencijose yra ne kartą minėjęs, kad Lietuva yra bene vienintelė Europos šalis, kurioje nėra oficialiai įteisintos priemokos.
 

Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė


Kiekvienas Lietuvos gyventojas moka tam tikrą pinigų sumą nuo savo pajamų į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF). Tie pinigai patenka į Ligonių kasas, jos pasirašo sutartis su gydymo įstaigomis, su kuriomis nori. Nėra nustatyta jokių taisyklių, su kuo ir kokiomis apimtimis jos pasirašo tas sutartis. Todėl kartais žmogus nori gauti paslaugą privačioje įstaigoje, bet, jeigu ta gydymo įstaiga nėra pasirašiusi su Ligonių kasomis sutarties, jam teks mokėti visą sumą už tam tikrą paslaugą. Aišku, jeigu būtų pasirašytos sutartys su daugybe gydymo įstaigų, gana greitai paaiškėtų, kad paslaugų kompensavimui nėra pakankamai pinigų. Būtent todėl ta sistema ir yra tokia kreiva šleiva. Nenormalu ir tai, kad sutartis su gydymo įstaigomis pasirašo Ligonių kasos, kurios visai neatstovauja pacientams.
Pirmasis uždavinys naujai vyriausybei, mano įsitikinimu, yra surašyti baigtiniu sąrašu, ką apima Privalomas sveikatos draudimas. Kad žmogus žinotų, nuo ko jis yra apsidraudęs. Teoriškai tai nesudėtinga, o praktiškai neįmanoma, nes to nepadarė nei viena valdžia.
Bazinį paslaugų paketą būtina identifikuoti. Dabar žmogus gali gauti paslaugas nuo paprasto gripo iki onkologinių ligų gydymo ir sudėtingiausių širdies persodinimo operacijų. Nemokama medicina kartais būna labai dosni. Tačiau kartais žmogus gali atsidurti kitoje kraštutinumų pusėje, kai negauna reikiamos paslaugos, nes egzistuoja eilės dėl prasto finansavimo.

Daugelyje ES šalių veikia abi išvystytos sistemos: privalomas ir savanoriškas sveikatos draudimas, tuomet už žmogui suteiktas paslaugas apmoka trečioji pusė – draudimo institucija, ir tik neapsidraudusieji turi susimokėti patys.
Įsivaizduokite, kaip būtų, jeigu šalia PSDF egzistuotų privalomas draudimas iš privataus draudėjo. Draudikai sudarytų sutartis dėl apmokėjimo su ligoniu ir su gydymo įstaiga. Ir jau draudikas būtų paciento atstovas, jis tikrai pasirūpintų:
• Kad žmogui nebūtų daroma operacija vien dėl to, kad gydymo įstaiga gautų apmokėjimą.
• Kad egzistuotų konkurencija. Draudikai konkuruotų dėl papildomų paslaugų, kurias gali gauti iš gydymo įstaigų ir suteikti savo klientui, kad jis pasirinktų būtent vieną ar kitą draudimo įmonę.
• Žmogus pats rinktųsi gydymo įstaigą.
• Galiausiai atsirastų suvokimas, kiek gi kainuoja ta medicina, nes dabar išleidžiama per metus penki milijardai litų, ir visi sako, kad mažai. Tyrimai rodo, kad analogiška suma išleidžiama dar neoficialiems mokėjimams. Sveikatos sistemoje nėra kainų, yra įkainiai.
• Apibrėžus paslaugas, sumažėtų eilės, nes visi nori gauti visas paslaugas čia ir dabar. Atsirastų kaina už paslaugas. Dabar, kai viskas nemokama, atsiranda pereikvojimas.
Vyresni žmonės vis dar neša gydytojams pinigus, sviestą ar kiaušinius, nes jie pamena, kai medicina buvo mokama, ir jie netiki nemokama medicina. Galbūt jeigu reikėtų susimokėti už konkrečias paslaugas, kurios būtų apibrėžtos ir nurodytos aiškios kainos, visa sveikatos sistema taptų sveikesnė?..

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai