Nors pirmasis gyvūno inkstas buvo persodintas 1902-aisiais, medikai ilgai dar negalėjo pasigirti džiugiais pasiekimais transplantologijos srityje. Jiems koją kišo menkos imunologijos žinios ir veiksmingų imunosupresantų (apsaugančių nuo persodinto organo atmetimo reakcijos) nebuvimas.
Prof. habil. dr B. Dainys pasakoja, kad aktyvus domėjimasis transplantologija vyko ir Lietuvoje. 1927 m. V.Kuzma atliko pirmąją eksperimentinę inksto transplantaciją. Transplantologijos renesansas prasidėjo tik aštuntajame dešimtmetyje, kada buvo išrasti ypač veiksmingi vaistai, slopinantys organizmo atsaką į svetimą audinį. Tai leido apsaugoti persodintą organą nuo imuninės sistemos antpuolio.
Šiuolaikinė medicina leidžia persodinti net 21 organą ir audinį.
Jau praėjo beveik metai, kai prancūzų chirurgai sugebėjo atlikti dalinę veido transplantaciją. Šuns sukandžiotai moteriai buvo persodintas smakras, lūpa ir nosis. O tai tikrai labai sudėtinga operacija, reikalaujanti daug kruopštaus darbo ir jėgų.
Po atliktų dešimt metų trukusių tyrimų Londono chirurgai ruošiasi visiškai, keturiolika valandų truksiančiai veido transplantacijai, apie kurią dar neseniai galėjome skaityti tik fantastinėse knygose. Operacijai parinkti penki gaisre suluošinti žmonės. Tikimasi, kad jie vėl galės išeiti į gatvę, nebijodami apkalbų ir pašaipių žvilgsnių.
Neatsilieka ir lietuviai. Medikai atlieka širdies, kepenų, inkstų, odos, akies ragenos, kaulinio audinio transplantacijas. Aktyviai ruošiamasi plaučių, širdies ir plaučių komplekso transplantacijoms.
Nors Lietuvoje kasmet vidutiniškai atliekama per šimtas transplantacijų, laukiančiųjų eilės nemažėja. Prof. habil. dr.Balio Dainio teigimu, mes turime pasaulinio garso medikų, galinčių išgelbėti gyvybes šimtams žmonių. Bet jie bejėgiai, kai nėra organų. Lietuva pagal organų transplantacijų skaičių užima beveik paskutinę vietą. Mus lenkia net latviai su estais.
Vakaruose donoro kortelė – prestižo reikalas. Lietuviai vis dar nenori aukoti savo organų. Užuot dovanoję gyvybę kitam, nueina į nebūtį, kartu nusinešdami viltį sulaukti pavasario šimtams nuostabių žmonių. Laukiantieji transplantacijos – tokie pat kaip mes: mylintys, svajojantys ir besišypsantys. Tik jie daug kartų stipresni už mus. Nors klastinga liga atėmė jų širdis, inkstus, akis, jie dega begaliniu noru gyventi, užauginti vaikus, pasirūpinti šeima. Daugelis taip ir miršta kančiose, iki paskutinės minutės tikėdamiesi išgirsti lemtingąjį skambutį, kad pagaliau rastas tinkamas donoras. Vien tik inksto transplantacijos praėjusiais metais laukė 230 žmonių. O daugiau nei tūkstantis tris kartus per savaitę patiki save mašinai ir kenčia sunkią dializės procedūrą.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktoriaus pavaduotoja Julija Širokova apgailestauja, kad Lietuvoje po mirties tapti organų donorais sutiko vos šeši tūkstančiai žmonių. Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje – net 21 proc. piliečių yra pasirašę sutikimą po mirties tapti organų donorais. „Nelikite abejingi svetimo skausmui“, – sako ji. – Laukiančiųjų transplantacijos sąraše – net vaikai. Suteikite galimybę jiems užaugti“.
J. Širokova pasakoja, kad, norint transplantuoti donoro organus, kai nėra donoro kortelės, reikalingas šeimos narių sutikimas. Dažnai jie nežino mirusiojo pozicijos ir bijo priimti neteisingą sprendimą. „Per tą trumpą laiką, per kurį mirusio žmogaus organai yra tinkami transplantuoti, sunku įsisąmoninti artimo žmogaus netektį, nustoti mylėti kūną ir duoti sutikimą transplantacijai. Be to, dažnai nepalieka, nors ir visai nepagrįsta, bet sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis padedanti nepalūžti viltis, kad dar ne viskas prarasta, kad medikai klysta, kad dar galima kažką padaryti. Didžioji visuomenės dalis iki lemtingos akimirkos nesusimąsto, kaip pasielgtų, susidūrę su artimojo mirtimi. Dėl to dar sunkiau priimti sprendimą kritinėse situacijose“, – sako bioteisės doktorantė Kristina Zamarytė. Todėl svarbu, kad kiekvienas aiškiai išreikštų savo poziciją dėl organų transplantacijos artimiesiems arba užpildytų prašymą gauti donoro kortelę. Taip palengvindami artimųjų dalią.
„Kas tas nuostabus žmogus, dovanojęs save?“, – dažnai Julijos klausia žmonės, stebuklingo atsitiktinumo išplėšti iš mirties nagų. Deja, jie apie savo gelbėtoją gali gauti tik minimalią informaciją: vyras ar moteris, kokio amžiaus, po kurio laiko – ir vardą. Dauguma pacientų užsako mišias už savo donorą. Išgelbėtieji tik per Biurą donoro šeimai gali perduoti padėkos laišką, nusiųsti gėlių. Tačiau donoro ir recipiento (žmogaus, kuriam persodinamas organas) tapatybės yra konfidenciali informacija.
Kuriam pacientui bus persodinti širdis ir kepenys, gydytojai transplantologai jau žino važiuodami į organų paėmimo operaciją, tačiau, kam bus persodinti inkstai, ragenos, širdies audiniai, sužinoma daug vėliau. Tai lemia parinkimo ypatumai.
Persodinant širdį atsižvelgiama į bendrą paciento sveikatos būk-lę, ūgį, svorį, kraujo grupę ir pan. Tuo tarpu persodinant inkstus atliekamas imunologinis parinkimas, trunkantis net 6 valandos. Kad būtų kuo mažesnė organo atmetimo tikimybė, donoras ir recipientas turi būti kuo daugiau genetiškai panašūs. Iš beveik 300 pacientų vienam inkstui parenkami 3 imunologiškai artimiausi donoriniam organui pacientai. Jie kviečiami į ligoninę platesniam ištyrimui, po kurio nustatoma kuriam labiausiai tiktų organas. Jei pacientas įtrauktas į „skubių pacientų sąrašą“, jam transplantacija turi būti atlikta kaip įmanoma greičiau, organai persodinami neatsižvelgiant į kitų pacientų tinkamumą. Šiuo atveju gelbėjamas tas, kuris jau miršta.
Lietuvoje yra moteris, po inksto transplantacijos gyvenanti net 24 metus.
Visuomenėje sklando mitas, kad Bažnyčia pasisako prieš organų donorystę. Daugelį tai atbaido nuo minties padėti kitam. Taip tikrai nėra. Dar 1991 metais šviesaus atminimo popiežius Jonas Pauliaus II išreiškė teigiamą požiūrį į neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ar organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. „Su organų transplantacija, prasidėjusia kraujo perpylimais, žmogus atrado būdą atiduoti save, savo kraują ir kūną, kad galėtų gyventi kiti. Šitaip biomedicininių mokslų pažanga atvėrė žmonėms galimybes planuoti savo pašaukimą mylėti ir po mirties. Pagal Kristaus Velykų paslapties analogiją, mirštant mirtis yra nugalima ir atkuriamas gyvenimas. Ne vienas žmogus šiandien yra gyvas tiktai dėl organo transplantacijos“, – sakė jis. Panašiai pasisako ir kitų religijų atstovai: musulmonai, budistai, judaistai. Jie visi vieningai sutaria, kad tai galimybė atlikti patį nuostabiausią darbą – dovanoti save, išgelbstint kitą.
Tikriausiai retas susimąsto, kad laukiančiųjų organų transplantacijos sąraše gali atsidurti bet kas. Apie tai niekada nebūtų pagalvojusi ir Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė. Žavi ir gyvenimu besidžiaugianti moteris, iškentusi net dvi inkstų transplantacijas, visomis jėgomis kabinasi į gyvenimą, dabar savo patirtimi dalijasi su likimo draugais.
„Gyvenau eilinį gyvenimą, kai vieną niekuo neišsiskiriančią dieną būdama 11 metų susirgau paprasčiausiu gripu“, – sako ji. Gripas komplikavosi inkstų uždegimu. „Tačiau ir tada, kliedėdama nuo aukštos temperatūros ir jau paguldyta į ligoninę, maniau, kad tai laikina. Maniau, kad buvęs gyvenimas grįš“. Inkstų funkcija vis blogėjo, kol galiausiai jauna mergina išgirdo tuo metu atrodžiusią lemtingą diagnozę – reikalingos dializės, po to ir inkstų persodinimo operacija. Kai jos draugės svajojo apie vaikinus, Ugnė, būdama 16 metų, tris kartus per savaitę kęsdavo dializės procedūras. „Žinau tik tiek, kad tais laikais tie, kuriems persodindavo inkstą, sakydavo: daugiau nebenoriu dializių, kai inkstas nustos dirbti, baigsiu ir savo gyvenimą. Panašiai jaučiausi ir pati. Tais laikais tiek dializuojamųjų, tiek transplantuotųjų gyvenimas būdavo trumpas“.
Matydama mylimos dukros kančias ir vis blogėjančią būklę, inkstą padovanojo mama. „Po transplantacijos gyvenimas pasikeitė. Pirmiausia atsirado suvokimas, kad esu ne tokia, kaip dauguma. Negaliu daug to, ką gali draugai. Pabaigus vidurinę, manęs net nenorėjo leisti toliau mokytis. Sovietiniais laikais „invalidai“ turėjo sėdėti namuose“. Su mamos inkstu Ugnė pragyveno šešerius metus. Tais laikais tai buvo labai daug. Vėliau įvyko inksto atmetimo reakcija. Nieko nebeliko, kaip tik iškęsti dar vieną varginančią operaciją. Antrąjį inkstą paaukojo tėtis. Su šiuo inkstu Ugnė ir gyvena jau 16 metų. „Atsirado tobulesnių vaistų. Ir jų atsiranda vis daugiau. Vis daugiau mano likimo draugų švenčia 10-ąsias, 15-ąsias antrojo gimimo metines. Tikiu, kad tie, kuriems transplantacijos atliekamos dabar, galės gyventi absoliučiai normalų gyvenimą, nebegalvodami, kad rytoj jis gali baigtis. Kad tik donorinių organų netrūktų...“
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę