Radiacija – beskonis ir bekvapis priešas

Kaimyninėms šalims Baltarusijai ir Rusijai įgyvendinus savo branduolinės energetikos planus, dvi jėgainės Baltarusijos Astrave ir Rusijos Nemane (Kaliningrado srityje) išdygs labai arti Lietuvos sienų. Baltarusijos – 23 km nuo sienos ir 50 km iki Vilniaus, o Rusijos – tik 12 km nuo Lietuvos sienos ir apie 250 km nuo Vilniaus. Dar viena mūsų pačių Visagino AE yra 150 km nuo Vilniaus ir tik 50 km nuo Latvijos miesto Daugpilio. Lietuva atsiduria branduolinio žiedo apsuptyje, ir visa šalis tampa padidėjusios rizikos regionu. Ar galime jaustis saugiai?
 

Pavojus Lietuvai negresia

Radiacinės saugos centro (RSC) direktorius Albinas Mastauskas sako, kad Lietuva tinkamai reaguoja į branduolinę krizę Japonijoje. Jo teigimu, Japonijoje iš atominių elektrinių nutekėjusi radiacija įtakos Lietuvos aplinkai ir žmonių sveikatai negali turėti, ir jokia jodo profilaktika nereikalinga.
RSC atkreipia dėmesį, kad tai nėra pirmas kartas, kai radioaktyvioji tarša su atmosferos masėmis pasiekia mūsų šalį. Lietuvos teritorijoje radioaktyvioji tarša buvo pasklidusi dėl branduolinio ginklo bandymų atviroje atmosferoje 1950–1960 m. ir po avarijos 1986 m. Černobylio atominėje elektrinėje (AE). Minėtais atvejais radioaktyvioji tarša, pasiekusi mūsų šalies teritoriją, buvo nedidelė ir tesiekė šimtąją dalį leistinų lygių, tačiau buvo didesnė nei galėtų būti dėl avarijos Japonijos Fukushima Daiichi atominėje elektrinėje. „Net ir tuo atveju, jeigu šiomis dienomis radioaktyvioji tarša su oro masėmis pasiektų Lietuvą, ji būtų labai maža, ir tikrai neturėtų įtakos šalies gyventojų sveikatai ir apšvitai“, – informuoja RSC.
Pasak A.Mastausko, tendencijos, kad per pastaruosius dešimtmečius bendras radiacinis fonas pasaulyje, Lietuvoje didėtų, nėra. „AE taip pat nedidina radiacinio fono. Nuolat matuojame jį Ignalinos AE, tikriname maisto produktus, vandenį – viskas neperžengia normos. AE bendrą metinį radiacijos foną gali padidinti tik 0,02 proc., tai tikrai labai nedaug ir nekenksminga“, – pažymi A.Mastauskas.
 

Ar žmonės patiria natūralią apšvitą?

Natūralią apšvitą žmonės patiria nuolat. Jonizuojamosios spinduliuotės šaltiniai – kosmosas ir gamtinės radioaktyviosios medžiagos, kurių yra žemėje, vandenyje ir ore. Pagrindinis gamtinės jonizuojamosios spinduliuotės šaltinis – radono dujos. Iš dirbtinių jonizuojamosios spinduliuotės šaltinių dažniausiai naudojami medicinos prietaisai (pvz., rentgeno aparatai ir kt.).
Pasak A.Mastausko, vidutiniškai per metus žmogaus natūraliai gaunama apšvitos dozė yra apie 2,8 milisivertai (mSv). „Metinė apšvitos norma iki pavojingos ribos yra apie 3,8 mSv. Koks yra ūminis apšvitos poveikis? Jei jonizuojamosios spinduliuotės dozė viršija tam tikrą slenkstinį lygį, gali atsirasti odos paraudimas, plaukų išslinkimas, radiaciniai nudegimai ir ūminis radiacinis sindromas (spindulinė liga). Ūminis radiacinis sindromas gali išsivystyti, kai jonizuojamosios spinduliuotės dozė viršija 1 Sv (t.y. 300 kartų didesnė už įprastinę metinę dozę)“, – teigia pašnekovas. AE avarijos metu pagrindiniai radionuklidai, galintys sukelti poveikį sveikatai, yra radioaktyvusis cezis ir radioaktyvusis jodas.
Beje, anot RSC direktoriaus, kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tą pačią radiacijos dozę. „Taip pat skirtingai radiacija veikia ir įvairius mūsų organus – labiausiai ji pažeidžia kraujodarą, skydliaukę, lytinę funkciją, akis ir kt.“, – sako A.Mastauskas.
 

Kaip veikia radiacija

Pasak Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytojos radiologės dr. Rūtos Briedienės, jonizuojamoji spinduliuotė (arba radiacija) veikia žmogaus kūno ląsteles – jos pažeidžiamos arba žūva, pažeidžiama genetinė ląstelės medžiaga – DNR. Jei organizmas gauna nedidelę spinduliuotės dozę, jis sugeba atkurti genetinę informaciją, ląsteles. „Taigi visada svarbu, kokią apšvitą gavome, kiek laiko buvome radioaktyvios spinduliuotės zonoje. Esant labai didelei apšvitai, organizmas nespėja ląstelių atkurti, jos žūva, sutrinka visų organų veikla ir iškyla pavojus žmogaus gyvybei. Be to, pažeidus ląstelių genetinę informaciją, gali sutrikti ląstelių dalijimasis ir pradėti formuotis piktybiniai navikai“, – teigia medikė.
Kokie požymiai rodo, kad žmogus paveiktas radiacijos? Anot dr. R.Briedienės, gavę nedidelę dozę, greičiausiai nieko nepastebėsime. Po didesnės apšvitos atsiranda spindulinei reakcijai ar ligai būdingų simptomų – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės netekimas, vėliau gali prasidėti kraujavimas, infekcijos.
 

Radiacijos ligos

Dr. R.Briedienės teigimu, jei žmogus gauna didelę apšvitos dozę per trumpą laiką, pirmiausia pažeidžiami kaulų čiulpai ir ypač jautrios skrandžio ir žarnyno gleivinės ląstelės. Pažeidimai gali pasireikšti per pirmąsias kelias valandas. Kaulų čiulpai pradeda gaminti mažiau kraujo kūnelių, saugančių organizmą nuo infekcijų, todėl jonizuojamosios spinduliuotės paveiktas žmogus tampa neatsparus infekcinėms ligoms. Nedidelės jonizuojamosios spinduliuotės dozės gali tapti vėžio priežastimi, taip pat gali nulemti įvairius apsigimimus. Žala gali išryškėti praėjus daugeliui metų po to, kai buvo gauta apšvita.
 

Prie radiacijos priprantama?

„Negirdėjau tokio dalyko, kad ilgalaikis padidėjęs radiacinis fonas mažintų kokių nors ligų riziką ar kad prie radiacijos galima būtų priprasti“, – sako RSC vadovas. Tos pačios nuomonės ir VUOI gydytoja radiologė dr. R.Briedienė.
„Teko skaityti priešingą informaciją: JAV, Didžiojoje Britanijoje parduodami namai, pastatyti padidėjusio radioaktyvumo vietovėse. JAV dėl dirvos savybių, kur randama urano, o Britanijoje padidėjęs plutonio kiekis dirvoje rastas dėl greta esančio reaktoriaus. Deja, šie namai pirkėjų nesulaukia“, – sako medikė.
 

Apsauga nuo apšvitos

Radioaktyviosios medžiagos į žmogaus organizmą gali patekti iš aplinkos kvėpuojant, su maistu ir vandeniu, per odą. Anot dr. R.Briedienės, norint apsisaugoti nuo vidinės apšvitos, reikia nevykti į užterštas vietas arba stengtis kuo greičiau iš jų išvykti, nevartoti užterštų maisto produktų ir vandens. Nuo didelės išorinės apšvitos greičiausiai tektų apsisaugoti išvykstant iš užterštos teritorijos arba slėptuvėje. „Įrengiami specialūs deaktyvavimo punktai, kuriuose išmatuojama žmogaus ir daiktų radioaktyvioji tarša, nuo kūno ir aprangos pašalinamos radioaktyviosios medžiagos. Kalio jodidas reikalingas tik esant dideliam radioaktyvaus jodo kiekiui aplinkoje. Tuomet vartojamas jodas neleidžia radioaktyviam jodui kauptis skydliaukėje“, – aiškina pašnekovė.
 

Kada reikia jodo preparatų?

Po įvykių Japonijoje mūsų šalies vaistinėse suaktyvėjo prekyba jodo preparatais. Tačiau, anot medikų, kol kas jų vartoti tikrai nereikia. Radiacinės saugos centras nuolat atlieka radioaktyvumo matavimus aplinkoje. „Kol kas apie padidėjusį radiacinį foną nepraneša net ir arti Japonijos esančios šalys, tad kol kas, manau, mums nerimauti nėra priežasčių. O kad būtų ramiau, galima nusipirkti jodo preparatų ir pasidėti namų vaistinėlėje. Kol nėra pavojaus, jų geriau nevartoti, nes gali sutriktų skydliaukės veikla. Nustačius padidėjusią apšvitą, per pirmas 10 val. rekomenduojama išgerti saugią kalio jodido dozę: suaugusiems: 130 mg, vaikams – 65 mg, kūdikiams – 32,5 mg, – sako dr. R.Briedienė. – Taigi, jei būtų pranešta, kad radioaktyvios taršos debesis artėja prie Lietuvos, galima profilaktiškai išgerti jodo preparatų ir geriau likti pastatuose. Jei būtų praneša apie didelę, sveikatai grėsmingą spinduliuotę, reiktų ieškoti slėptuvės (nežinau, ar tokios Vilniuje įrengtos) arba išvykti iš pavojingos teritorijos.“
 

Gal profilaktiškai gerti vyno?

Kalio jodidas apsaugos tik nuo radioaktyviojo jodo. O kaip apsisaugoti nuo kitų radionuklidų, pvz., radioaktyviojo cezio? Gal gerti raudonojo vyno?
„Raudonojo vyno taurė vakarieniaujant ar žaliosios arbatos puodelis tikrai veiks geriau nei tiesioginių žinių iš katastrofos vietos transliacijos stebėjimas. Iš tiesų raudonajame vyne, kaip ir žaliojoje arbatoje, pomidorų, vynuogių, obuolių sultyse yra antioksidantų, kitų veiklių medžiagų, padedančių kovoti su laisvaisiais radikalais, kurie veikia mus ir radiacijos metu, ir lygiai taip pat kiekvieną dieną, susidarantys dėl automobilių taršos, rūkant ir panašiai. Nuo kitų radionuklidų taip neapsisaugosime, tačiau daugiau kalio turintis maistas (kadangi kalis visiškai sustabdo cezio įsisavinimą) ir geležies turintis maistas (jūros dumbliai, raudona mėsa) stabdo cezio ir plutonio pasisavinimą“, – atsako medikė.
 

****
Kas yra kalio jodido tabletės?

Kalio jodido tabletėse yra stabiliojo jodo, kuris „įsotina“ skydliaukę ir neleidžia patekti į ją radioaktyviajam jodui. Tai ilgesniam laikui sumažina skydliaukės vėžio išsivystymo riziką. Kalio jodido tabletės nėra „priešnuodis nuo radiacijos“. Jos neapsaugo nuo išorinės apšvitos ir kitų nei radioaktyvusis jodas radionuklidų. Kai kuriems asmenims (pvz., tiems, kurių inkstų funkcija sutrikusi) kalio jodidas gali sukelti komplikacijas. Todėl, atsakingoms institucijoms nerekomendavus, kalio jodidas nevartotinas.
 

Nemokami apšvitos tyrimai

Gyventojai, norintys išsitirti išorinę ir vidinę taršą (ar skydliaukėje nėra susikaupę radionuklidų), ar daiktus dėl galimos jų radioaktyviosios taršos, gali kreiptis į Radiacinės saugos centrą Vilniuje telefonu 236 1936 arba atvykti į jį (Kalvarijų g. 153), prieš tai susitarę telefonu. Tyrimai atliekami nemokamai.

 

Žmogus – jonizuojamosios spinduliuotės šaltinis?

Kiekvieno žmogaus organizme yra radioaktyviųjų kalio, anglies, tričio, radžio, švino, polonio ir kitų medžiagų. Daugiausia (apie 3–5 tūkst. bekerelių) žmogaus kūne yra radioaktyviojo kalio, kurio aptinkama raumenyse, nerviniame audinyje, kepenyse. Kalis Žemėje egzistuoja nuo pat jos atsiradimo, todėl į žmogaus organizmą patenka ne iš atominių elektrinių, kaip daugelis galėtų manyti.
Pagrindinis radionuklidų patekimo į žmogaus organizmą šaltinis – maisto produktai. Dalis radionuklidų į organizmą patenka ir kvėpuojant. Pavyzdžiui, gamtinės kilmės radono skilimo produktai polonis, bismutas ir švinas patenka į kiekvieno žmogaus organizmą, nes radono yra visur.
Iš viso vidutiniškai žmogaus kūne yra apie 10 tūkst. bekerelių įvairiausių radionuklidų, dalyvaujančių medžiagų apykaitoje. Taigi kiekvienas iš mūsų turime radionuklidų savo kūne ir esame jonizuojamosios spinduliuotės šaltiniai.
Radiacinės saugos centro inf.
 

Įdomu

• Po avarijos Černobylio AE buvo manoma, kad užteršta zona aplink elektrinę daug metų bus „išdeginta žemė“, kurioje neišliks nei gyvūnų, nei augalų. Tačiau 30 kilometrų atskirties zonoje sparčiai veši augmenija, veisiasi laukiniai žvėrys. Ekspertai spėja, kad augalai nesunkiai prisitaikė prie naujo radiacijos fono, nes prieš daug milijonų metų gyvybė Žemėje buvo priversta kovoti su didelėmis radiacijos dozėmis, o įvykiai Černobylio AE galėjo atgaivinti senus išgyvenimo mechanizmus.
• Tyrimai rodo, kad aplink Černobylį gyvenantys paukščiai turi mažesnes smegenis. Mokslininkai spėja, kad tai tiesiogiai susiję su fonine spinduliuote, kuri liko po atominio reaktoriaus sprogimo.
 

Faktai apie AE

• Pasaulio branduolinės asociacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje statomi 62 branduoliniai reaktoriai. Iš jų beveik pusė yra Kinijoje. Be to, ateityje planuojama pastatyti dar 158 naujus reaktorius, iš kurių 50 turėtų būti įrengiami Kinijoje. Daugiausiai energijos pasaulyje atominėse jėgainėse – beveik 80 proc. – šiuo metu pagamina Prancūzija. Joje veikia 58 tokio pobūdžio elektrinės ir vyksta dar dviejų statyba. Norėdama uždaryti vos du branduolinius reaktorius ir aprūpinti savo sostinę elektros energija, ši šalis turėtų įkurti arba penkias hidroelektrines, arba 360 vėjo jėgainių, arba daugiau nei 12 tūkst. hektarų padengti saulės kolektoriais.
• 1986 m. balandžio 26 d. Černobylio AE įvyko avarija, dėl kurios į aplinką pateko daugiau kaip 50 tonų radioaktyvių medžiagų – tai prilygsta 500 atominių bombų, kurios 1945 metais buvo numestos ant Hirosimos. Radiacijos dozė greta Černobylio 4-ojo reaktoriaus ir jo nuolaužų netrukus po sprogimo siekė 10–300 Sv (10 000–300 000 mSv) per valandą.
• Radioaktyviomis medžiagomis vien Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje buvo užteršta apie 150 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorija. Nuo 1986 iki 1990 metų Černobylio katastrofos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 800 tūkstančių likviduotojų. Iš jų 7 tūkstančiai iš Lietuvos. Oficialiais Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos skaičiavimais vienaip ar kitaip nuo Černobylio AE avarijos nukentėjo ne mažiau kaip 9 mln. gyventojų. Iš jų 3,2 mln. Ukrainoje, iš kurių apie mln. vaikų.