){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Įprotis apibūdinamas kaip tam tikras pasikartojantis elgesys. Vaikai dažniausiai nesupranta, atliekantys vieną ar kitą veiksmą, kuris suaugusiųjų jau yra apibūdinamas kaip netinkamas elgesys ir įvardijamas kaip įprotis. Tėvai dažniausiai nerimauja dėl nykščio čiulpimo, nagų kramtymo, plaukų sukimo, nosies krapštymo bei dūsavimo ar kvėpavimo sulaikymo. Tyrimai rodo, kad net 40 procentų vaikų, nuo 5 iki 18 metų, kramto nagus ar čiulpia pirštus.
Įprotis, kuris vaikui yra malonus, gali būti neužimtumo, nuobodžiavimo, dažnai kaip nusiraminimo priemonė. Kokios vaikų įpročių priežastys? Priežastis ne viena, todėl kiekvienu atveju priežastys skirtingos. Žinoma, kai kurie vaikų įpročiai gali būti ir suaugusiųjų netinkamo elgesio su vaikais pasekmė. Svarbu žinoti, kad dauguma įpročių išnyksta vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau, jei įprotis fizinio arba psichologinio smurto pasekmė, šiuo atveju reikalinga specialisto pagalba.
Čiulpimas patenkina natūralų ir įgimtą vaiko poreikį, taip pat ramina. slopina motorinį aktyvumą, mažina neigiamas emocijas, padeda vaikui užmigti. Daugelis tėvų, augindami neramius vaikus, be čiulptuko, kaip ramintojo, neapsieina ir netgi pabrėžia, kad, neduodant čiulptuko, vaikas pradeda čiulpti pirštą, antklodės kraštelį, pliušinį žaislą. Prie čiulptuko kūdikį irgi reikia pripratinti, nes naujagimiai iš pradžių jį išspjauna. Deja, priprantama gerokai greičiau nei atprantama. Neįpratinę prie čiulptuko, vėliau tėvai išvengia atpratinimo procedūros, kuri dažniausiai būna nelengva. Tačiau, jei vaikas pradeda čiulpti pirštą, atpratinimo procedūra daug sunkesnė.
Pirštas – patogus čiulptuko pakaitalas. Mažyliui nykščio čiulpimas maloniai asocijuojasi su žindymu ir sotumo jausmu. Dar kūdikystėje nesąmoningai mosikuodami rankomis mažyliai kartkartėmis būtent nykštį įsikiša į burną. Dauguma vaikų čiulpia nykštį tam, kad nusiramintų. Vyresni nei 4 metų vaikai čiulpia pirštą daugiau iš pripratimo negu iš norėjimo nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti, įskaudinti. Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki penkerių metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad vienas iš šešių penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą. Palengva poreikis čiulpti pirštą turėtų natūraliai mažėti, nes atsiranda begalė kitos įdomios veiklos, tačiau taip ne visada atsitinka. Problemos prasideda tada, kai nykštį čiulpia vyresnis nei penkerių metų vaikas, kuris nuolat patirs patyčias ne tik iš bendraamžių, bet ir suaugusiųjų dėl piršto čiulpimo.
Tėvams kyla daug klausimų: kaip atpratinti? kada geriausias laikas atpratinti? Tėvai renkasi įvairiausius būdus, atpratindami tiek nuo čiulptuko, tiek nuo piršto čiulpimo.
Kiekvienas vaikas skirtingas, todėl kiekvienam – savas laikas ir sava metodika. Atpratinant nuo čiulptuko, reikia ne tik kantrybės, bet ir išradingumo. Čiulptuką vieną dieną gali „nusinešti pelytė“, jis gali suplyšti, o pirštukas niekur nepradings.
Tėvams rekomenduojama dažniau stebėti ir net užsirašyti, kokiose situacijose vaikas, ypač antraisiais gyvenimo metais ir vėliau, čiulpia pirštą. Jei tėvai įžvelgia pasikartojančias situacijas, kada vaikas čiulpia pirštą, reiktų pamėginti jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitą veiklą. Nuo piršto čiulpimo, kaip ir nuo čiulptuko, vaiką atpratinti reikėtų palaipsniui. Jei vaikas trečiais ketvirtais gyvenimo metais vis dar čiulpia pirštą, tėvams rekomenduojama dažniau jį stebėti ir stengtis nepalikti jo be veiklos. Ketverių metų ir vyresni vaikai gerai suvokia, kas yra piršto čiulpimas, todėl kartais tai daro paslapčiomis arba užsimiršdami. Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, bausti ar gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, mušti per rankas, teplioti pirštą pipirais, garstyčiomis.
Šį įprotį reiktų pabandyti šalinti taip pat išradingai. Mergaitei galima nulakuoti nagučius blizgančiu laku, galbūt tai sulaikys nuo piršto čiulpimo. Kartais padeda istorijos apie kirmėles, mikrobus ir kitas pabaisas, kurios sėdi ant pirštukų.
Nagų kramtymas – bene labiausiai paplitęs netinkamas mažų vaikų įprotis. Tačiau, tyrimų duomenimis, nagus kramto ir apie 20 proc. paauglių. Yra ir tokių vaikų, kurie kramto kojų nagus. Tyrimų duomenimis, tarp jaunesnių vaikų nagus kramto tiek mergaitės, tiek berniukai, o štai tarp vyresniųjų dažniau tai daro berniukai. Kokios šio įpročio priežastys? Vienareikšmio atsakymo nėra į šį klausimą. Pirmiausia, reikėtų pamėginti išsiaiškinti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta ar įvyko. Gal vaiko gyvenime įvyko pasikeitimai: pradėjo lankyti darželį, gimė broliukas ar sesutė, persikraustė į naujus namus, gal prarado artimą žmogų ar patyrė sunkų sukrėtimą. Taip pat vaikai, kurie nepatiria švelnumo, meilės, dėmesio, dažnai mato agresiją ar barnius namuose, patiria smurtą ar prievartą, jiems kyla nerimas, baimė, įtampa, stresas, nesaugumo jausmas, per dideli suaugusiųjų reikalavimai, kuriuos jie pašalina ne tik nagų, bet ir žaislų, pieštukų, rankogalių ar kitų daiktų kramtymu.
Pirmiausia vaikas turi jaustis ramus, saugus ir suprastas. Pasikalbėkite su vaiku, nuolat paklauskite, kaip jis jaučiasi, kas kelia jam nerimą. Didesnis vaiko užimtumas padeda užsimiršti apie nagų ar kitų daiktų kramtymą, todėl reikia stengtis nepalikti vaiko be veiklos. Su tokiais vaikais reikia užsiimti: piešti, žaisti, groti. Nuolat pagirti, kad nagučiai gražūs, kai nekišami į burnytę. Vaikai kramto nagus nevalingai ir to nepastebėdami. Tėvai dažniausiai renkasi lengviausią būdą šiam įpročiui šalinti – muša per rankas, gėdina, gąsdina, bara.
Dažniausiai nosį krapšto maži vaikai. Nosyje daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį poveikį, taigi manoma, kad tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Tėveliai turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, pateikti pavyzdžių, kad tėvelis, mamytė, močiutė, diedukas taip nedaro. Jei vaikas taip save nuramina, reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nesijaučia saugus, kas kelia jam nerimą. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio vaikui, užimti jį įvairia veikla.
Dažniausiai plaukus liečia, sukinėja mergaitės. Dažniausiai šis įprotis prasideda plaukų sukiojimu, o baigiasi – pešiojimu, o tai gali rodyti vaiko nerimą, nesaugumą, vidinę įtampą, nervingumą. Stebėkite vaiką, kokiose situacijose pradeda sukti plaukus, paklauskite, kodėl suka ar pešioja plaukučius. Jei tai tik vaiko įprotis, nuolat girkite plaukučius, darykite kartu šukuosenas. Jei pastebėjote, kad vaikas jaučia nuolatinį nerimą, – kreipkitės į gydytoją.
Vaikai, kurie nepatiria šilumos, jaučia bendravimo, dėmesio, meilės trūkumą, dažnai sėdėdami supa galvą ar visą kūną, tai gali atlikti ir stovėdami. Toks supimas dažnai atsiranda ir dėl to, kad vaikas jaučiasi vienišas, su juo neužsiimama, nežaidžiama. Ilgiau paliktas vienas, vaikas pasiilgsta emocinio kontakto, todėl jis pradeda stimuliuoti save stereotipiniais judesiais: linguodamas, siūbuodamas. Priežasčių reikėtų ieškoti šeimoje, tarpusavio santykiuose, vaiko priežiūroje ir auklėjime. Supimąsi gali sukelti ir psichikos traumos, pervargimas, stiprus sukrėtimas (artimojo mirtis, skyrybos), smurtas ar prievarta šeimoje. Šeimos nariai neturėtų atsiriboti nuo vaiko, o, priešingai, turi jam padėti, skirti daugiau dėmesio, šilumos ir meilės. Trumpalaikiai siūbavimai atsirasti gali ir dėl vaiko neužimtumo. Užimtas vaikas neturi laiko, kada sūpuotis.
Vaikas gali sulaikyti kvėpavimą ir net pradėti mėlynuoti, ar net nualpti, kas gali įvaryti artimiesiems nemažai baimės. Toks elgesys paprastai prasideda 6–18 vaiko gyvenimo mėnesį ir išnyksta iki 6–7 metų. Dažniausiai vaikai sulaiko kvėpavimą, kai supyksta, išsigąsta, susierzina, negavę tai ko nori. Vaikas matydamas, kad tėvai bijo, suranda būdą, kaip išsiprašyti, tai ko norėtų. Tėvams reiktų pasikalbėti su vaiku, paaiškinti, kad taip elgtis negalima, kad nieks taip nesielgia, norėdamas ko nors pasiekti. Jei kvėpavimo sulaikymai tęsiasi, rekomenduojama kreiptis į gydytoją.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę