Ar tikrai reikalingi tobuli tėvai?

Vaikai dažnai savo tėvus įvaro į kampą – jie sukelia vis naujų nenumatytų problemų. Vaikų augimas aplenkia tėvų prisitaikymą prie pokyčių nuo pat mažų vaikų, o ką jau kalbėti apie paauglius... Taigi neretai tėvai ima jaustis nekompetentingi...
Jūsų klausime jau yra nemaža dalis atsakymo. Man patinka posakis, kad buvimas tėvu – sunkiausia profesija, tačiau juo tapti nereikia baigti jokių mokslų. Vis dėlto iš savo patirties žinau, kad net jei esi nemažai krimtęs mokslų, vis tiek kiekvienas vaikas yra tiek unikalus, ir neįmanoma pritaikyti standartinių taisyklių, numatyti visų įmanomų variantų. Išgyvenamas nekompetentingumo jausmas skatina mus domėtis, skaityti. Svarbu, kad nekompetentingumo jausmas nesukeltų tėvams visiškos nevilties, neslopintų noro domėtis, imtis iniciatyvos.
Jei galima taip pasakyti, „lėtinis“ kaltės jausmas dažnai nepadeda – tėvai arba visiškai numoja į auklėjimą ranka, arba ima per daug uoliai tą daryti...
Pirmiausia reiktų atskirti kaltės išgyvenimus. Kartais kaltės išgyvenimas yra svarbus ir naudingas – pavyzdžiui, tuomet, kai suduodate vaikui ar kai skiriate tikrai per mažai dėmesio, – toks kaltės išgyvenimas skatina keisti savo elgesį. Tačiau neretai tėvai kalba apie griaužiantį, nuolatinį kaltės jausmą – kad šiek tiek per mažai skiriu laiko vaikui, gal kiek per mažai jį lavinu ar pan. Tai nieko gera neatneša nei tėvams, kurie, kad ir kaip stengtųsi, vis tiek dažniausiai randa dėl ko graužtis, nei vaikui, kuris nuolat mato savimi nepatenkintus, įsitempusius tėvus. Pastaruoju atveju tėvystė, deja, tampa šiek tiek tarsi našta, o ne gyvenimo džiaugsmas.
Tradicinėse visuomenėse taisyklės yra aiškios, šiandien tėvai bijo palaikyti drausmę, kaltės jausmas trukdo nubrėžti tam tikras ribas...
Taigi matome, kad taisyklės, elgesio būdai keičiasi ne tik augant vaikui, bet ir iš kartos į kartą. Ir turbūt ne veltui – anksčiau auklėti jau užaugę žmonės skundėsi šilumos trūkumu, pasirinkimų ribojimu. Dar neretas gali pasakyti, kad buvo auklėjamas diržu. Didžiulis iššūkis – dauguma senųjų auklėjimo būdų nebetinka, o naujų patikimumui patikrinti dar reikia laiko – dar mažai duomenų, kokią įtaką tai turi suaugusiam žmogui, kaip persiduoda kitoms kartoms.
Šiais laikais vaikas labiau vertinamas kaip asmenybė, nenuvertinamos jo emocijos, poreikiai, jam daug mažiau draudžiama. Tačiau ne mažiau svarbu, kad vaikas jaustų ribas – tai padeda jam jaustis saugesniam, stabilesniam, nes mažas vaikas pats dar nesugeba sau pasakyti, kad kažko „užteks“, ir toks persitempimas neigiamai veikia jo elgesio, charakterio formavimąsi. Galų gale jei vaikui viskas leidžiama ir lengvai prieinama, nesiformuoja tikslingumas, užsispyrimas, gebėjimas siekti tikslo, o šios savybės yra naudingos suaugus.

Kiek auklėjant padeda tėvų intuicija, o kada reikia profesionalų patarimų?
Šiais laikais specialistai tikrai nemažai kalba apie tėvų intuiciją ir būtinumą ja pasikliauti. Ypač kai vaikelis mažas, negali įvardinti savo poreikių, ir mama, remdamasi savo intuicija, gali nuspėti – alkanas jis, šalta jam ar kažkas dar ne taip. Tačiau svarbu, kad intuicijos neužgožtų mūsų kompleksai, kad pastarųjų nevertintume kaip intuicijos. Jei jums kyla impulsas gerai įkrėsti vaikui, ar tai reiškia, kad tai tinkamiausias jūsų vaiko auklėjimo būdas? O gal tai susiję su jūsų vidiniu bejėgiškumo jausmu, kai niekaip nesugebate susitvarkyti su vaiko elgesiu? O gal tai giliai užslėptas keršto jausmas, kad taip buvote auklėjami jūs patys?
Profesionalų patarimų paprastai prireikia tuomet, kai tėvai išgyvena intensyvius neigiamus jausmus, kurių negali įveikti kurį laiką (kaltės, pykčio, nevilties ar pan.), kai atsiranda probleminis vaiko elgesys ir, nepaisant įvairių jūsų pastangų, jis nesikeičia.
Didžioji kaltė – laiko vaikams trūkumas. Kiek jo reikia ir ką reiškia jį praleisti kokybiškai?
Kažin ar įmanoma įvardinti šį poreikį valandomis ar minutėmis. Tik gimęs vaikelis nori viso jūsų laiko, vėliau jis pamažu vis labiau gali pabūti vienas, užsiimti savimi.
Šiais intensyviais laikais, nepaisant gausybės buitinių palengvinimų, dažnai atrodo, kad nieko nespėji, nesugebi. Todėl nieko nebespėjančius tėvus gal šiek tiek guodžia sąvoka „kokybiškai praleistas laikas“. Net jei vaikui skiriate 10 minučių per dieną, tas laikas turi būti skirtas tik vaikui – ne viena ranka maišant puodą ar plepant telefonu. Vaikui labai svarbu gauti „gryno“, tik jam skirto dėmesio.
Britų vaikų psichoanalitikas Donald Winnicott pateikė sąvoką „pakankamai geros motinos“...
Tai tikrai dažnai vartojamas autoriaus terminas, manau, padedantis sau užsikrauti mažiau atsakomybių, kalčių. Pats terminas jau beveik viską pasako – neįmanoma ir nereikia būti idealiai, tobulai, kokiomis dažnai stengiasi tapti jaunos mamos. Motinos netobulumai leidžia vaikui ir pačiam klysti, būti netobulam, be to, skatina vystytis vidinius psichologinius mechanizmus, kurie užtikrina adaptaciją. Apskritai Winnicott knygos, nors ir parašytos senokai, manau, aktualios ir šiandien. Ten nemažai rašoma, kad nereikia „auginti“, „auklėti“, „formuoti“ vaiko – jis tam turi savo natūralias įgimtas tendencijas, tiesiog turime sudaryti vaikui palankias sąlygas.
Teko skaityti, kad svarbiausia normaliam vaiko vystymuisi yra laiminga mama. Kodėl tai svarbu?
Mažas vaikelis dar nesugeba pats reguliuoti savo emocijų. Jei mama, tėtis neigiamai nusiteikę, vaikas nesugeba nuo to atsiriboti. Tie neigiami jausmai visiškai užgožia mažo žmogučio vidinį pasaulį. Vaikelis dar nesugeba pats savęs nuraminti, todėl jei tik jaučiasi blogai, nesaugiai, bėga pas tėvus, prisiglausti, pajusti jų ramybę. Kai tėvai neigiamai nusiteikia, nėra kas nuramina, todėl vaikui tenka kęsti vidinį diskomfortą. Taigi, kuo dažniau jausitės atsipalaidavę, išgyvensite teigiamas emocijas, tuo dažniau šias emocijas išgyvens ir jūsų vaikai. Nereikia tikėtis, kad tai įmanoma nuolat – stresai, nerimai ir kitos neigiamos emocijos kartais neišvengiamos. Svarbu, jei bent vienas iš tėvų situacijoje gali likti ramesnis.
Kiek reikia jausti kaltę dėl savo trūkumų?
Kaltės dėl savo trūkumų jausti nereikia. Yra ir aspektų, kurių pakeisti neįmanoma. Pavyzdžiui, jei esate impulsyvus, ūmus, to nepakeisite, tačiau svarbu, kad tai būtų „pažabojama“, kad, kilus emocijoms, nedaužytumėte daiktų, nemuštumėte vaikų. O su jūsų charakterio impulsyvumu vaikui teks susitaikyti... Taip, kaip ir jums gali tekti priimti tai, kad vaikas visiškai kitokio būdo nei jūs.
Kaip rasti pusiausvyrą tarp savo ir vaiko poreikių?
Auksinės taisyklės čia kaip visada nėra. Reikia ieškoti. Jei visiškai atsisakysite savo poreikių, imsite darytis pikti, nelaimingi. Kartais atrodo, kad vaikelis dar mažas, kad turiu daug ko atsisakyti, kad esu didelis, galiu pakentėti, tačiau nereikia apgaudinėti savęs ir bandyti visiškai nuslopinti savo poreikių. Pusiausvyra bus tuomet, kai jausite vidinį komfortą.
„Aš pasiaukojau“ – tai dažnas priekaištas, bet ne vaikas kaltas, kad atėjo į šį pasaulį...
Rūpinimasis vaiku neturėtų būti „auka“. Jei jaučiatės, kad visiškai aukojatės, vadinasi, kad kažkas negerai – gal per daug tai darote, gal norite pateisinti savo neveiklumą, o gal tiesiog norite manipuliuoti vaiko elgesiu. Leisti ateiti vaikeliui į savo gyvenimą buvo jūsų sprendimas, vaikas dėl to netampa įsipareigojęs jums „išmokėti skolą“.
Kita vertus, dažnai vaikai kalba apie „sugadintą vaikystę“. Atrodytų, kad visą atsakomybę už jau suaugusio vaiko problemas turi prisiimti tėvai...
Būtų neteisinga atsakomybę už vaiko laimę priskirti vien tėvams. Vaiko laimei daro įtaką ir seneliai, darželis, kiti vaikai, galiausiai – įgimtos temperamento savybės. Kaip ir jūs visada turite dėl ko papriekaištauti savo tėvams, taip ir jūsų vaikai, deja, visada turės dėl ko papriekaištauti jums. Noriu tikėti, kad kiekvienas tėvas daro tai, kas jam tuo metu atrodo teisinga vaiko atžvilgiu, nors vėliau tai ir gali pasirodyti klaida.
Suaugus svarbu suvokti, kad tėvai nesistengė pakenkti, o elgėsi taip, kaip jiems atrodė teisinga ir tinkama.