Amerikos lietuvis

Tonos medicinos įrangos ir knygų - “Transpak” dovana Lietuvai

Tarpininkaujant R.Pukščio įkurtai siuntų gabenimo firmai “Transpak” Lietuvą pasiekė siuntiniai privatiems asmenims ir įstaigoms. Daug jų - medicinos įranga, medikamentai, labdaros siuntos vaikų namams, knygos mokykloms, universitetams - siųsta nemokamai. Ši parama buvo ypač svarbi Lietuvai pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais. “Pukštys - geras žmogus, padės”,- sako jį pažįstantieji. Lietuvos bibliotekoms 1986 metais paaukota ir persiųsta daug tonų knygų. Prezidento V.Adamkaus pakviestas, R.Pukštys organizavo “vajų” prezidentūros bibliotekai įkurti. “Transpak” nemokamai persiuntė Lietuvos diplomatinės tarnybos archyvą, Prezidento K.Griniaus asmeninį archyvą, Lietuvos katalikų mokslų akademijos bibliotekos rinkinį ir daug kitų knygų bei dokumentų. Šie darbai tarsi pratęsia R.Pukščio senelio, gyvenusio Rygoje carinės Rusijos priespaudos metais, veiklą. ”Griežtos teisybės ir tvarką mėgstąs tautietis Kazimieras Pukštis (…) pasižymėjęs ir nukentėjęs už lietuviškąjį veikimą ir knygų platinimą Rygoje” - rašyta lietuvių spaudoje 1926 metais.
 

Lietuvių liaudies meistrų drožiniai Lemonte

R.Pukščio nuomone, jeigu norime, kad išliktų papročiai, kalba, reikia juos saugoti. Idėją į JAV atvežti liaudies meno ekspoziciją paspartino valdžių keitimasis ir “perestroika”. Ne per vieną dieną surinkta šiandien Lemonte veikianti didžiulė drožinių ekspozicija. “Liaudies meistrai nepatikliai vertino siūlymus parduoti savo dirbinius. Tik sužinoję, kad juos perkame muziejui, sutikdavo. Važinėdavome po kaimus dviese su “psichologiniu vertėju”. Jis kalbėdavo, įtikinėdavo, kad aš - ne koks perpardavinėtojas, ne silkių gabentojas. Taip sėkmingai 1990 metais išsiuntėme pirmą siuntą, o po dvejų metų, atkūrus nepriklausomybę, - antrą”, prisimena R.Pukštys. Taip Pasaulio lietuvių centre (PLC) Lemonte, Čikagos priemiestyje, atsirado rūpintojėlių, artojų, laumių statulos, kryžiai ir kiti medžio drožėjų ir liaudies meistrų dirbiniai. Juos p. Romanas vertina kaip ir profesionalių dailininkų darbus. “Man džiugu, kad amerikonai žiūri ir gėrisi. Vienas aukštas Lietuvos valdininkas po antrosios parodos Lemonte atidarymo man prikišo: “Sugebėjote apiplėšti Lietuvą!”. Argi mes dar neišbėgome iš “homo sovieticus” aptvaro? Vėliau atvežiau jam parodyti lietuvių laiškus - padėkas.” Viskonsino universitetas išleido šiai ekspozicijai skirtą monografiją. Ji yra JAV kongreso rūmų bibliotekos fonduose.
Dar viena dovana lietuvių išeivijai - medžio bareljefai PLC Bočių salėje. Lietuvos kunigaikščių, senovės medžioklių ir puotų scenas išdrožė Lietuvos meistrai pagal R.Pukščio užsakytus eskizus.
 

“Gal tu, vaikeli, bėk”

Romanas nuo mažumės turėjo daug pomėgių. Būdamas septynerių, jis pradėjęs rašyti knygą. Bet darbas liko nebaigtas - parašius pirmą lapą, pritrūko vardų! Taip pat mėgo teatrą. Lankė D.Nasvytytės laisvojo ir išraiškos šokio studiją, žaidė krepšinį. 1944-aisiais aukštas ir sportiškas vaikinas atrodė vyresnis, nors jam tebuvo 17 metų. Artinantis Raudonajai armijai, jį nuolat kviesdavo į policiją, tikrindavo dokumentus. Tėvai manė, kad vaiką geriau siųsti į tolimą nežinią, nei leisti jam žūti Lietuvoje. Romanas su draugu susitarė pasitraukti į Vakarus. Tačiau šis nežinia dėl ko nepasirodė Kybartuose, kur jiedu turėjo susitikti. Romanui teko grįžti ir ieškoti patikimesnio bičiulio. Prikalbino vaistininko Underio sūnų. “Vaistinės kieme su juo ir degtinės buvome ragavę”, - prisimena p. Romanas. Svarbu tai, kad draugas mokėjo vokiečių kalbą. Išsirūpinę asmens pažymėjimus, įsimetę į kelionmaišį lašinių ir butelį spirito, išvyko. Aštuoneriems metams nutrūko bet koks ryšys su artimaisiais.

Ašaros dėl spirito

Po vargingos kelionės draugai atsidūrė Vienoje ir už gabalą lašinių apsistojo viešbutyje. O didelis butelis su spiritu kelionės metu sudužo. Jo, atstojusio pinigus, buvę taip gaila, kad bičiuliams ašaros iš akių byrėjo.
“Nuolat buvau labai alkanas, galvojau, kaip čia pas kokį ūkininką įsidarbinti. Underiukas svajojo pakliūti į vaistinę, tačiau abu atsidūrėme darbų skirstymo lageryje. Po dviejų savaičių, prisiartinus rusų armijai, pabėgome. Atkeliavome į Italiją, patekome į sunkvežimių vairuotojų kursus. 1944-ųjų spalį, juos baigę, atsidūrėme Veronoje. Vežiojome amuniciją į frontą ir atgal”, - prisimena p. Romanas.
 

Bombos virš Po upės

“Per vieną apšaudymą bombos nekliudė nė vienos mašinos, tačiau dulkių ir purvo sumaištyje nuostolių buvo daug, nes mašinos apdaužė vienos kitas. Netikėtai pasidariau labai turtingas: pardaviau keletą maišų cigarečių, ir susikimšęs pinigus į batus, patraukiau į Modenos miestelį. Puikiai prisimenu arbatinę ir labai gardaus viščiuko skonį!
Netrukus sunkiai susirgau pūliniu difteritu. Septynis kilometrus reikėjo eiti pas karo gydytoją. Patekau į italų ligoninę, mat buvau ne arijas - į vokiečių ligoninę patekti, atseit, nevertas. Italai buvo tolerantiški svetimšaliams. Nors ligos forma buvo labai sunki, vis tik atsilaikiau. Vieną dieną išgirdau, jog atrodau per sveikai ir nebegaliu užimti lovos. Jau mokėjau apie du šimtus italų kalbos žodžių, galėjau susikalbėti. Išprašiau dar savaitę mane palaikyti”.
 

Iš partizanų gretų - prie knygų

“Gretimoje palatoje gydė moterį, kuri bombardavimo metu neteko kojos. Paaiškėjo, kad ją lankiusios dukters sužadėtinis studijavęs mediciną, o dabar vadovauja partizanams. Simpatiškos merginos padedamas, atsidūriau tarp kovotojų ne komunistų. Mano uždavinys buvo paskirstyti ir perduoti partizanams amuniciją. To meto vaizdus ir dabar matau kaip realybę vaizduojančioje kino juostoje: kalnai, medžiotojų trobelė slėnyje, moters iš ligoninės laidotuvių procesija, amerikiečių ir anglų lėktuvai, skrendantys taip žemai, kad net matyti lakūnų veidai.
R.Pukščio Savanorių organizacijos “Liberta” būrio “Fiame Verdi” nario pažymėjime parašyti tokie priesaikos žodžiai: “Prisiekiu kovoti, kol vokiečiai ir fašistai bus išvyti (…), kol Italija taps vieninga ir laisva (…). Įrašas po priesaikos žodžiais liudija, kad pasibaigus karui, 1945-ųjų liepos 22 d., kovotojui išmokėta premija - 1 tūkst. lirų (2 JAV dol.).…
Pasibaigus karui, ant traukinio stogo atvažiavau į Romą - visas apšepęs ir utėlėtas, suplyšusiais batais. Susipažinau su Lozoraičių šeima. Žvilgsnį traukė ištaigingas Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) automobilis. Apsilankęs ambasadoje, gavau pasiūlymą studijuoti. Nors gimnazijos nebuvau baigęs, reikalingi dokumentai atsirado. Taip pradėjau verslo ir ekonomikos studijas Pizos universitete, o tęsiau Romos universitete. Šelpė “BALF’as”. Tai buvo kukli parama, bet studijoms užteko. Išvažiuodamas iš Italijos laisvai kalbėjau itališkai. Pasirodo, buvau gabus kalboms, tik nežinojau to”.
 

Amerikon - arčiau... Lietuvos

“Baigęs universitetą, nenorėjau likti šalyje, kur nebuvo lietuvių. Žinojau, kad Amerikoje lietuviai kartu gyvena, kartu švenčia, tikėdamiesi, kad kitais metais susitiks Lietuvoje.”
Po penkerių Italijoje praleistų metų Romanas Pukštys atvyko į Niujorką. Vėl - viskas iš pradžių. “Per valandą gamykloje uždirbdavau dolerį. “Tai buvo nemažai. Už du dolerius nusipirkdavau gausybę maisto ir dar likdavo”, - pamena jis.
Draugui pakvietus, išvyko į Detroitą, kur automobilių fabrike uždirbdavęs daug daugiau. Po kelių mėnesių, gavęs paramą kaip pabėgėlis katalikas, įstojo į universitetą. Studijavo politinius mokslus. Baigęs studijas ir dvejus metus atitarnavęs JAV armijoje, vėl atvyko į Niujorką. “Atrodė, kad mano humanitarinis išsimokslinimas, kalbų žinojimas visai nereikalingi Amerikai”.
1957 metais atvyko į Čikagą, kur gyvena iki šiol. Čia sutiko būsimą žmoną Rasą Jonynaitę, išaugino tris sūnus. Vyriausiasis Andrius, baigęs medicinos studijas, dirba verslo srityje kartu su tėvu. Tomas - garsus sportininkas. Edvardas gyvena Kalifornijoje.
Trisdešimt metų R.Pukštys dirbo mokytoju Morton West gimnazijoje. Dėstė italų kalbą, anglų žodyno plėtrą, civilizacijos istorijos kursą ir žiniasklaidos priemonių bei jų įtakos visuomenei disciplinas. Pastarosios kursą pats sukūrė, o dėstydamas jį sugebėjo mokinius sudominti. “Pats kalbėdavau mažai, jie patys dirbo. Orientuotis socialiniuose ir politiniuose dalykuose man - tarsi minkštą sviestą ant duonos tepti. Dėsčiau tai, ko pats nestudijavau. Lengvai randu kalbą su žmonėmis”, - prisipažįsta jis. Amerikos italų organizacijų pakviestas, Čikagos De Paul universitete keletą metų dėstė italų kalbą, ją moka puikiai.
 

Skaudu dėl nepabundančios Lietuvos

“Nesitikėjau, kad nepriklausomoje Lietuvoje bus tiek daug valdžios cinizmo, nesiskaitymo, žiūrėjimo tik savęs, didybės manijos ir luomų išsipūtimo, - apgailestauja R.Pukštys. Valstybė daugelį žmonių laukan veja. Tauta užguita valdžios ir įvairiausio administravimo, gausybės įstatymų ir įstatymėlių. Didžiulis žmonių nepasitikėjimas savimi. Skaudu matyti biurokratizmo beprotybes. Taip ir norisi pasakyti valdininkams: po kelerių metų nebegausite algų, nes nebus tų, kurie jas jums uždirba. Pykina Amerikos lietuvių nuopelnų ignoravimas atgaunant nepriklausomybę. Po to, kai JAV kongreso narius “paruošia” Amerikos lietuviai, nesunku ir Lietuvos derybininkams kalbėtis”.