){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Deja, posakis “šiaučius be batų” tinka ir gydytojams. Sirgdami jie rečiau kreipiasi pagalbos į kolegas ar pasinaudoja nedarbingumo lapeliu. Net ir sirgdami infekcinėmis ligomis, jie dažnai dirba, sukeldami pavojų užsikrėsti ir savo kolegoms, ir pacientams. Susirgę gydytojai gydosi patys, neatlieka tyrimų ir todėl sunkesnės ligos jiems dažnai nustatomos pavėluotai.
Gydytojų darbas kelia daug streso. Jiems nuolat tenka bendrauti su kenčiančiais žmonėmis, matyti skausmą ir mirtį. Šiuo atžvilgiu didžiausią stresą kelia chirurgijos ir psichiatrijos specialybės. Nemažą stresą darbe patiria paramedicinos personalas: laborantai fizioterapeutai, rentgenologai, patologai ir kt., kadangi jų darbas labai atsakingas, tačiau jie gauna mažai teigiamo atgalinio ryšio ir pasitenkinimo. Taigi dėl nuolatinio streso darbe medicinos darbuotojai patiria didesnę riziką sirgti visomis su stresu susijusiomis ligomis nei kitų specialybių žmonės.
Patys gydytojai dažniausiai aiškina, kad tai daryti jiems trukdo didelis darbo krūvis. Ir ligoninėje, ir poliklinikoje dirbantys gydytojai yra labai užimti, net ir sirgdami jie eina į darbą, nes žino, kad kolegoms bus per sunku juos pavaduoti. Budėjimų grafikai yra stabilūs ir, vienam gydytojui susirgus, kitiems kyla nemažų problemų, nes ne visada taip greitai galima sergantįjį pakeisti. Todėl daugelis, nepaisydami ligos, jei tik jėgos leidžia, stengiasi dirbti.
Gydytojai dažnai neigiamai ar skeptiškai žiūri į sergančius bendradarbius. Todėl susirgęs gydytojas iš savo kolegų dažniau gali sulaukti susierzinimo, pašaipos ar geriausiu atveju – ignoravimo, bet ne užuojautos. Taip yra ne todėl, kad jie nejautrūs, blogi žmonės, bet dėl psichologinės gynybos.
Medikai savo darbe kasdien susiduria su skausmu, mirtimi, nepagydomomis ligomis, o tai kelia labai daug nemalonių jausmų. Jeigu kentėtų su kiekvienu pacientu, jie neišgyventų. Todėl nesąmoningai pasireiškia psichologiniai gynybos mechanizmai: jausmų izoliavimas ir projekcija. Jausmų izoliavimas padeda į pacientų ir savo problemas žiūrėti racionaliai, atsietai nuo jausmų. Projekcija yra toks psichologinės gynybos mechanizmas, kai savo nemalonius, nepakeliamus jausmus priskiriame kitiems. Taip gydytojai projektuoja į pacientus baimę, bejėgiškumą, nepasitikėjimą, ir jiems patiems tai leidžia jaustis stipriems ir nepažeidžiamiems. Dėl projekcijos tarp gydytojų ir pacientų yra labai griežtas vaidmenų pasiskirstymas: pacientai yra silpni, išsigandę, nepasitikintys ir bejėgiai, o gydytojai – stiprūs, viską žinantys ir galintys, pasitikintys savimi. Kai gydytojas suserga, šie vaidmenys susimaišo, tai kelia nerimą ir susierzinimą. Sergantis gydytojas lyg ir sugriauna visų nesąmoningai palaikomą iliuziją, kad žmonės baltais chalatais yra nepažeidžiami. Todėl gydytojams labai nemalonu sirgti net ir nesunkia liga – jie stengiasi kiek tik galima ilgiau ignoruoti savo negalavimus.
Kita psichologinė priežastis, dėl kurios gydytojai vengia pripažinti savo ligą ir adekvačiai gydytis, kartais vadinama “pagalbą teikiančių profesijų sindromu”. Šį sindromą 1979 m. aprašė psichoanalitikas Malan. Jis teigė, kad žmonės, dirbantys sveikatos ir socialinėse tarnybose, yra labiau linkę padėti kitiems ir nemoka pasirūpinti savimi. Dauguma šių profesijų žmonių užaugo šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai negalėjo adekvačiai pasirūpinti savo vaikais. Taip galėjo atsitikti dėl vieno iš tėvų depresijos, alkoholizmo, nuolatinių konfliktų ar nuovargio. Dažniausiai vaikystėje visi žavėdavosi tokių vaikų talentais ir sugebėjimais. Jie anksti išmoko vaikščioti, kalbėti ir jau pirmaisiais metais nustojo šlapintis į kelnes. Nuo pusantrų metų jie sugebėdavo rūpintis savo jaunesniais broliukais ar sesutėmis, padėdavo tėvams.
Vaikas tokioje šeimoje nuolat stengiasi padėti tėvams geriau susidoroti su jiems iškylančiais sunkumais, tačiau tai padaryti jis, aišku, nepajėgus. Stengdamasis kompensuoti savo bejėgiškumą, užaugęs jis renkasi profesiją, leidžiančią padėti kitiems. Šie žmonės visą gyvenimą puikiai susidoroja su viskuo, ko imasi. Daugelis jais ir toliau žavisi bei pavydi sėkmės. Atrodytų, jie stiprūs ir pasitikintys savimi. Tačiau nepaisant sėkmingos karjeros ir pasiekimų, giliai viduje jie jaučia tuštumą, beprasmiškumą ir depresiją, kurią slepia po tariamos visagalybės iliuzija, stengdamiesi įtikinti save, kad “gali viską”. Gydytojo profesija labai padeda šią iliuziją palaikyti. Juk gydytojas neturi teisės pasakyti: “aš negaliu, esu pavargęs, blogai jaučiuosi” arba “man per sunku”. Gydytojai dirba ne tiek kiek gali, o tiek kiek reikia: 24 ar 48 val. be poilsio, miego, visada žvalūs ir susikaupę. Gydytojos moterys po paros sunkaus budėjimo grįžusios namo nesako: “aš pavargau”. Jos puola tvarkyti namus, gaminti maistą, rūpintis vaikais ir paskui vėl eina į darbą. Tačiau gyvenimo realybė yra tokia, kad energija yra ribota ir kartais kūnas atsisako paklusti, liga priverčia sustoti. Tada “išlenda” nuo vaikystės giliai slėpti jausmai – pyktis, bejėgiškumas, depresija. Todėl gydytojams susirgus net ir nesunkiomis ligomis, jas dažniau lydi depresinės reakcijos. Pagrindiniai simptomai tokiais atvejais yra beprasmiškumo jausmas ir iniciatyvos praradimas, įsitikinimas, kad neverta nieko daryti. Žmogus, kuris rodo aktyvumo stebuklus padėdamas kitiems, dėl savęs negali pajudinti nė piršto.
Prie sunkumo ieškoti pagalbos prisideda ir kitos, organizacinės priežastys. Gydytojai dirba ligoninėse ar poliklinikose tarp įvairių specialistų, su kuriais yra gerai pažįstami ir palaiko draugiškus santykius. Susirgęs gydytojas turi dvi galimybes. Viena – eiti formaliu keliu ir kreiptis į polikliniką pagal gyvenamąją vietą, antra – draugiškai pasišnekėti su kolegomis apie savo sveikatą koridoriuje ar kabinete. Pirmuoju atveju gydytojas turi pripažinti, kad yra pacientas, o tai psichologiškai labai sunku. Antruoju atveju vietoje išsamios ir atsakingos konsultacijos įvyksta draugiškas, neįpareigojantis pokalbis, ir visa atsakomybė už gydymą lieka pačiam sergančiajam. Galbūt jeigu būtų atskiros gydymo įstaigos medicinos darbuotojams, kokias turi kariškiai ir kt., tai palengvintų problemas. Tačiau paradoksalu, kad tokias gydymo įstaigas gali sukurti tik patys gydytojai, o jie savimi pasirūpinti nemoka.
Literartūros sarašas - redakcijoje.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę