Klimato kaita: problema rimta, bet pulti į paniką nereikia

Klimatas keitėsi ir keisis nuolatos. Dar iš istorijos pamokų prisimename knygos skyrius apie ledynmečius, o šiandien apie jų tirpimą skaitome laikraščiuose ir klausomės per žinių laidas.
Klimatas keičiasi dėl kelių priežasčių: saulės radiacijos pasikeitimų, ugnikalnių išsiveržimų, Žemę apgaubiančių pelenais, atspindinčiais saulės šilumą, natūralių klimato svyravimų.
Iki pramonės perversmo 18 a. pabaigoje klimato pokyčiai daugiausia buvo veikiami natūralių gamtos veiksnių, tačiau, pradedant tuo laikotarpiu ir baigiant šiandiena, klimato kaita, konkrečiau – atšilimas, – itin paspartėjo. Kodėl? Dauguma mokslininkų teigia, kad dėl to daugiausia kaltas žmogus ir jo veikla: į aplinką išmetama vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Šiltnamio efektas

Jei nesate tikri, kas tas šiltnamio efektas, trumpai paaiškinsime. Saulės energijai šildant žemės paviršių ir pakilus temperatūrai, šiluma infraraudonųjų spindulių pavidalu spinduliuojama atgal į atmosferą. Dalį šios energijos atmosferoje absorbuoja „šiltnamio dujos“. Dar kitaip – atmosfera veikia tarsi šiltnamis: praleidžia į vidų matomą šviesą ir sugeria infraraudonąją energiją, todėl šiltnamio viduje sulaikoma šiluma. Visa tai labai natūralu ir daugiau nei būtina įvairiausių formų gyvybei žemėje. Jei šio šiltnamio efekto nebūtų, metinė temperatūra čia siektų spiginančius minus 18 laipsnių. Šiltnamio efekto dėka ši temperatūra yra plius 15.
Tikriausiai neigiama „šiltnamio efekto“ frazės reputacija ir tai, ką tik ką perskaitėte, skamba paradoksaliai, tačiau nepadėkite žurnalo į šalį, ir viskas tuoj išaiškės.
Visi žinome posakį „kas per daug, tas nesveika“, taip yra ir su šiltnamio efektu. Juk kai ir tikrame šiltnamyje pasidaro per karšta, jame augančioms daržovėms tai niekaip nepadeda.
Žmogaus veikla ir tapo tuo faktoriumi, šiltnamio efektą iš „geriečio“ pavertusi „blogiečiu“. Ūkinė veikla, į aplinką išmetanti anglies dvideginį, metaną ir azoto suboksidą, vis daugiau stiprina šiltnamio efektą, ir taip kyla pasaulio temperatūra. Per pastarąjį šimtmetį vidutinė metinė temperatūra pasaulyje pakilo 0,74 laipsnio, o Europoje — net iki 1. Dvidešimtasis amžius buvo šilčiausias per pastaruosius tūkstantį metų, o tendencija nė kiek nesikeičia: vienuolika pačių karščiausių metų buvo užregistruoti per pastaruosius 12 metų.
Mokslininkai prognozuoja, kad iki 2100 metų vidutinė pasaulio temperatūra pakils 1,8–4, o blogiausiu atveju — net 6,4 laipsniais.
 

Nedžiuginančios prognozės

Na ir kas? Bus šilčiau, Lietuvoje pradės augti apelsinai ir vynuogės, o vasarą galėsime ilgiau džiaugtis saule ir maudynėmis. Ar ne taip pagalvojote? O, kad būtų taip paprasta!
Tiesa, nedidelis temperatūros padidėjimas gali būti naudingas: skaičiavimai rodo, kad Europoje žemės ūkio efektyvumas padidėtų pasaulinei temperatūrai pakilus ne daugiau kaip 2 laipsniais. Tačiau, atšilus daugiau, naudingumo kreivė kristų žemyn.
Smarkus temperatūros pakilimas padidintų katastrofiškų įvykių, tokių kaip staigus Grenlandijos ledynų tirpimas ir jūros lygio kilimas, pavojų.
Kylantis jūros lygis užtrauktų pavojų pajūrių gyventojams, dėl klimato pokyčių gamtos stichijų smūgiai (sausros, potvyniai, karščio bangos ir audros) būtų dažnesni ir stipresni. Tuose regionuose, kur jaučiamas vandens stygius, jo imtų trūkti dar labiau. Dėl sausrų ar potvynių didėtų maisto trūkumas, įvairiuose regionuose daug aktyviau plistų tropinės ligos. Negana to, nykstantys maisto ir vandens ištekliai skatintų žmonių emigraciją į kitus kraštus, o tai sukeltų politinę įtampą ir konfliktus.

Nepatogūs faktai

Nors kalbame ateities laiku, numoti ranka ir sakyti, kad viskas dar toli, prabangos neturime. Jau klimato pokyčiai jau sukėlė daugybę problemų visame pasaulyje.
Per pastaruosius dešimtmečius Arkties ledo plotas sumažėjo 10 proc., storis virš jūros lygio – maždaug 40 proc. Per pastarąjį amžių vandenynų lygis pakilo 12–22 cm, o ateityje prognozuojamas dar spartesnis kilimas. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje įvyko tris kartus daugiau su orais susijusių stichinių nelaimių, palyginti su 7-uoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu: karščio bangų, potvynių, sausrų ir miškų gaisrų. Visi šie įvykiai kainuoja daug žmonių gyvybių, sukelia daug ekonominių problemų ne tik epicentruose, bet ir visame pasaulyje.
Prisiminkite vos prieš kelerius metus, 2003-aisiais, Europą iškankinusią karščio bangą, per kurią visame žemyne mirė daugiau nei 70 tūkst. žmonių, o daugelio Pietų Europos šalių derlius sumažėjo net iki 30 proc. Panaši, nors kiek silpnesnė, banga atvilnijo ir 2006-aisiais.
Netgi netolimos prognozės yra labai liūdinančios: mokslininkai jau dabar spėja, kad iki 2050 m. ištirps 75 proc. Šveicarijos Alpių ledynų. Pakilusi temperatūra pakenks ir augalams bei gyvūnams: daugelis jų nesugebės prisitaikyti prie aukštesnės temperatūros pokyčių ir tiesiog išnyks.
***
 

Pasaulyje susiję viskas

Apie klimato kaitą, jos sukeltas problemas ir jų sprendimo būdus kalbamės su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros doc. dr. Egidijumi Rimkumi
Pabūkime skeptikais: ar užtenka mokslininkų surinktų duomenų ir paties mokslo reliatyviai trumpos gyvavimo istorijos, kad galėtume tvirtinti, kad žmogaus veikla išties sukėlė klimato atšilimą? Juk, palyginti su žemės amžiumi, žmonės čia gyvena vos akimirką.
Ir taip, ir ne. Temperatūros matavimai pradėti 17 a. viduryje, o nuo 19 a.vidurio matavimo stočių tinklas tapo pakankamai platus ir pajėgus išmatuoti ne tik regiono, bet ir pasaulinę temperatūrą. Tiesa, kalbėti apie gamtos ciklus, tūkstančius, milijonus metų duomenų iš tiesų per mažai, čia mokslininkai vadovaujasi netiesioginiais indikatoriais.
Vis dėlto apie klimato kaitą, siejamą su žmogaus ūkine veikla, duomenų pakanka: padidėjusį anglies dvideginio kiekį atmosferoje pradėta jausti jau prasidėjus pramonės revoliucijai 18 a. pabaigoje. Taigi, kad būtų galima įvertinti žmonių poveikį klimatui, 150 metų duomenų užtenka.
Kiekvienas mokslininkas turi savo nuomonę apie tai, kiek žmonių veikla prisidėjo prie klimato atšilimo, o kiek dėl to „kalti“ natūralūs procesai. Vis dėlto teigti, kad įtaką daro tik vienas ar kitas veiksnys, būtų neteisinga – šis poveikis yra abiejų veiksnių sąveika. Aš manau, kad žmogaus poveikis yra kiek stipresnis nei gamtos, kadangi klimato pokyčiai per pastaruosius keliasdešimt metų yra kiek per dideli, kad juos paaiškintume vien gamtiniais procesais.
Kokios yra klimato kaitos pasekmės? Ar tiesa, kad paskutiniu metu padažnėjusios stichinės nelaimės yra sukeltos būtent šiltnamio efekto?
Sąsajų su žemės drebėjimais ar cunamiais realiai nėra. Tačiau uraganai, sausros, liūtys, karščio bangos ir potvyniai su klimato kaita yra susiję. Iš kitos pusės, sunku pasakyti ir nustatyti, kad kuris nors konkretus potvynis yra sukeltas būtent kylančios temperatūros. Visdėlto šiuo metu bendra statistika rodo, kad ekstremalių įvykių skaičius auga.
Kiek šios gamtos „išdaigos“ yra pavojingos?
Bet kokie ekstremalūs įvykiai gamtoje kelia pavojų žmogui, atneša daug nepatogumų, ekonominių nuostolių. Kiekvienas pasaulio regionas turi savų problemų, pradedant karščiais, šalčiais, sausromis, liūtimis ir baigiant potvyniais ar uraganais. Europai, manau, daugiausia žalos padarys didėjantys temperatūros nuokrypiai, tokie kaip, pvz., 2003 metų karščio banga.
Vis dėlto Lietuva, mano manymu, yra gana saugi šalis klimato pokyčių atveju. Jie mums galbūt pasijaus padažnėjus pajūrio audroms, vasaros katastrofiniams škvalams, perkūnijomis, ekstremaliais krituliais, radikaliais temperatūros svyravimais. Iš kitos pusės, tai, kad pati Lietuva ir nėra labai jautri klimato pasikeitimams, nereiškia, kad nepajausime didesnių problemų iš kitų pasaulio kraštų atgarsio ir poveikio. Štai jei Pietryčių Azijoje sausra – kyla ryžių kainos, jei, pvz., Meksikos įlankoje uraganas – kyla benzino kainos. Viskas pasaulyje susiję.
Kaip pasaulis kovoja su šiomis problemomis ir iššūkiais?
Geriausias būdas yra mažinti CO2 emisiją, taigi mažinti energijos vartojimą. Tiesa, dabar yra kuriamos įvairios technologijos, leidžiančios pašalinti šiltnamio dujas iš atmosferos, tačiau jų savikaina didesnė nei emisijų sumažinimo kaina.
Vienas iš įdomių ir pažangių būdų, apie kurį pastaruoju metu daug kalbama, yra šiltnamio dujų kaupimas požemiuose: suslėgtą anglies dvideginį bandoma pumpuoti į šachtas.
Vis dėlto aš gana skeptiškai žiūriu į ateitį, kadangi pasaulis reikalauja vis daugiau energijos, didžiausios augančios ekonomikos – Indija ir Kinija, palyginti su Vakarų šalimis, kol kas turi daug mažesnes emisijas vienam gyventojui, tačiau, joms vystantis, energijos poreikis, o kartu ir emisijos, didės. Tokiu atveju tarptautiniai susitarimai nelabai paveiks šias valstybes, o Europos ar kitų šalių pastangos neturės didelio poveikio bendram fonui.
Neigiamos įtakos turės ir dabartinė Japonijos katastrofa: atominės energetikos, neturinčios CO2 emisijos, manau, laukia 20 metų stagnacijos periodas, tad ir toliau bus naudojamas pagrindinis teršėjas – fosilinis kuras (nafta, dujos, anglis).
Nesimato itin didelių prošvaisčių, tačiau ar verta pulti į paniką dėl ateities?
Bijoti ir panikuoti nereikia, nieko itin blogo neatsitiks. Lietuvai per 100 metų prognozuojamas 1,5 iki 4 laipsnių temperatūros augimas. Nors kažkoks poveikis bus, jei dabar persikeltume į 2031-uosius, vizualiai aplinkoje pokyčių, susijusių su aplinka, nepamatytume.
***
Naujos kartos įkvepia vilties
Pasidalinti savo nuomone apie klimato kaitos problemų sprendimus su „Sveiko žmogaus“ skaitytojais sutiko ir svarbaus JAV žurnalo apie aplinką ir ekologiją „E – The Environmental Magazine“ redaktorė Brita Beli.
Patys pagrindiniai ir esminiai klimato kaitos problemų sprendimai yra didinti energijos efektyvumą ir pradėti naudoti atsinaujinančios energijos šaltinius (saulės, vėjo, geoterminę energiją). Abu jie turi vykti vienu metu ir plačiu mastu. Tam reikalingos valdžios pastangos ir reguliacijos, iniciatyva, taip pat ir privataus sektoriaus investicijos. Siekiant vystyti platų atsinaujinančių šaltinių energijos naudojimą, reikia kurti specialius prietaisus.
Turime pakeisti įpročius ir vietoj anglių, kurių gavybos procesas yra itin kenksmingas aplinkai, naudoti prietaisus saulės energijai panaudoti.
Svarbu keisti tai, kaip šildomi ar vėsinami namai, kaip gaminami maisto produktai, auginami ir skerdžiami gyvuliai. Pastatai, žemės ūkis ir gamyklos yra pagrindiniai klimato kaitos, oro ir vandens užterštumo, miškų naikinimo kaltininkai.
Visa tai jau bandoma įgyvendinti, o internetas ir kitos žiniasklaidos priemonės, atskleidžiančios tokias aplinkos katastrofas, kaip šiukšlių sala Ramiajame vandenyne ar naftos išsiliejimas Meksikos įlankoje, domėtis ir rūpintis visais šiais klausimais skatina vis daugiau žmonių.
Manau, kad yra vilties ateičiai – jaunos kartos auga jau žinodamos apie aplinkos problemas, yra mokomos taupyti energiją, mažinti šiukšlinimą. Be to, didelės naftos kainos skatina ieškoti alternatyvų energijai, o įvairios katastrofos visame pasaulyje tik spartina šiuos procesus.