Cukraus istorija

Šiame straipsnyje rasite garsaus prancūzų intelektualo ir gastronomo Žano Brija–Savareno (Jean Brillat–Savarin) straipsnį apie cukrų, jo kilmę, ištakas bei panaudojimo būdus.
 

Cukraus kilmė ir apibrėžimas


Cukrumi vadinama saldaus skonio medžiaga, kuri gali kristalizuotis ir kuri rūgdama skyla į anglies rūgštį ir alkoholį. Kadaise cukrumi buvo vadinamos sutirštintos ir kristalizuotos cukranendrių sultys.
Ši nendrė kilusi iš Indijos. Tačiau yra tikra, kad romėnams buvo nežinomas nei kasdienybėje vartojamas cukrus, nei jo kristalizacija. Kai kurie antikinių knygų puslapiai gali sudaryti įspūdį, kad buvo pastebėta saldi kai kurių nendrių dalis. Romėnų poetas Lukanas yra pasakęs: „Visi geria saldžias jaunos nendrės sultis”.
Tačiau skirtumas tarp nendrių cukrumi pasaldinto vandens ir tokio cukraus, kokį mes turime, yra didžiulis.
Iš tikrųjų cukrus atsirado Naujojo pasaulio kolonijose – Šiaurės Amerikoje. Cukranendrė ten buvo importuota maždaug XVI amžiuje. Ji ten klesti. Žmonės suko galvą, kaip panaudoti iš jos tekantį saldų skystį. Ir pamažu, apgraibomis stumiantis į priekį, pavyko ekstrahuoti pirmiausia cukranendrių sultis, paskui – sirupą bei rausvąjį cukrų.
 

Vietinis cukrus


Ilgą laiką manyta, jog reikia ne mažesnio kaip atogrąžų karščio, kad būtų galima gaminti cukrų. Tačiau apie 1740-uosius Margrafas atrado cukrų kai kuriuose vidutinio klimato zonų augaluose, tarp jų ir runkeliuose. Ši tiesa buvo paversta įrodymu darbais, kuriuos Berlyne atliko profesorius Achardas.
XIX amžiaus pradžioje, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių cukrus Prancūzijoje tapo retas ir todėl brangus, vyriausybė jį pavertė mokslinių tyrimų objektu. Šis kvietimas sulaukė didelio pasisekimo: buvo įsitikinta, kad cukrus yra gana plačiai paplitęs augalų pasaulyje. Jo rasta vynuogėse, kaštonuose, bulvėse ir, svarbiausia, runkeliuose.
Pastarasis augalas tapo svarbia kultūra, ir buvo atlikta daugybė mėginimų, įrodžiusių, kad senasis pasaulis šiuo atžvilgiu gali apsieiti be naujojo. Prancūziją nusėjo manufaktūros, vienos dirbančios sėkmingai, kitos ne taip sėkmingai, ir sacharifikacija joje prigijo.
Kai runkelių sulčių atsirado prekyboje, suinteresuoti žmonės, prasčiokai ir neišmanėliai kalbėjo, kad jos neskanios, kad jos blogai cukruojasi. Kai kurie netgi teigė, kad jos nesveikos. Tačiau tikslūs daugkartiniai bandymai įrodė, kad yra priešingai.
 

Įvairus cukraus panaudojimas


Cukrus atėjo į pasaulį per vaistininkų laboratorijas. Jo vaidmuo tikriausiai buvo svarbus, nes, kalbant apie žmogų, kuriam trūko kokio esminio dalyko, buvo sakoma: „Tartum vaistininkas be cukraus”.
Vien to, jog cukrus atėjo iš vaistininkų, užteko, kad būtų priimtas nepalankiai. Vieni sakė, kad tai šildomoji priemonė, kiti – kad jis kenkia krūtinei, kai kurie – kad skatina apopleksiją. Tačiau šmeižtas buvo priverstas bėgti nuo tiesos, ir štai praėjo jau daugiau nei 80 metų nuo tos dienos, kai buvo ištarta apoftegma: „Cukrus blogai pasirodo tik biržoje”.
Šitaip nepalenkiamai saugomas cukrus kas dieną buvo vartojamas vis dažniau ir plačiau. Nemažai žmonių mėgsta valgyti gryną cukrų, ir kai kuriais atvejais – daugiausia beviltiškais – kartais medicinos specialistai jį paskiria tokiu pavidalu kaip vaistą, kuris negali pakenkti.
Sumaišius cukrų su vandeniu, gaunamas saldintis vanduo – gaivinantis, sveikas, malonus gėrimas, kartais išganingas kaip vaistas. Sumaišius su vandeniu didesnę jo dozę ir išgarinus vandenį ant ugnies, gaunami sirupai, kuriuos galima prisodrinti bet kokio aromato ir kurie bet kada suteikia atgaivos.
Sumaišius jį su vandeniu ir paskui meistriškai ištraukus kaloriką, gaunami ledai, kurie yra itališkos kilmės ir, regis, buvo importuoti Kotrynos Mediči rūpesčiu. Sumaišius jį su vynu, gaunamas stiprinamasis gėrimas, kurio gebėjimas atkurti jėgas taip pripažįstamas, kad kai kuriuose kraštuose juo suvilgomi kepsniai, nešami jaunavedžiams pirmąją vestuvių naktį.
Sumaišius su miltais ir kiaušiniais, gaunami sausainiai, migdoliniai pyragaičiai, tešlainiai, pyragai ir gausybė lengvų kepinukų, sudarančių gana naują konditerijos meną. Sumaišius su pienu, gaunami kremai, pieno želė ir kiti gaminiai.
Cukraus nauda tuo nesiriboja. Galima sakyti, kad tai universalus prieskonis, kuris nieko nesugadina. Kai kurie jį vartoja su mėsa, kartais su daržovėmis, dažnai su šviežiais vaisiais. Jis būtinas darant pačius madingiausius kokteilius. Jo panaudojimas be galo įvairus, nes kinta pagal tautų ir individų norus.
Tokia yra ši medžiaga, kurios Liudviko XIII laikų prancūzai nė vardo nežinojo, o XIX amžiaus prancūzams tapo pirmo būtinumo preke.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai

Mūsų draugai