Ilgiausiai dainuojančią solistę palaiko žiūrovų meilė

Vaikystė, kurios niekam nelinki
Nelė gimė Lenkijoje, nors jos tėvo gimtinė buvo Vilniaus rajone. Savo mamos ji net nematė – ši mirė, kai ji buvo mažytė. Tėvas vedė antrą kartą, su žmona ir dviem dukrelėmis bandė grįžti į Lietuvą, bet užklupo karas. Mergaitės su pamote žyde nuo tėvo pasimetė. Pamotę sušaudė, mergaitės liko dviese. Nelei buvo septyneri, sesei – penkeri, o jau galvojo, kaip prasimaitinti, kiekvieną dieną eidavo į bažnyčią prašyti Dievo pagalbos. Vaikščiojo abi gatvėmis, Nelė dainuodavo, o sesė eidavo duonos paimti. Ji buvo šviesi, o Nelė – tamsių ilgų plaukų.
Paskui, kol jas susirado tėvas, gyveno vaikų globos namuose, kuriuose taip pat stigo duonos.
Savo vaikystės Nelė niekam nelinki. Tačiau ji buvo didelė optimistė. Nuo to laiko ji žino, kad gyvenime būna visokių momentų, ir labai pasikliauja Dievu, tiki, kad turi Angelą, kuris ją saugo, duoda tikėjimą gyvenimu, viltį, jog kad kaip blogai būtų, kažkas nutiks ir gera, o Marija iki šiol yra kaip motina. Kiekvieną koncertą pradėdama daina jai, prisimena tuos laikus ir dėkoja, kad neleido pražūti.
18-metė scenoje tik šypsojosi
Pirmą kartą Nelė išėjo į sceną būdama 18-kos. Tada ji turėjo atlikti itališką dainą „Sugrįžk į Sorento“, bet staiga pamiršo žodžius. Jos dainavimo mokytoja Aurelija Daunorienė užkulisiuose šnibždėjo žodžius, rodė visokius ženklus, tačiau Nelė negirdėjo. Ji stovėjo ir... šypsojosi. Orkestras grojo, o ji – tik šypsojosi. Kai muzika nutilo, pasigirdo plojimai. Mokytoja užkulisiuose sumišusią Nelę griebė už rankos ir vėl išstūmė į sceną: „Dainuok“. Mergina nusilenkė ir šį kartą padainavo visą dainą. Vėliau A. Daunorienė sakė, kad tai buvo vienintelis kartas jos gyvenime, kai publika taip plojo nieko nepadainavusiai dainininkei. Taip, pasak N.Paltinienės, gimė jos ryšys su Klaipėdos publika, kuris niekada ir nebenutrūko. Ji įsimylėjo publiką, o ši – ją. Eidama į sceną, Nelė žino – ten jos draugai. Gal todėl dainininkė taip šypsosi visiems klausytojams, juos meiliai vadindama „savo publika“?
Kai ansamblis, kuriame Nelė dainavo, iširo, A. Daunorienė nuvedė ją į kolektyvą, kuriam vadovavo jaunas ir žavus Arvydas Paltinas. Nelė vadovui greitai krito į akį. Jai pradėjus dainuoti, ansamblis greitai išpopuliarėjo, klaipėdiečiai pradėjo atpažinti Nelę gatvėje.
Suvaidinta ar nesuvaidinta meilė?
Mintis suburti duetą kilo Arvydui Paltinui. Išgirdęs apie solistą Eugenijų Ivanauską, A. Paltinas pakvietė jį į „Kopų balsus“. Nelės ir Eugenijaus duetas buvo vienas pirmųjų.
Iki šiol daug žmonių mano, kad Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas buvo vienas kitą įsimylėję – juk taip dažnai scenoje vienas kitam meilės žodžius šnabždėdavo.
O kaip į tai reagavo dainininkų antrosios pusės? „Iš tiesų scenoje mes buvome pora, platoniškai mylėjome vienas kitą. Sužinoję, kad žmonės mus laiko ne tik scenos partneriais, iš pradžių tuo piktinomės, bet greitai numojome ranka – tegul, jei taip nori“, – sakė Nelė.
Į klausimą, ar tai buvo suvaidinta meilė, Nelė atsako neigiamai: „Niekada nevaidinome meilės, gyvenome tuo, ką dainavome. Juk jeigu vaidinti – žiūrovai iš karto pajunta, jie nemėgsta netikrumo. Dainuodama patenku į kitą pasaulį, tada myliu iš tiesų. Jei daina liūdna – verkiu, jei linksma – šoku, juokiuosi. Ir tai yra tiesa.“
Pusę metų Vokietijoje, pusę – Lietuvoje
Su Arvydu Paltinu Nelė muzikuoja jau 60 metus, su Eugenijumi Ivanausku dainavo 43. Ansamblis „Kopų balsai“ iširo, kai 1982 metais Nelė ir Arvydas Paltinai išvažiavo gyventi į Vokietiją. Ten jau senokai gyveno Arvydo tėvai. Dėl to, kad šie buvo įsikūrę užsienyje, Arvydas jautė sovietinės valdžios nemalonę. Arvydo ir Nelės neišleisdavo koncertuoti netgi į socialistines šalis. O išvykę į Vokietiją Paltinai tapo „tėvynės išdavikais“, jų dainas nustojo transliuoti radijas ir televizija.
Vokietijoje Arvydas dėstė lietuviškoje gimnazijoje, o Nelė dažniau laukdavo jo namuose, tik vakarais eidavo giedoti į bažnyčią. Giesmę „Ave Marija“ Nelė sugiedojo ne tik jų gyvenamo Manheimo bažnyčiose, bet ir didžiausiose bei gražiausiose Kelno ir Paryžiaus katedrose. Buvo liūdna toli nuo Lietuvos, savo publikos, tačiau atsirado kita – užsienio lietuviai. Lietuvių bendruomenės kasmet kviesdavo Paltinus (Arvydas akomponuodavo, Nelė – dainuodavo) koncertuoti Amerikoje, Vokietijoje.
Nelė ir Arvydas grįžo į Lietuvą tik 1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui. Pataikė tiesiai į Baltijos kelią. Tai buvo gražiausias laikas, visi šypsojosi, laukė gerų permainų, minios žmonių ateidavo ir į koncertus. Į Nelės koncertą Kauno Dainų slėnyje kartą susirinko net 17 tūkstančių žmonių.
Lietuvoje gyvenimas neleidžia senti
Kai kovo mėnesio viduryje su N.Paltiniene kalbėjomės Vilniuje, ji ruošėsi išvažiuoti į Vokietiją. Balandį pusmėnesiui vėl ketino atvykti į Lietuvą, gegužės pradžioje vėl būti Vokietijoje, o nuo liepos pabaigos kiek daugiau būti Lietuvoje.
„Čia esu namuose, čia dainuoju, čia tikras mano gyvenimas, kurį myliu. Ten gyvename ramiau, šalia yra ežeriukas, voveraitės laksto, daug žalumos, paukštukų, netoli kalnai, šilčiau. Bet man netinka, labai trūksta jūros, Lietuvos. Ten nepripratau, nesakau, kad blogai, bet čia geriau, jaučiuosi kitaip, visi žmonės mielesni“, – sakė Nelė.
Pasak Nelės, Vokietijoje jie turi daugiau laiko kurti naują programą, Lietuvoje muzikai laiko mažiau – svečiai, pažįstami, Arvydo giminės. Čia gyvenimas labiau pulsuoja, neleidžia senti, išeidama iš namų būtinai pasidažo ir pažiūri į veidrodį kaip atrodo – nenori nuvilti žmonių. O Vokietijoje gali ramiau senti.
Nors kartą ir ten eidama nepasidailinusi išgirdo moteris už nugaros šnabždant: „Juk čia mūsų Nelė“. Buvo taip malonu.
Kasdienis ritmas
Nelė prisipažino esanti pelėda. Vėlai gulasi miegoti, keliasi tingiai ir ne saulei tekant. Paprastai Arvydas jau žadina pusryčių.
Mankštos jos gyvenime nėra – tingi. Tačiau namuose nuolat skamba muzika, o ji labai mėgsta pagal ją judėti, šokti. Iki pietų paprastai skamba klasika, dažniausiai Šopenas, o po pietų – ir šlagerių, estradinių dainų.
Dar mėgsta plaukioti baseine. Vokietijoje į jį išsiruošia bent porąkart per savaitę, ir ne keliolikai minučių kojas įmerkti, o bent 3 valandoms. „Jeigu galėčiau, regis, visąlaik sėdėčiau“, – ištarė dainininkė.
Mėgsta ir vaikštinėti prie jūros, maudytis joje, mėgautis saulės voniomis, plaukioti, grybauti, paskaityti gerą knygą, ypač poezijos.
Maisto kulto namuose nėra
Pusryčiais 10 valandą ryto pasirūpina Arvydas. Pora paprastai tenkinasi kava ir baltu sūriu, medumi. Tada Nelė dažnai dar nenori valgyti, todėl dar ką nors perkanda ir vėliau, apie 12 valandą.
Jeigu būna namuose, pietus gamina pati. Pietūs paprastai būna stiprūs – žuvis ar mėsa su bulvėmis ir daržovėmis. Jie šiuos produktus ypač mėgsta.
„Mūsų namuose valgio kulto nėra. Vienintelis šventas dalykas – ryte išgerti kavos. Kartais pietaujam namuose, kartais – kinų restorane, kuris yra tame pačiame name. Ir bendros vakarienės mūsų namuose nėra. Arvydas mėgstu žuvį, aš vakarais sukremtu tik morką ar obuolį. Dieną man svarbu vanduo. Bent litrą kasdien išgeriu“, – pasakojo Nelė.
Dainininkė abejoja, ar vėlai vakare valgyti nesveika, – svarbiau valgyti tik tada, kai nori ir saikingai. Ilgai jos dienotvarkė buvo tokia, kad guldavosi gerokai po vidurnakčio grįžusi iš koncertų. Dieną neturėdavo laiko valgyti, tad valgydavo vidurnakčiais, o kokia buvo plonytė.
Nelė žino: jeigu sės už stalo ir valgys tada, kada nenori ar tai, kas jai neskanu, – sirgs. Ir padauginusi obuolių, kriaušių ar morkų nekaip jausis, pūs pilvą.
Dainininkė mano, kad sveikatai svarbiausia ne mityba ir judėjimas, o pats požiūris į gyvenimą. Pasak jos, pavydas ir kerštas ėda žmogų daugiau negu nejudrumas ir neracionali mityba. Pavydūs, kerštingi žmonės ir sensta greičiau. Nelė nemano, kad taip Dievas baudžia, tiki, kad blogis bumerangu grįžta.
Rekordo nejaučia
Dainininkės gerbėjai suskaičiavo, kad ji dainuoja nuo 1951-ųjų. Taip N.Paltinienė buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojanti solistė.
Dainininkė prisipažino, kad dėl to ją neretai liūdesys apima. Ji pati neskaičiuoju nei savo, nei kitų metų. Ar žmogus senas ar jaunas, sprendžia iš išvaizdos, šypsenos, akių blizgėjimo.
Ir metų nejaučia. Protas supranta, kad jau gili branda, o širdis – ne.
„Noriu visko, ko anksčiau: dainuoti, šokti, paflirtuoti, pasibučiuoti. Kartasi išbėgusi į sceną, pamirštu viską, paskui galvoju, kaip aš ten atrodžiau, bet, laimė, visi patenkinti. Viduje kažkas nesutinka su metais“, – sakė dainininkė.
Po koncertų dažnai jos klausia, ar nepavargo. Atsako „Ne!“. Buvo laiminga, prisipildė kitų gerumo. Kai padainuoja ir žmonės yra patenkinti, ploja atsistoję, gauna didžiulį energijos užtaisą. Eidama į sceną, prašo neužgesinti šviesos, kad matytų žiūrovų veidus. Grįžusi namo, užsimerkia, mato besišypsančius veidus ir yra laiminga, kad dar dainuoja.
„Nesenai gavo Popiežiaus palaiminimą – pridėjo jėgų. Kai kas juokiasi, bet pajutau, kad esu palaiminta. Vėl labiau noriu dainuoti, gerai atrodyti. Tiek metų dainuoti ir vis norėti – ar tai ne laimė?“, – sakė Nelė, pabrėždama, kad mylintys ir mylimi vyras ir žiūrovai jai padeda gyventi ir būti sveikai.
Ar jos patirtis patvirtina mokslininkų tyrimų išvadas, kad dainuojantys žmonės yra sveikesni, net susirgę greičiau sveiksta? N.Paltinienė pritarė. Nes dainuojantieji patiria daugiau teigiamų emocijų, o lipantieji į sceną turi daugiau save prižiūrėti. Tiesa, jiems daugiau ir pagundų pasiduoti žalingiems įpročiams. Tačiau Nelė niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu ir cigaretėmis, buvo balta varna muzikantų pasaulyje, o po koncertų jaučiasi sveikesnė. Iki kito koncerto.