Šis tas apie šeimos, meilės ir sekso istoriją

IEVAI

Manoma, kad žmonių šeimos istorija prasidėjo nuo grupinės šeimos. Deja, įrodyti to neįmanoma, nes neišliko jokių archeologinių įrodymų. Gyvenimas tokioje šeimoje, mūsų akimis, turėjo būti labai įdomus. Šeimos rate bet kuri moteris galėjo mylėtis su bet kuriuo vyru, moteris galėjo rinktis vyrą tik tam vienam vakarui. Ji galėjo ir nesutikti mylėtis, jei to nepageidaudavo. Apie sprendimą visam gyvenimui niekas net negalvojo. Taigi galima sakyti, šioje srityje moteris turėjo tikrą laisvę - ji nebuvo vyro nuosavybė, vergė. Ji žinojo, kurie yra jos vaikai, tuo tarpu jos vyras - ne, nors tai ir nebuvo reikalinga. Vyrai turėjo konkuruoti tarpusavyje, demonstruodami privalumus. Pagimdyti vaikai, anūkai galėjo mylėtis tarpusavyje ir su tėvais, kitais genties nariais, ši laisvė buvo lygybė tarp vyro ir moters. Realaus turto nebuvo, nereikėjo nieko paveldėti. Kadangi kontaktai trumpi, prieraišumas nereikalingas, tuo pačiu nereikalinga buvo ir meilė, jausmai.
Vėliau šeimos evoliucijoje prasidėjo naujas etapas - porinės šeimos kūrimas. Egzistavo įvairūs jos variantai, iš jų visų labiausiai paplito 1 vyro ir 1 moters šeima. Vyras įgauna privilegijų, jis gali turėti keletą žmonų (daugpatystė), nors ši forma retesnė dėl sunkių ekonominių sąlygų. Paprastai savo privilegijomis vyrai naudojosi būdami neištikimi pagrindinei žmonai. Tuo tarpu moterys tokios teisės neturėjo, už neištikimybę jos būdavo griežtai baudžiamos. Vienintelė moters privilegija buvo ta, jog vaikai priklausė tik jai. Porinėje šeimoje vaikų turėjimas užtikrindavo moteriai gerokai didesnę vyrų pagarbą. Tačiau galimybė rinktis vyrus gerokai sumažėjo, o pakeisti vyrą buvo galima tik išsiskyrus.
Gyvenant su tuo pačiu vyru, tekdavo taikytis su jo pasikartojančia neištikimybe. Atsiranda pirmieji dvasinio prisirišimo, meilės elementai, tačiau didesnės būtinybės susijungti visiems laikams nėra, nes toks susijungimas vaikų auginimui, gyvenant didelėje gentyje, jokios įtakos neturi.
Tikroji patriarchalinė šeima ima egzistuoti antikiniais laikais Graikijoje ir Romoje. Didelėje šeimoje buvo nemažai giminių, palikuonių ir vergų. Svarbiausia šiuo laikotarpiu tai, jog žmona tapo vyro - patriarcho - verge. Šioje didelėje, 2-3 kartas apimančioje šeimoje moters valdžia buvo minimali. Patriarcho žmona galėjo nurodinėti tik jaunesnėms moterims (dukroms, marčioms). Vaikai jau nepriklausė moteriai. Jos teisės rinktis partnerį neliko, kaip ir teisės išsiskirti. Tačiau atsirado “teisė” būti verčiamai santykiauti vyriausiojo vyro. Moters seksualiniai poreikiai tapo nesvarbūs, vyro pagarba moteriai tapo minimali arba jos visai neliko. Dar prieš šimtą metų tokios šeimos buvo kai kuriose slavų tautose.
Monogaminės šeimos atsiradimas reiškė visišką moters pavergimą. Ji neteko iš esmės visų anksčiau turėtų teisių: vaikai tapo vyro nuosavybe, pati moteris prarado bent kokią pasirinkimo laisvę. Moteris turėjo paklusti visiems vyro norams, nurodymams. Būdama išlaikytinė, ji visiškai priklausė nuo jo, jos materialiniai poreikiai galėjo būti tenkinami tik vyrui leidus. Moters seksualiniai interesai visiškai ignoruojami.
Yra ir šviesiųjų monogamijos pusių. Vėlyvaisiais viduramžiais susiformavo individuali lytinė meilė, deja, dažniausiai egzistavusi už šeimos ribų. Meilė tarp riterio ir ištekėjusios damos buvo abipusė, lygiateisė, kupina rizikos ir be galo romantiška.
Moterys dabar tampa vis laisvesnės. Žinoma, kai kurios santuokos pagrįstos išskaičiavimu, bet dauguma šeimų kuriamos meilės pagrindu.

Labai svarbus tapo susipažinimo laikotarpis, kurio metu galima geriau sužinoti, koks žmogus gyvens kartu galbūt visą gyvenimą. Dabar būsimasis sutuoktinis imamas vertinti pagal tris svarbiausius kriterijus: emocinį, dvasinį ir seksualinį artumą (atitikimą). Būtent mūsų laikais ypač pradėta vertinti ir motinystė. Vis labiau atsižvelgiama į moters socialinius poreikius, tą patį galima pasakyti ir apie seksualinius.
Moterys tampa vis labiau nepriklausomos. Jų kritiškos šiurkščios pastabos yra tarsi atpildas už ilgaamžę priespaudą, jų interesų ignoravimą. Dabar jos taip pat aktyviai įsitraukia į neištikimybės žaidimą, neretai pačios inicijuoja atsitiktinius lytinius santykius. Po karčių gyvenimo pamokų moterys jau nesiekia prieraišumo, ima pačios manipuliuoti vyro jausmais.
Ekonominė nepriklausomybė suteikė galimybę moterims pačioms
auginti vaikus po skyrybų. Jei nepavyksta rasti tinkamo kandidato, vis populiaresnis tampa pastojimas neištekėjus.
 

ADOMUI

Grupinė šeima kai kuriems vyrams atrodo kaip nuostabi, bet, deja, nereali svajonė. Manoma, kad ji egzistavo pačioje žmonijos pradžioje, priešistoriniais laikais. Galimybę rinktis seksualinį partnerį turėjo abi lytys. Moters grožis, jos patrauklumas buvo svarbus argumentas, bet ji taip pat galėjo priimti ar atstumti. Buvo visiškai nebūtina įrodinėti savo jausmų gilumo, aiškintis apie meilę. Tačiau norint patraukti patikusios moters dėmesį, buvo būtina gerai, impozantiškai atrodyti. O kitą dieną galėjo būti jau kita partnerė. Vyras nežinodavo, kurie jo tikrieji vaikai, bet jam tai buvo nesvarbu. Vis vien buvo kas pasirūpindavo vaikais - motina savo vaikus pažinojo. Pagrindinis vyro rūpestis buvo išplėšti iš gamtos kuo daugiau maisto savo gentainiams.
Gentyje, nepaisant amžiaus, giminystės ryšių, buvo priimtini laisvi lytiniai santykiai. Egzistavo kraujomaiša, bet vėliau brolių ir seserų santykius imta drausti. Dar vėliau buvo uždrausti santykiai tarp vaikų ir tėvų.
Kitas šeimos raidos etapas yra porinė šeima. Vyrai po truputį stiprina savo valdžią ir, pirmiausia, moterų atžvilgiu. Moteris tampa nuolatine vyro žmona, tačiau jis gali turėti laikinų draugių. Ypatingas džiaugsmas vyrus apimdavo per saturnalijas, kurios vykdavo tam tikromis religinėmis progomis. Žmonės galėdavo mylėtis pasirinkdami partnerį, taip pat jų skaičių. Ši teisė atitekdavo ir vadų žmonoms, kurios paprastai buvo neprieinamos kitiems vyrams. Deja, vyrai ir dabar nelabai žinojo, kurie yra jų vaikai, bet, ko gero, jie tuo ir nesidomėjo. Svarbu tai, kad vyrai sugebėjo iš dalies suvaržyti moterų laisvę rinktis partnerį, ypač vėliau, jau sukūrus šeimą. Malonu jaustis pranašesniam ir tuo pranašumu naudotis. Kadangi vyro neištikimybė šeimoje tada buvo įteisinta, moterys paprasčiausiai nerodydavo nepasitenkinimo.
Savaip šeimose tvarkydavosi senovės graikai ir romėnai. Nors kiekvienas vyras (ir sūnūs, ir anūkai) šioje didelėje šeimoje turėjo savo žmonas, bet mylėtis su jomis visomis galėjo tik šeimos vyriausias vyras. Jis daugpatystės galimybėmis naudojosi visai neatsiklausdamas moterų norų. Šioje šeimoje meilės jausmo niekas nepaisė. Individuali simpatija neturėjo jokios reikšmės kuriant šeimas. Svarbiausias buvo patriarcho ir galbūt jo žmonos žodis. Vedybos turėjo daugiau ekonominį pagrindą. Apie prisirišimą galvoti nereikėjo, gyvenimas tokioje šeimoje buvo griežtai reglamentuotas. Keisti žmonos nebuvo galima.
Monogaminės šeimos susiformavimas galutinai sutvirtino vyro pozicijas. Tokioje šeimoje gyvena vienas vyras ir viena moteris. Vystantis ūkiui tapo labai svarbu žinoti savo palikuonis - kad būtų aišku, kam paliekamas turtas. Anksčiau tik moterys žinojo, kurie yra jų vaikai, dabar tą teisę gavo ir vyrai. Ši šeima tvirta ir skyrybos (iki XX amžiaus) mažai kur buvo įmanomos. Vyras - žmonos valdovas, jo sprendimai galutiniai.
Monogamija pirmiausia atsirado senovės Graikijoje, likusioje Europoje gerokai vėliau, viduramžiais. Tiesa, kai kuriose slavų šalyse monogamija atsirado vos prieš šimtą metų ir tai ne visuose luomuose. Deja, kaip ir anksčiau, santuoką sudarydavo tėvai, nekreipdami dėmesio į vaikų norus. Tai buvo įprasta, suprantama, nekildavo minčių prieštarauti. Santuoka - tai sandėris, kuris sudaromas tik finansiniais ir politiniais sumetimais. Vos prieš 200-300 metų pradėjusi formuotis asmeninė simpatija nebuvo šeimos pagrindas, ji egzistavo kaip mažiausias priedas, vėliau kaip privalėjimas, pareiga.
Vyrui liko neoficiali teisė turėti kitų moterų. Neištikimybė niekada nebuvo įteisinta, bet ji visada egzistavo ir egzistuoja. Tiesa, neištikimybė - tai vyrų privalumas, ir moterys buvo su tuo susitaikiusios. Monogaminėje šeimoje vyras daugiausia rūpinosi savo malonumais. Tai nemaža dalimi priklauso nuo jo organizmo fiziologinių ypatybių. Nuolatinė sėklos gamyba viso reprodukcinio amžiaus metu vertė ieškoti galimybių reguliariai išsikrauti. Vyras yra fiziologiškai poligamiškas, linkęs turėti daug partnerių. Biologinė šios ypatybės prasmė - užmegzti kuo daugiau vaikų.
Susiformavus monogamijai, ėmė klestėti prostitucija. Pasitaikydavo religinės prostitucijos formų, laisvojo sekso ypatingų švenčių metu. Vėliau prostitucija tapo kasdienio gyvenimo, verslo dalimi. Prostitutės suteikia galimybę vyrams išsikrauti nevarginant žmonų. Ši neištikimybės forma vyrams priimtinesnė nei seksas su kitomis, nepriklausančiomis šiai profesijai moterimis.
ATEITIES ŠEIMA
Pagaliau žmonių jausmai tapo laisvi. Vyrai turi lygiateises partneres, kurios nebijo rodyti savo tikrų jausmų, geismo. Tapo netgi madinga demonstruoti savo seksualumą. Šiuolaikinė moteris nebelaukia dovanų mokesčio už “paslaugas”. Tai tikra meilužė, apie kurią svajojo daugelis vyrų kartų, liesdami į ledo luitus pavirtusias savo žmonas. Moteris tapo aktyvi, reikli. Todėl vyrams tenka pasigilinti į seksologijos vadovėlius, kad galėtų atlikti vyriškas pareigas.
Kontracepcijos pasiekimai išvadavo moteris nuo senos baimės pastoti. Tai leidžia “susimesti daiktus” ir keletą metų gyventi kartu, turėti bendrą ūkį ir lovą, ir beveik neturėti įsipareigojimų. Toks bendras gyvenimas gali pasibaigti išsiskyrimu, tuomet kiekvienas turi pradėti iš pradžių. Galima ir visiškai nesituokti. Vis labiau toleruojami homoseksualiniai kontaktai, o kai kuriose šalyse - homoseksualinės santuokos.
Šiuolaikiniam vyrui sunkiau negu moteriai prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų, neatlaikę konkurencijos kai kurie vyrai ima gerti. Taip tampama žmonos išlaikytiniu. Madinga moteriai siekti karjeros, o vaiko priežiūrą palikti savo vyrui. Štai kokia ateitis!