Papročiai vienija tautą

Prieš akis – didžiosios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tai dienos, kai namuose ar svečiuose dauguma ne kartą susėsime prie vaišių stalo. Tad kuo skiriasi Kūčių ir Kalėdų vaišių stalas, kuo skiriasi apeiginis, šventinis ir kasdienis maistas? Apie tai svarstėme su etnologu, gamtos mokslų daktaru, Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriumi, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje Libertu Klimka, prisimindami savo artimųjų šeimų tradicijas.

Išskirtinė šeimos šventė

Pašnekovas pastebėjo, kad Kūčios Lietuvoje yra išskirtinai svarbi šeimos šventė, kai visa šeima stengiasi būtinai susėsti kartu prie bendro stalo, dėkoja Dievui ir gamtai už metų dosnumą, namiškiams – už palaikymą, meilę. Kūčios – pasninko diena, tradiciškai tądien buvo laikomasi „sauso“ pasninko – nevalgoma pieniškų ir mėsiškų valgių arba net visai nieko nededama į burną. Iki šios dienos būtina skolas atiduoti, susipykusiems – susitaikyti.  

Ir maisto gaminimui tądien buvo skiriama išskirtinai daug dėmesio. Ir ne tik tądien. Kiek prisimena šio straipsnio autorė, apie tą vakarą giminės moterys pagalvodavo dar vasarą: jeigu prisirinko stiklinę aguonų, jas saugodavo būtent šiai dienai, geresnių grybų stengdavosi prisidžiovinti visų pirma Kūčioms, teta mums kone kasmet įduodavo porą mažų stiklainiuką konservuotų baravykėlių taip pat Kūčių vakarienei, mūsų su seneliu pririnktų riešutų močiutė paragindavo visų nesuvalgyti – reikia palaikyti Kūčių stalui...

Regionų skirtumai

„Šventiniai Kūčių valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia gaminant patiekalą produktų pernelyg smulkinti, perdirbti. Viskas turi būti kaip kadaise, kaip senelės ir prosenelės darė – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles“, – pabrėžė etnokosmologas L. Klimka.

Pasak jo, Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažai skirtumų, Tai ypač pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai jų Lietuvoje priskaičiuoja daugiau šimto, nors ant šios vakarienės stalo reikėjo tik devynių, vėliau dvylikos, kiek buvo apaštalų, yra metų mėnesių. Namiškiams buvo privalu paragauti jų visų.

Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedami virti kviečiai, paprastai užpilami medaus „salde“. Senovėje buvo mėgstamas šustinis – tokios avižinės bandelės.

Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas – ruginių miltų rauge virtų džiovintų baravykų sriuba.

Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas – „cibulynė" – svogūnų griežinėlių rasalas, į kurį priberta sutrintos, ant žarijų paskrudintos silkių galvos. Suvalkiečiai ant stalo deda virtų žirnių ir pupų, avižinio kisieliaus. Vakarienė šiame krašte užbaigiama, kai šeimininkas su pačia suvalgydavo obuolį pusiau, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.

Dzūkai verda pasninko sriubas, kepa grikines „babkas“ ir papločius, vadinamus lamancais. Dzūkijoje bene ilgiausiai išsilaikė paprotys prieš sėdant už šventinio stalo aplink trobą apnešti kraitelėje sudėtus šventinius valgius. Tai kitados darydavo baltais trinyčiais apsirengęs šeimininkas.

Valgių prasmė ir stalo tradicijos

Dr. Libertas Klimka pastebi, kad žmonės įdomiai aiškina Kūčių vakarienės valgių prasmę. Žirniai ir pupos – tai Adomo ir Ievos, Marijos ar visų vargo žmonių ašaros, miežiai – juos valgę, akuotus nusitrynę, iš Rojaus išvaryti pirmieji žmonės. Žuvis primena apaštalus, kurie buvę žmonių sielų žvejai. Spanguolės saugo nuo priešų, kviečiai namams neša skalsą. Išskirtinais lietuviškais Kūčių papročiais jų tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, rūpestį naminiais gyvuliais. Ir tikėjimą, kad 24 val. vanduo šulinyje virstąs vynu.

O kas gi tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami labai skirtingai: prėskučiais, šližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais? Pasak dr. L. Klimkos, tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti, mažučiukai, nes vėlės neturi kūno, jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė krašte prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų.

Vilniuje užaugęs dr. L. Klimka prisiminė, kad jo žemaitis tėvas neretai prieš Kūčias nepiktai pasiginčydavo su mama sėle dėl avižų kisielių, jam šio labai trūkdavo, o mamai jis atrodė visai neskanus ir neįprastas, tąvakar nereikalingas.

Mokslininkas iki šiol prisimena, kaip skaniai jo mama pagamindavo silkutes (tai būdinga žemaičiams), darydavo pyragiukus su džiovintis grybais ir „pasninkavus barštukus“ su aliejumi, iš kažkur perėmusi dzūkiškas tradicijas. Pašnekovas tautiečių namuose Kūčių vakarienės neįsivaizduoja be kūčiukų, prisimena, kaip juos namuose kepdavo mama, pastebėdamas, kad skirtingų šeimininkių kepti kūčiukai būna labai skirtingi.

Prisimenami senoliai

Etnokosmologas pastebi, kad prie Kūčių stalo daug kalbama apie senolius – tai tradiciškai pagrindinė pokalbių tema. Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti. Ir pats pašnekovas prisipažįsta daugiausia savo giminės istorijos sužinojęs būtent Kūčių vakarą. Tėvai labai mėgo pasakoti apie savo vaikystę, apie savo senelius, kitus giminaičius – žodžiu, prisiminti viską, kiek tik atmintis siekdavo. Tie tradiciniai Kūčių vakarienės pašnekesiai ypač ir įstrigdavo etninės kultūros žinovo atmintyje.

„Mūsų šeimoje per Kūčias sauso pasninko nebuvo laikomasi, šeima nebuvo religinga, bet išlaikyti tradicijas labai stengėsi. Tėvai neretai tądien ištardavo: „Šiandien nepietausime, tik lengvai užkąsime“, „ Pietų nebus, nes laukia Kūčių vakarienė“, – prisiminė pašnekovas.

Šio rašinio autorės tėvui dzūkui iš Kūčių vakarienės ypač įstrigo jo tėvo pradedama malda prieš vakarienę. Motinai, kilusiai nuo kito Dzūkijos pakraščio,– pyragėliai su džiovintais grybais, silkutės ir šviežia žuvis, grucė, avižinis ir spanguolių kisielius ir po staltiese padėta saujelė šieno, būrimai po vakarienės ir po jos nenudengtas stalas, kad artimųjų vėlės galėtų ateiti pavalgyti.

Vaišių stalas buvo močiutės rūpestis, sumalti aguonas aguonpieniui – senelio darbas. Taip jau susiklostė, kad labai panašiai Kūčių stalas buvo ruošiamas ir mano tėvų, o dabar yra ruošiamas mano pačios namuose. Tiesa, avižinis kisielius nuo jo išnyko, bet Kūčių neįsivaizduojame be spanguolių kisieliaus ir kūčiukų su aguonpieniu. Ilgai kūčiukus pirkdavome, kol pagaliau nusprendžiau iškepti pati. Pasirodo, tai nėra labai daug laiko užimantis darbas.

Kalėdų vaišės kitokios

Kuo skiriasi Kalėdų ir Kūčių stalas? „Iš esmės skiriasi“, – glaustai apibūdino etnologas, pabrėždamas, kad Kūčių vakarienę sudaro pasninko valgiai, paprastai paruošiami, mažai perdirbami produktai, tokie, kokius valgė senoliais. Ruošdamos šį stalą šeimininkės gamina valgius, kuriuos darė jų mamos, senelės ir prosenelės. Labai svarbu laikytis tradicijų, jų nekeisti, nes būtent taip darė senelė ir proseneliai.

O per Kalėdas – maistas visai kitoks, riebus, ant jo daug mėsos, labai svarbu kiauliena.

Pasak L.Klimkos, pirmą Kalėdų dieną žmonės paprastai praleisdavo šeimoje. Grįžę iš bažnyčios vaišindavosi šventiniais valgiais, giedodavo giesmes, dainuodavo, ilsėdavosi. Ant stalo – šaltiena, kumpis, šiupinys su kiaulės šnipu ir ausimis, vėdarai, kepta žąsis su kopūstais. Tądien žmonės stengėsi nieko nedirbti. Viskas būdavo suruošta iš vakaro: darbas buvo tik toks – pašerti ir pagirdyti gyvulius. Net aslos nešluodavo.

„Apie senoviškus papročius sakydavo: Kalėdas švęsdavo šventai – šakalio nebuvo galima atsiskelti“, – pabrėžė etnokosmologas, pastebėdamas, kad tradicinis Kalėdų patiekalas – kiaulės galva arba šiupinys su kiaulės uodega.

Tačiau šiuos patiekalus mažai kas tai dienai gamina iki šiol – Kalėdų stalo patiekalai pakito labiau, čia yra vietos daugiau pasireikšti šeimininkių išradingumui.

Nuo ko priklauso šventiškumas

Dabar Kūčių ir Kalėdų valgiai jau nėra išskirtiniai, daug jų valgome kone visus metus. Tad ir Kūčių vakarienė labiau yra išskirtinė ne valgiais, o savo nuotaika. Manau, kad Kūčių stalo išskirtinumą ir šventiškumą lemia net ne tądien užtiesta balčiausia staltiesė, tie ant stalo sudėti namuose pagaminti valgiai ( kuo daugiau namiškių juos gamino, tuo stalas visiems bus svarbesnis), o ilgai iš anksto apie jį galvoje besisukančios mintys, tie bažnyčioje pašventinti kalėdaičiai, bendra malda prieš dalijantis kalėdaitį ir pradedant vakarieniauti, ko nebūna kitais vakarais.

Daugelyje šeimų labai svarbu, kad šioms šventėms atskris užsienyje besimokantys ar dirbantys vaikai ar vaikaičiai, drauge už stalo susės dvi, trys ar net keturios kartos.

Manau, kad ši vakarienė įsimintinesnė bus tiems, kurie labiau pasninkavo per Adventą, atleido žmonėms, kuriems ilgai jautė nuoskaudų ar po kelerių metų atliko išpažintį, priėmė šventąją Komuniją...  

O kad šventės būtų šventiškesnės, siūlome namuose išsikepti kūčiukų ir patiems pasigaminti spanguolių kisieliaus.

Kūčiukai

Reikės: 0,5 kg miltų, stiklinės vandens, 2–3 šaukštų aguonų, tiek pat ar daugiau cukraus, 10 g šviežių mielių, poros šaukštų aliejaus, žiupsnelio druskos.

Mieles sutrinkite su cukrumi, į vandenį suberkite pusę miltų, druskos, sudėkite mieles. Tešlą lengvai išplakite, apiberkite miltais ir pridengę rankšluosčiu palikite šiltoje vietoje pakilti. Į iškilusią tešlą berkite likusius miltus, aguonas, įpilkite aliejaus ir gerai išminkykite. Tada vėl pridenkite ir valandai padėkite šiltai. Iš pakilusios tešlos kočiokite maždaug piršto storio ritinėlius, supjaustykite juos nedideliais kubeliais. Sudėkite į miltais pabarstytą ar kepimo popieriumi išklotą skardą, neglausdami vieno prie kito, mat tešla dar kils. Kepkite 180 °C temperatūros orkaitėje, kol gražiai pagels.

Spanguolių kisielius

Reikės: 1 litro vandens, 1 stiklinės spanguolių, cukraus pagal skonį, šaukšto krakmolo. Sumaltas spanguoles supilkite į verdantį vandenį, po kelių minučių nukoškite. Šį skystį virkite toliau, pagal skonį įberkite cukraus. šaltame vandenyje ištirpintą krakmolą maišydamos pilkite į kisielių. Kai sutirštės, nukelkite nuo ugnies.