Pradėkite rūpintis ir mylėti save čia ir dabar

Šiuo metu vadovaujate Kauno sanatoriniam lopšeliui-darželiui „Pušynėlis“. Kuo ypatingas šis darželis?
Jį lanko vaikai, sergantys plaučių ligomis. Taip pat vaikai, kurie dažnai serga peršalimo ligomis, sloguoja, kosti. „Pušynėlis“ yra sanatorinis darželis, todėl smagu, kad jis yra įsikūręs Panemunėje. Darželiui priklauso dalis miško parko, kur vaikai gali išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. O tai labai svarbu sergant plaučių ligomis.
Kaip vaikučiai patenka į šį darželį? Ar reikalinga speciali gydytojų rekomendacija?
Tėvai, norintys, kad jų vaikai lankytų šį darželį, turi ne tik gauti šeimos gydytojo rekomendaciją, bet joje turi būti prierašas, jog siūlomas būtent šis sanatorinis darželis.
O daug vaikų lanko jūsų darželį?
Taip. Šiuo metu darželį lanko 186 vaikai, visos grupės užpildytos. Yra dar ir daugiau norinčiųjų, tačiau negalime priimti visų. Kaune yra tik du tokie darželiai (kitas, daug mažesnis „Pienės“ darželis, taip pat įsikūręs Panemunėje). Tačiau akivaizdu, jog šių dviejų darželių neužtenka, nes vaikučių, sergančių kvėpavimo takų ligomis, daugėja.
Ar „Pušynėlyje“ yra kokia nors speciali sveikatingumo programa vaikams?
Taip. Yra visas kompleksas. Pirmiausia – dienos režimas. Tai užsiėmimai, buvimas kieme ir maitinimas. Didelis dėmesys skiriamas vaikų maistui, poilsiui, sportui. Tris kartus per savaitę ateina gydytoja, kurią skiria Šančių poliklinika. Ji nuolat tikrina vaikų sveikatą, duoda patarimų tėvams.

Jūs taip pat vadovaujate vasaros stovyklai „Merkurijus“?
Taip, esu šios stovyklos įkūrėja bei kuratorė. Dabar visas savo vasaras praleidžiu Kačerginėje, kur dirbu su stovyklomis „Merkurijus“, „Dobilėlis“, „Vilkas“. Sudarau stovyklų programas, kurių pagrindinis akcentas – sveikatingumo programa: maitinimas ir buvimas lauke. Medikė kasdien veda vaikams sveikatos valandėles. Čia vaikai gauna pirmus sveikos mitybos bei gyvensenos įgūdžius. O tą ypač svarbu diegti jau nuo mažų dienų.
Jūs ir pati propaguojate sveiką gyvenimo būdą. Priklausote sveikuoliams. Kaip susidomėjote šia sritimi?
Jau daug metų propaguoju maudymąsi žiemą – tai mano gyvenimo būdo dalis. Esu žymios sveikuolės Danutės Kunčienės, kuri irgi gyvena Panemunėje, pasekėja. Kartais susitinkame, pabendraujame.
Tuo metu, kai susidomėjau sveikuolių judėjimu, buvo nemažai bendraminčių draugų. Galbūt tai ir mane paskatino prisidėti prie jų.
Ar pirmą kartą nebuvo baisu lįsti į ledinį vandenį?
Ne, nepabūgau. Vėliau jau pripranti ir negali be to gyventi.
Ar šis pomėgis kaip nors paveikė sveikatą? Gal pastebėjote kokių pokyčių?
Taip, kiekvieną kartą po tokių maudynių žmogus apsivalo, užsigrūdina. Jautiesi atsigavęs, o sloga ar peršalimo ligos– jau seniai nebekamuoja.
Dar vienas jūsų pomėgis – slidinėjimas. Kada pradėjote slidinėti? Galbūt po to, kai palikote automobilių sportą – ralį?
Slidinėti pradėjau dar tada, kai priklausiau Tarybų Sąjungos ralistų rinktinei. Tuo metu būdavo rengiamos stovyklos kalnuose, skirtos bendram fiziniam pasiruošimui prieš varžybas. Ir mes tada su šturmane Rūta Baublyte-Krikštaponiene dalyvavome stovykloje Kaukaze. Ir ten pirmą kartą pabandėme slidinėti kalnų slidėmis – tai buvo prieš 25 metus. Ir nuo to laiko nepraleidau nė vienos žiemos be slidinėjimo. Pradėjau nuo Kaukazo, Elbruso, tada buvo Čegeto kalnai, Austrija, dar slidinėjau Slovakijoje, Italijoje, Andoroje ir kitur. Mano dukra taip pat jau daugiau kaip 20 metų slidinėja. Neseniai ji grįžo iš Italijos, kur vyko lietuvių pasaulio mėgėjų slidininkų čempionatas. Čia ji savo amžiaus grupėje pelnė sidabro medalį. Pirmąkart ant slidžių dukra atsistojo būdama gal 6 metų – tuomet, kai buvome Kaukaze. Ir to užteko – taip pat, kaip ir aš, užsikrėtė.
Dar vienas mano pomėgis – kelionės. Esu aplankiusi daugybę šalių – Tailandą, Tunisą, Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus, o ką jau kalbėti apie Europos šalis. O neseniai grįžau iš atostogų Egipte, kur puikiai praleidau laiką ir pailsėjau.
Gal dar ką iš žiemos pramogų(sporto) propaguojate?
Taip pat esu dalyvavusi ir pasauliniame žiemos Arktik ralyje , kur savo klasėje užėmėme pirmąją vietą. O maždaug prieš 20 metų (1987m.) dalyvavome ralyje Laplandijoje, už poliarinio rato. Tuomet termometras rodė 35 laipsnius šalčio. Buvo labai sudėtinga važiuoti. Tačiau ten taip pat pelnėme čempionų medalius.
Ar daug teko sutikti moterų ralisčių, kai dalyvaudavote varžybose?
Labai retai. Europos raliuose nesutikome nei vienos, Tarybų Sąjungoje – taip pat. Tik pasaulinio ralio etape „1000 ežerų“, be mūsų, važiavo dar du moterų ekipažai iš Prancūzijos ir Suomijos. O šiaip visada važiuodavome kartu su vyrais.
Iš kur toks potraukis automobiliams?
Kai su tėvais gyvenau Žaliakalnyje, mūsų kaimynai buvo garsūs ralio meistrai Arvydas ir Kastytis Girdauskai. Jau nuo vaikystės savo akimis mačiau šių sportininkų gyvenimą. Mane labai traukė sportiniai automobiliai, išriedantys iš kaimynų kiemo. Todėl mintyse puoselėjau mintį, jog kada nors ir aš atsisėsiu prie tokio automoblio vairo. Tai buvo prieš daug metų, pradėjome nuo mėgėjų ralio. O kuo toliau, tuo labiau įsitraukėme.
Gal vaikystėje buvote labai aktyvi, „berniukiška” mergaitė, todėl ir traukė automobiliai?
Galbūt. Nes nuo vaikystės buvau nenustygstanti vietoje ir labai judri. Mūsų šeima kurį laiką gyveno senamiestyje, netoli gaisrinės. Tai tėveliams ne kartą teko kviesti į pagalbą ugniagesius, kad nukeltų mane nuo mūsų namo stogo. Jau vien tai rodo, jog nebuvau rami mergaitė. Turėjau polėkio, greitumo. Buvau didelė pramuštgalvė ir įvairių šunybių organizatorė.
Kodėl po tiek daug metų palikote ralio trasą?
Mane visada traukė pedagoginė veikla, o ralis buvo labiau hobis, aktyvus poilsis. Visada dirbau su vaikais, jaunimu – vasaros stovyklos, dėstytojos darbas, dabar – darželio direktorė. Turiu socialinių mokslų magistro laipsnį – esu švietimo vadybos magistrė. Dar esu baigusi tuometinio Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą, po to – Vilniaus Pedagoginį universitetą, įgijau ikimokyklinių įstaigų pedagogikos kvalifikaciją. Turiu daugelio metų pedagoginę patirtį.
Ar tiesa, kad per trumpą laiką numetėte nemažai svorio?
Taip, per tris mėnesius numečiau 18 kg, o po to dar numečiau per 10. Taigi iš viso – apie 30 kg.
Ar laikėtės specialios dietos ar kokio griežto režimo?
Esu kažkada bandžiusi Tulčinos programą bei daug kitų įvairių dietų. Bet jos labai įpareigoja tiek laiko, tiek maisto gamybos požiūriu. Tad jos prie mano gyvenimo būdo visai netiko ir aš jas vis mesdavau. Ko gero, šįkart akstinas buvo tas, jog sušlubavo sveikata. Labai padidėjo cukraus kiekis kraujyje, taip pat cholesterolio, kepenų fermentų, pakilo kraujo spaudimas. Ir vienas žinomas gydytojas endokrinologas Gintautas Kazanavičius man pasakė: „Jeigu nori gyventi normalų gyvenimą be kasdieninių vaistų, pirmiausia turi atsikratyti 20 kg bei keisti savo gyvenimo būdą, t.y. mitybos įpročius, derinti maisto produktus, daugiau judėti, būti lauke. Tik tada galbūt yra šansas, jog organizmas atsigaus, normalizuosis jo funkcijos ir nereikės vartoti vaistų.“ Ir aš tai išbandžiau. O kai po 2 mėnesių nuėjau pas gydytoją ir atlikau tyrimus, paaiškėjo, jog cukraus kiekis kraujyje sumažėjo perpus, cholesterolis taip pat dvigubai mažesnis, kiti duomenys irgi pasitaisė. O dabar, kai iš viso numečiau 30 kg, visi šie žymenys tapo normalūs.
Kokia nors stebuklinga dieta?
Tai mano asmeninė dieta, kurią susidariau pati. Ji manęs nevaržo, leidžia gyventi tiek visuomeninį, tiek asmeninį gyvenimą. Aš galiu normaliai dirbti. Nereikia pirkti kokių brangių ar retų produktų. Tiesiog aš valgau viską, kas sveika. Tik atsisakiau bulvių, duonos, įvairių padažų, stengiuosi naudoti kuo mažiau druskos, visiškai nevalgau saldumynų. Geriu daug arbatos, valgau įvairias grūdų košes. Nėra kažkokių drastiškų apribojimų. Galiu valgyti mėsą, tačiau tik su daržovėmis, jokiu būdu ne su bulvėmis. Galiu per kokį vakarėlį suvalgyti žuvies su daržovėmis. Taip pat atsisakiau alkoholio, nebent per pobūvius išgeriu taurę raudonojo sauso vyno.
Nemėgstu sportuoti klubuose, todėl stengiuosi daugiau judėti, vakarais su savo šuneliu spanieliu Džipa einu pasivaikščioti, rytais darau mankštą. Todėl iki šiol galiu džiaugtis stangriais raumenimis, gražia oda.
Esate labai veikli moteris. Kaip jums pavyksta išlaikyti tą jaunatvišką energingumą?
Energija, ko gero, duota Dievo, o galbūt užprogramuota mano genuose. Bet gal tai ir mano pačios nuopelnas – visada džiaugiuosi tuo, ką turiu, gyvenu šia diena. Į viską žiūriu optimistiškai. Ir ta gera nuotaika padeda man gyventi.
Ko palinkėtumėte „Sveiko žmogaus“ skaitytojams?
Mažiau dejuoti. Ypač moterims, kurios dažnai skundžiasi esančios pavargusios, jaučiasi negražios, savimi nesirūpina. Aš prieš daugelį metų irgi buvau tokia – apkūni, savęs visai nežiūrinti ir nemylinti. Valgiau viską iš eilės, nieko nepaisiau. Atrodė, jog be kepsnių, bulvių ir majonezo negaliu gyventi. Tačiau dabar paaiškėjo, jog galiu. Reikia džiaugtis gyvenimu. Dabar aš tai ir darau. Ypač džiaugiuosi nuėjusi į parduotuvę, kur galiu sau išsirinkti elegantiškų rūbų bei pasipuošti. O ankstesnieji mano rūbai dabar man kaip palapinės. Ir būdama 50-metė jaučiuosi daug geriau nei kai buvau 40-ties. Taigi viskas priklauso nuo mūsų mąstymo. Tačiau tam turi būti spyris, po kurio tas mąstymas pasikeičia. Man tai buvo gydytojo Kazanavičiaus žodžiai, kad, jei nepakeisiu gyvenimo būdo, visą likusį gyvenimą turėsiu gerti vaistus. Ta baimė ir buvo man akstinas keistis. Bet užtai dabar esu labai laiminga, jaučiuosi gerai. Ir linkiu visoms moterims, kad 50 metų nebūtų riba. Pradėkite pagaliau rūpintis ir mylėti save tiesiog čia ir dabar.