Poreikis periodiškai atsitraukti į privatų prieglobstį užkoduotas daugeliui žinduolių, paukščių, varliagyvių ir net kai kuriems vabzdžiams. Tam vieni randa natūralią pastogę gamtoje, kiti kasasi urvus. Štai jau septynerių devynerių metų amžiaus vaikai pradeda statyti „namus“ iš antklodžių ar įsirengia keistas konstrukcijas medžiuose. Taigi asmeninio kampo reikia visiems, ir jo funkciją paprastai atlieka mūsų būstas. Tačiau kiek erdvės reikia žmogui, kad jis jaustųsi patogiai, ir kokia ji turėtų būti?
Iki minimumo sumažinti erdvę
Mažiausiu gyvenamuoju plotu greičiausiai būtų galėjęs didžiuotis Diogenas, tačiau mažiausio pasaulyje namo idėja persekioja ir šiuolaikinius architektus, ypač vis didėjant žemės kainoms. Didžiausius pasiekimus šioje srityje, be abejo, reikėtų priskirti japonams, kurie nuolat bando išrasti, kaip patogiai jaustis mažame lopinėlyje. Štai 1972 m. japonų architektas Kisho Kurokawa sukūrė Nakagino bokštą, susidedantį iš gyvenamųjų kapsulių, kuriose buvo galima sėdėti ir gulėti. Atsistoti (net nedideliems japonams), deja, nebuvo galimybės. Vėliau tokios kapsulės buvo tobulinamos, jas bandyta pritaikyti jei ne gyventi nuolat, tai nors viešbučiams. Tačiau vis dėlto buvo prieita prie nuomonės, kad gyvenamajame plote turi būti galimybė išsitiesti visu ūgiu.
Ilgai laukti neteko: 2001 metais britų architektas Richardas Hordenas su kolegomis nusprendė sukurti mažiausią pasaulyje kambarį. Jame buvo mini dvigulė lova, virtuvėlė, baras, televizorius, oro kondicionierius, rūbinės ir drabužinė, iš viso 2,6 metrų ploto. Šis skaičius buvo pasirinktas neatsitiktinai: tai yra ne mažiau erdvės, kad kambario centre stovintis žmogus galėtų laisvai ištiesti rankas iki sienų ir lubų. Viskas susimontuoja taip, kad transformuotoje erdvėje galima padaryti net mini šokių salę. Tačiau... ar daug kas norėtų taip gyventi?
Dideli namai – ne mažiau problemų
Tačiau kuo daugiau erdvės, dar nebūtinai tuo daugiau laimės. Kaip skelbiama „Journal of Industrial Ecology“, minimalaus gyvenamojo ploto standartai kiekvienoje JAV valstijoje skirtingi, pavyzdžiui, Arkanzase – 242 kvadratinių metrų šeimai, Ohajo valstijoje – bent 168. Ir tai greičiausiai yra geriau nei sėdėti susirietus japoniškoje kapsulėje. Vis dėlto didelio ploto problema yra kita: prarasta erdvės kontrolė.
Veiksminga vidaus erdvės organizacija yra individualus klausimas, juo rūpinasi dizaineriai. O tuo, kiek daiktų reikia, kad žmogus būtų laimingas, – jau mokslininkų problema. Štai JAV psichikos sutrikimų centras atliko tyrimą su žmonėmis, viena jų grupė kaupė namuose įvairius reikalingus ir nelabai daiktus, kita grupė nebuvo nuo daiktų priklausoma. Jų buvo paprašyta atrinkti nereikalingus daiktus ir jų atsisakyti. Pasirodė, kad rūšiavimas „kaupėjams“ kėlė nerimą ir net paniką, jie niekaip negalėjo priimti ryžtingų sprendimų, kitaip nei „nepriklausomų nuo daiktų“ grupėje. Šis eksperimentas patvirtina principą, kad ne tiek erdvės, kiek organizavimo trūkumas gali turėti įtakos sveikatai. Taigi svarbų vaidmenį vaidina ne tiek asmeninės erdvės dydis, kiek jos veiksmingumas. Tai yra ji turi būti organizuota taip, kad būtų tinkama gyventi ir nebūtų per daug apkrauta.
Ta pačia tema, t. y. kiek žmogui reikia gyvenamosios erdvės ir nuo priklauso jos poreikis, kalbame su UNESCO Asmenybės ugdymo instituto „Rafaelis“ įkūrėja Marija Mendele-Leliugiene.
Taigi pirmiausia – nuo ko priklauso gyvenamosios erdvės poreikis?
Pirmiausia gyvenamoji erdvė priklauso nuo to, koks yra pats žmogus, kokie jo poreikiai, tikslai, ką jis veikia, kokios jo galimybės. Gyvenamąją erdvę reiktų sieti su asmenine erdve, taigi tai ir psichologinė erdvė, reikalinga saugiam buvimui, ir dvasinė erdvė, kuriai yra labai svarbi tolerancija, pagarba, ir t. t. Bet šiais laikais, kai yra labai didelis skurdas (sakyčiau, net pavojingas), tokią erdvę susikurti labai sunku. Kiekvienas nori turėti geras gyvenimo sąlygas, bet galimybės ne kiekvienam leidžia. Aišku, kad poreikis turėti didesnę, oresnę, tinkamesnę gyvenimo erdvę gali tapti tikslu, motyvuoti veikti ir ją susikurti. Bet, tarkim, vaikai, kurie auga šeimoje, negali turėti įtakos erdvės padidinimui. O jeigu kalbėtume apie socialinius būstus, kur viename dešimties ar dvylikos kvadratinių metrų kambarėlyje gyvena nuo penkių iki dvylikos žmonių... Ir visiškai kas kita, kai šeima gali leisti sau pasirinkti tokį gyvenamąjį plotą, kad ir tėvai jaustųsi oriai, ir vaikai turėtų sąlygas jaustis oriai.
O ar gali būti jos per daug?
Čia priklauso nuo to, ką toje erdvėje žmogus žada daryti.
Na, ne veikti, dirbti, bet tiesiog gyventi?
Mano nuomone, per daug erdvės tiesiog negali būti. Tačiau kartais ir pilis ar patys prabangiausi rūmai gali tapti tikru kalėjimu, jeigu namuose nėra vadinamojo sveiko oro, gerų, šiltų santykių. Žiūrint, ką tu veiki ir kam ta erdvė yra skirta. Jeigu ji yra tiesiog kaip paminklas, tai tuomet ten nenorės grįžti nei pats šeimininkas, nei kitiems bus malonu ateiti į tokius namus.
Kuo blogai vaikui ar suaugusiajam, jei erdvės per mažai?
Pirmiausia viskas priklauso nuo tarpusavio santykių. Pamenu, kažkada mūsų buvusių partnerių švedų šeima lankė socialiai remtinas šeimas Lietuvoje. Matydami, kaip skurdžiai ir ankštai gyvena daugiavaikės socialiai remtinos šeimos (kai kur net trūkdavo vietos atsisėsti), jie pabrėžė, kad jei yra širdžių vienybė, nesvarbu, kiek vietos, jos užtenka visiems. Jie buvo sužavėti to, kas vyksta. Net jei skurdas, trūksta erdvės, bet toje mažoje erdvėje tikrai nėra pažeidžiamas nė vieno šeimos nario orumas. Ir visiškai kitaip, kai santykiai nėra geri, tada nesvarbu, kokio dydžio namas, erdvės vis tiek bus mažai.
Ar gyvenimas daugiaaukštyje tokios pat kokybės, kaip ir savame name, ar psichologiškai yra skirtumas, kokiame būste gyveni?
Be abejo, yra. Kuo arčiau gamtos, tuo žmogus geriau jaučiasi. Ir psichologiškai, ir dvasiškai, ir emociškai, nes gamta padeda atgauti pusiausvyrą, vidinę harmoniją. Daugiaaukštyje, jeigu nors vienas kaimynas triukšmingas, kenčia visi, negali pailsėti, o svarbiausia, kad ką nors pakeisti esi bejėgis. Taigi skirtumas akivaizdus.
O ar turi reikšmės tai, kad gyvena daug žmonių?
Yra nuomonė, kad daugiaaukščiuose daug sunkiau išgyventi. Tiesa, yra ir privalumų, žmogus įgyja tam tikrą imunitetą, jam lengviau gyventi XXI amžiaus džiunglėse. Taigi nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Kaip pakomentuotumėte atvejus, kai tėvai stato namus ne tik sau, bet ir vaikams ar net vaikų vaikams. Juk lyg ir stengiasi pasirūpinti jų gyvenamąja erdve, bet vaikai paprastai stengiasi išeiti, nors ploto prasme erdvės jiems kaip ir užtektų?
Manau, kad tai visų posovietinių šalių liga, kai visiems reikėjo kažkokiu būdu išgyventi. Ir dar diktatoriškas auklėjimo stilius – esą aš žinau, ko reikia mano vaikams. Taip bet kokiu atveju jau atimama galimybė vaikams būti savarankiškiems, o tai jau yra orumo pažeidimas. Kiekvienas vaikas nori susikurti savo gyvenimą, jis suauga ir išeina iš tėvų. Tai yra normalu.
O mano asmeninis požiūris į tą vadinamąją gigantomaniją yra neigiamas. Tai tiesiog nevalyvas, neekologiškas požiūris į viską – juk pasistatai daug daugiau nei tau reikia, paskui susidurti su problema, kaip visa tai išvalyti, o kur dar šildymas, energetiniai resursai, taigi tai tas pats žemės resursų eikvojimas. Tai jau, sakyčiau, nesveika.
O kaip pakomentuotumėte japonų minimalizmą. Ar jis nekelia diskomforto?
Manu, kad tai yra ir gerai, ir ekonomiška, ypač XXI amžiuje, kai beprotiškas gyvenimo tempas, kai žmonės dirba „nuo iki“ ir į namus grįžta tiktai permiegoti.
Aišku, kai kuriuos žmones, pavyzdžiui, kūrėjus, reikėtų vertinti kitaip. Kuriančiam žmogui tokiuose ankštuose būstuose tiesiog neįmanoma. Jeigu nuo manęs priklausytų, tai aš jiems sudaryčiau sąlygas gyventi tinkamoj erdvėj. Štai, kad ir didelių kompanijų vadovų yra dideli kabinetai ne dėl to, kad ten būtų rengiami susirinkimai ar pan., o dėl to, kad mintims būtų erdvės. Lygiai tas pats kaip, pavyzdžiui, dailininkai turi studijas, jie susikuria savo erdvę, taigi kūryba reikalauja didesnės erdvės, viename ar dviejuose kvadratiniuose metruose kurti sudėtinga. Taigi tai visai kita žmonių kategorija.
Mūsų namų mikroklimatas turi didelę įtaką sveikatai. Turbūt daugelis ne kartą esame pajutę, kaip, ilgiau pabuvus sausame kambaryje, pradeda džiūti akys ar kaip kambario drėgmė, atrodo, ima skverbtis į kaulus. O kokios aplinkos sąlygos žmogui tinkamiausios – sveikos ir leidžiančios jaustis patogiai? Patalpų mikroklimatą nulemia trys pagrindiniai oro veiksniai – oro temperatūra, oro drėgmė ir oro judėjimas. Specialistai yra nustatę, kokie jie turėtų būti namuose, kad būtų „kaip tik“....
Skaityti daugiauKonservavimas žema temperatūra – puikus konservavimo būdas, kadangi galima ilgai išlaikyti greitai gendančius maisto produktus esant minimaliam jų maistinės ir biologinės vertės sumažėjimui. Išlieka vitaminai, fermentai ir kitos vertingos maistinės medžiagos. Užšaldyti maisto produktai išlaiko spalvą, sultingumą, aromatą ir tvirtumą, nes užšaldžius produktus jų viduje temperatūra nukrinta iki -18 laipsnių, kai sustoja visi gyvybiniai-biocheminiai procesai. Ar visas sodo ir miško gėrybes galima šaldyti? Iškyla ne tik šis klausimas, bet ir dar daug kitų. Kokiais pagrindiniais principais vadovautis užšaldant ir atšaldant produktus konsultuoja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Visuomenės sveikatos instituto direktorius Rimantas Stukas....
Skaityti daugiauBesirūpindami sveiku maistu bei ekologiškais produktais, neretai pamirštame apie indus, kuriuose verdame maistą. O juk netinkamas indas gali tapti įvairių negalavimų priežastimi. Kokį puodą pasirinkti? ...
Skaityti daugiauBuities tvarkymas be chemikalų Dauguma buitį tvarkome naudodami įvairias tam skirtas priemones su cheminėmis medžiagomis, tikėdamiesi geriausio rezultato. Tačiau žinome, kad priemonės su cheminėmis medžiagomis yra kenksmingos sveikatai (gali sukelti alergiją, bėrimus ant odos ir pan.), o ekologiškos priemonės, nors ir veiksmingos, bet ne visiems prieinamos. Todėl pamėginkime prisiminti keletą senų, tačiau veiksmingų priemonių ir būdų, kaip tvarkytis buityje naudojant kuo mažiau cheminių medžiagų ir taip saugant savo sveikatą. ...
Skaityti daugiauVasara… Kaip smagu pasinerti į visus šio šiltojo metų periodo malonumus – žydinčiose pievose paklausyti žiogelių svirpimo, smaragdo žaluma pasipuošusiame miške pasidžiaugti paukščių serenadomis, panardinti saulės įkaitintą kūną į gaivų ežerą, atverti langus ir pajusti aksominės nakties alsavimą… Viskas būtų labai puiku, jei ne milijonai uodų, musių, muselių, mašalų, sparvų, erkių ir kitų bjaurių padarų, kurie tik ir laukia, kad galėtų mus pakramsnoti. Daugybė gamtos gyvių, deja, įtraukė žmogų į savo meniu. O kur dar visos dryžuotos skraidančios teroristės – bitės, širšės, vapsvos, kamanės? Jos neminta mūsų krauju, tačiau labai atkakliai gina savo teritoriją nuo neprašytų įsibrovėlių, o jei dar neleisime joms pasmaguriauti mūsų stalo saldžiomis gėrybėmis – kerštas garantuotas. Kandantys ir geliantys įkyrūs skrajūnai apkartina stovyklavimo, žvejybos, medžioklės ir kitus laisvalaikio leidimo malonumus labiau nei lietūs, perkūnija, šaltas oras, negausūs laimikiai kartu. Kasmet mes išleidžiame daugybę pinigų, kad atsikratytume šių godžių padarų ar bent palengvintume kraugerių sukeltas kančias....
Skaityti daugiauDaugelio mūsų gyvenimas yra dinamiškas, aktyvus ir užimtas. Dirbantieji įstaigose turi rengtis gražiai ir patogiai kiekvieną darbo dieną. Laisvalaikio metu taip pat norime dėvėti ne tik gražius bei madingus, bet ir patogius, praktiškus drabužius. Pirkdami juos dažnai atkreipiame dėmesį į gaminio sudėtį, bet ne visada tai mums ką nors sako. Ką reiktų žinoti apie įvairius pluoštus, renkantis rūbus kasdienai, išeigai ar poilsiui, ką pasirinkti konkrečiu atveju ir kodėl, papasakojo „Monton“ parduotuvės konsultantė Kristina JUOZAPAVIČIENĖ ir AB „Audimas“ rinkodaros specialistas Tomas MOTIEJAITIS. ...
Skaityti daugiauMūsų patalpų gaiva pirmiausia priklauso nuo švaros ir dažno vėdinimo, nuo kiekvieno gyvenančiojo ar dirbančiojo asmeninių higienos įpročių. Gaivų ir švarų patalpų orą malonu pakvėpinti natūraliais eteriniais aliejais, smilkalais. „,Aromatinės žvakės, eteriniai aliejai švarina, dezinfekuoja orą mūsų aplinkoje, skleidžia malonų kvapą, pakelia nuotaiką, – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gydytoja alergologė-pulmonologė doc.dr. Eglė Vaitkaitienė. – Dar geriau, jei namai kvepia džiovintais rožių žiedlapiais, levandomis, rozmarinais ar čiobreliais.“ Apie tai, kokios sveikatai saugios priemonės padeda palaikyti namuose malonų kvapą ir kaip jas tinkamai naudoti, ir kalbamės su docente....
Skaityti daugiauTelevizorius – neatsiejamas daugelio lietuvių laisvalaikio atributas. 2014-ųjų pavasarį tyrimų bendrovės GfK atliktas tyrimas rodo, kad net 89 proc. mūsų šalies piliečių žydrąjį ekraną įsijungia kasdien, 9 proc. – bent kartą per savaitę. Žinių laidos, sporto varžybos, dokumentiniai filmai ar animaciniai filmukai – televizorių mėgsta žiūrėti ir vaikai, ir suaugusieji. Tam, kad laikas prie ekrano nenuvargintų akių, svarbu laikytis keleto taisyklių. Kokios jos, pasakoja gydytoja oftalmologe Rūta Kėvelaitienė....
Skaityti daugiauTurbūt bent viename kiekvieno namo, buto ar biuro kambaryje galima aptikti vazonėlį su gėlėmis. Jos ne tik puošia namus ar maloniai kvepia, bet ir grynina orą. Dar iš mokyklos laikų biologijos pamokų prisimename, kad dieną augalai, sugerdami anglies dvideginį, išskiria deguonį. Be to, augalai turi ir emocinį poveikį žmogaus organizmui. ...
Skaityti daugiauMokslininkai nustatė, kad maždaug 6–12 proc. gyventojų yra alergiški namų dulkėms, dažnai to net nežinodami. Palyginti su ankstesniais metais, pastebimas gana didelis tokių alergijų padidėjimas. Alergijos namų dulkėms priežastis yra mažyčiai voragyviai – namų dulkių erkės....
Skaityti daugiauNenuostabu, kiekvienas nori gyventi gražiuose, jaukiuose ir skoningai įrengtuose namuose. Tačiau specialistai perspėja: jei nebūsite atsargūs ir nekreipsite dėmesio į tai, kokias statybines medžiagas renkatės, atnaujintuose namuose dar ilgai negalėsite gyventi, nes teks rūpintis savo pašlijusia sveikata. Kaip išvengti nelaimių remontuojant namus ir išsaugoti sveikatą, pasakoja Šiaulių visuomenės sveikatos centro Sveikatos saugos skyriaus vedėja gydytoja Jūratė Karalevičienė....
Skaityti daugiauApie vilną esame girdėję daug. Galbūt vaikystėje nekęsdavom „piktų“ megztinių, o susirgę žinodavom, kad, pakaitinus kojas, mama vis vien užmaus vilnones kojines ir lieps taip miegoti visą naktį. Kas tai: mamų prasimanymai ar gydymo metodas? Ar iš tikrųjų vilna tokia reikalinga norint būti sveikam?...
Skaityti daugiauPoreikis periodiškai atsitraukti į privatų prieglobstį užkoduotas daugeliui žinduolių, paukščių, varliagyvių ir net kai kuriems vabzdžiams. Tam vieni randa natūralią pastogę gamtoje, kiti kasasi urvus. Štai jau septynerių devynerių metų amžiaus vaikai pradeda statyti „namus“ iš antklodžių ar įsirengia keistas konstrukcijas medžiuose. Taigi asmeninio kampo reikia visiems, ir jo funkciją paprastai atlieka mūsų būstas. Tačiau kiek erdvės reikia žmogui, kad jis jaustųsi patogiai, ir kokia ji turėtų būti?...
Skaityti daugiauSunku įsivaizduoti šiuolaikinę iškylą gamtoje be vienkartinių indų. Vis dažniau plastikinės lėkštės, įrankiai ir puodukai atsiduria ant šventinio stalo (pavyzdžiui, per vaikų gimtadienį). Žinoma, juk taip patogiau, po šventės namų ruoša užtrunka itin trumpai – sumetei į šiukšlių dėžę, nuvalei stalus – ir viskas. Be plastikinio vandens butelio neįmanoma nė viena tolimesnė kelionė, nesvarbu – riedučiais, dviračiu ar automobiliu. Tačiau ar visos plastikinės pakuotės yra saugios? Kokias geriau rinktis maistui, o kurias apeiti ratu? Apie visa tai pasakoja Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistė Justė Buzelytė....
Skaityti daugiauvasarą baltijos bangose atsigaivinti panorę poilsiautojai patyrė nemalonių...
Skaityti daugiauĮvairioms technologijoms sparčiai tobulėjant, atsirado puiki galimybė išsirinkti reikalingus ir tinkamus stalo įrankius, indus, kuo įvairiausių ir įmantriausių formų ir spalvų. Dažnai prie pirkimo prisideda ne vien poreikis, mada, progos, šventės, bet ir įvairios akcijos, maža indų ir įrankių kaina. Prieš perkant naujus indus ar naudojant turimus, svarbu žinoti jų privalumus, trūkumus ir poveikį mūsų sveikatai....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę