Gydytojau, pasigydyk pats!

LIGOS PRIKLAUSO PACIENTAMS, SVEIKATA – GYDYTOJAMS. ŠIUO MITU TIKI IR MEDIKAI, IR PACIENTAI. SERGANTIS ŽMOGUS, ATĖJĘS PAS GYDYTOJĄ, TIKISI, KAD PASTARASIS BUS SVEIKAS IR PADĖS PASVEIKTI JAM. TAČIAU PO BALTU CHALATU YRA PAŽEIDŽIAMAS ŽMOGUS, KURIS SERGA VISOMIS GALIMOMIS LIGOMIS.
 

Ar gydytojai rūpinasi savo sveikata?


Deja, posakis “šiaučius be batų” tinka ir gydytojams. Sirgdami jie rečiau kreipiasi pagalbos į kolegas ar pasinaudoja nedarbingumo lapeliu. Net ir sirgdami infekcinėmis ligomis, jie dažnai dirba, sukeldami pavojų užsikrėsti ir savo kolegoms, ir pacientams. Susirgę gydytojai gydosi patys, neatlieka tyrimų ir todėl sunkesnės ligos jiems dažnai nustatomos pavėluotai.
 

Stresai gydytojų darbe


Gydytojų darbas kelia daug streso. Jiems nuolat tenka bendrauti su kenčiančiais žmonėmis, matyti skausmą ir mirtį. Šiuo atžvilgiu didžiausią stresą kelia chirurgijos ir psichiatrijos specialybės. Nemažą stresą darbe patiria paramedicinos personalas: laborantai fizioterapeutai, rentgenologai, patologai ir kt., kadangi jų darbas labai atsakingas, tačiau jie gauna mažai teigiamo atgalinio ryšio ir pasitenkinimo. Taigi dėl nuolatinio streso darbe medicinos darbuotojai patiria didesnę riziką sirgti visomis su stresu susijusiomis ligomis nei kitų specialybių žmonės.
 

Gydytojų nesirūpinimo savimi priežastys


Patys gydytojai dažniausiai aiškina, kad tai daryti jiems trukdo didelis darbo krūvis. Ir ligoninėje, ir poliklinikoje dirbantys gydytojai yra labai užimti, net ir sirgdami jie eina į darbą, nes žino, kad kolegoms bus per sunku juos pavaduoti. Budėjimų grafikai yra stabilūs ir, vienam gydytojui susirgus, kitiems kyla nemažų problemų, nes ne visada taip greitai galima sergantįjį pakeisti. Todėl daugelis, nepaisydami ligos, jei tik jėgos leidžia, stengiasi dirbti.


Gydytojai dažnai neigiamai ar skeptiškai žiūri į sergančius bendradarbius. Todėl susirgęs gydytojas iš savo kolegų dažniau gali sulaukti susierzinimo, pašaipos ar geriausiu atveju – ignoravimo, bet ne užuojautos. Taip yra ne todėl, kad jie nejautrūs, blogi žmonės, bet dėl psichologinės gynybos.
Medikai savo darbe kasdien susiduria su skausmu, mirtimi, nepagydomomis ligomis, o tai kelia labai daug nemalonių jausmų. Jeigu kentėtų su kiekvienu pacientu, jie neišgyventų. Todėl nesąmoningai pasireiškia psichologiniai gynybos mechanizmai: jausmų izoliavimas ir projekcija. Jausmų izoliavimas padeda į pacientų ir savo problemas žiūrėti racionaliai, atsietai nuo jausmų. Projekcija yra toks psichologinės gynybos mechanizmas, kai savo nemalonius, nepakeliamus jausmus priskiriame kitiems. Taip gydytojai projektuoja į pacientus baimę, bejėgiškumą, nepasitikėjimą, ir jiems patiems tai leidžia jaustis stipriems ir nepažeidžiamiems. Dėl projekcijos tarp gydytojų ir pacientų yra labai griežtas vaidmenų pasiskirstymas: pacientai yra silpni, išsigandę, nepasitikintys ir bejėgiai, o gydytojai – stiprūs, viską žinantys ir galintys, pasitikintys savimi. Kai gydytojas suserga, šie vaidmenys susimaišo, tai kelia nerimą ir susierzinimą. Sergantis gydytojas lyg ir sugriauna visų nesąmoningai palaikomą iliuziją, kad žmonės baltais chalatais yra nepažeidžiami. Todėl gydytojams labai nemalonu sirgti net ir nesunkia liga – jie stengiasi kiek tik galima ilgiau ignoruoti savo negalavimus.
Kita psichologinė priežastis, dėl kurios gydytojai vengia pripažinti savo ligą ir adekvačiai gydytis, kartais vadinama “pagalbą teikiančių profesijų sindromu”. Šį sindromą 1979 m. aprašė psichoanalitikas Malan. Jis teigė, kad žmonės, dirbantys sveikatos ir socialinėse tarnybose, yra labiau linkę padėti kitiems ir nemoka pasirūpinti savimi. Dauguma šių profesijų žmonių užaugo šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai negalėjo adekvačiai pasirūpinti savo vaikais. Taip galėjo atsitikti dėl vieno iš tėvų depresijos, alkoholizmo, nuolatinių konfliktų ar nuovargio. Dažniausiai vaikystėje visi žavėdavosi tokių vaikų talentais ir sugebėjimais. Jie anksti išmoko vaikščioti, kalbėti ir jau pirmaisiais metais nustojo šlapintis į kelnes. Nuo pusantrų metų jie sugebėdavo rūpintis savo jaunesniais broliukais ar sesutėmis, padėdavo tėvams.
Vaikas tokioje šeimoje nuolat stengiasi padėti tėvams geriau susidoroti su jiems iškylančiais sunkumais, tačiau tai padaryti jis, aišku, nepajėgus. Stengdamasis kompensuoti savo bejėgiškumą, užaugęs jis renkasi profesiją, leidžiančią padėti kitiems. Šie žmonės visą gyvenimą puikiai susidoroja su viskuo, ko imasi. Daugelis jais ir toliau žavisi bei pavydi sėkmės. Atrodytų, jie stiprūs ir pasitikintys savimi. Tačiau nepaisant sėkmingos karjeros ir pasiekimų, giliai viduje jie jaučia tuštumą, beprasmiškumą ir depresiją, kurią slepia po tariamos visagalybės iliuzija, stengdamiesi įtikinti save, kad “gali viską”. Gydytojo profesija labai padeda šią iliuziją palaikyti. Juk gydytojas neturi teisės pasakyti: “aš negaliu, esu pavargęs, blogai jaučiuosi” arba “man per sunku”. Gydytojai dirba ne tiek kiek gali, o tiek kiek reikia: 24 ar 48 val. be poilsio, miego, visada žvalūs ir susikaupę. Gydytojos moterys po paros sunkaus budėjimo grįžusios namo nesako: “aš pavargau”. Jos puola tvarkyti namus, gaminti maistą, rūpintis vaikais ir paskui vėl eina į darbą. Tačiau gyvenimo realybė yra tokia, kad energija yra ribota ir kartais kūnas atsisako paklusti, liga priverčia sustoti. Tada “išlenda” nuo vaikystės giliai slėpti jausmai – pyktis, bejėgiškumas, depresija. Todėl gydytojams susirgus net ir nesunkiomis ligomis, jas dažniau lydi depresinės reakcijos. Pagrindiniai simptomai tokiais atvejais yra beprasmiškumo jausmas ir iniciatyvos praradimas, įsitikinimas, kad neverta nieko daryti. Žmogus, kuris rodo aktyvumo stebuklus padėdamas kitiems, dėl savęs negali pajudinti nė piršto.
Prie sunkumo ieškoti pagalbos prisideda ir kitos, organizacinės priežastys. Gydytojai dirba ligoninėse ar poliklinikose tarp įvairių specialistų, su kuriais yra gerai pažįstami ir palaiko draugiškus santykius. Susirgęs gydytojas turi dvi galimybes. Viena – eiti formaliu keliu ir kreiptis į polikliniką pagal gyvenamąją vietą, antra – draugiškai pasišnekėti su kolegomis apie savo sveikatą koridoriuje ar kabinete. Pirmuoju atveju gydytojas turi pripažinti, kad yra pacientas, o tai psichologiškai labai sunku. Antruoju atveju vietoje išsamios ir atsakingos konsultacijos įvyksta draugiškas, neįpareigojantis pokalbis, ir visa atsakomybė už gydymą lieka pačiam sergančiajam. Galbūt jeigu būtų atskiros gydymo įstaigos medicinos darbuotojams, kokias turi kariškiai ir kt., tai palengvintų problemas. Tačiau paradoksalu, kad tokias gydymo įstaigas gali sukurti tik patys gydytojai, o jie savimi pasirūpinti nemoka.
Literartūros sarašas - redakcijoje.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai