Neringa Skrudupaitė: kelionės sustiprina laimės pojūtį

Artėja vasara, atostogų metas. Vieni renkasi poilsį Lietuvoje, kiti planuoja aplankyti tolimas šalis. Apie tai, kokias keliones geriau pasirinkti, kaip joms pasiruošti ir kodėl iš viso verta keliauti, kalbamės su žurnaliste, keliautoja ir TV laidų vedėja Neringa Skrudupaite.
 

Neringai pavyko suderinti darbą ir pomėgį . Keliauti ji pradėjo labai anksti, o į savo pirmąją egzotišką kelionę Tailandą ji nuvyko dar 1995 metais. Jau tada – su mini kamera, nes noras užfiksuoti įspūdžius Neringą lydėjo visuomet. Ir tolimuose kraštuose, ir važinėjant po Lietuvą, ir draugų vakarėliuose kamera yra kartu su ja. Neringa neseniai sugrįžo iš mėnesį trukusios kelionės po Indoneziją ir sutiko pasidalinti savo mintimis apie keliones.
 

Pirmasis klausimas labai paprastas: kodėl jūs keliaujate? Ar tai nulemia jūsų charakterio savybės, ar noras pamatyti pasaulį ir suprasti, kokioje žemėje gyvenate, o gal nuotykių troškimas?


Kelionės- tai būdas pažinti. Kas tu esi, kas yra kiti, kodėl mes tokie skirtingi. Tai galimybė pasaulį pamatyti plačiau ir stipriau pamilti tai, ką turi Lietuvoje. Gal noras keliauti atsirado vaikystėje? Mūsų tėtis buvo jūrininkas. Namai buvo pilni įvairiausių keistenybių: afrikietiškų figūrėlių, iš kardžuvės padarytų kardų, fotografijų su krokodilais. Man kaip mažam vaikui tai buvo pats įdomiausias susidūrimas su naujais pasauliais, kuris dar stipriau suaudrindavo vaizduotę. Iš vaikystės prisimenu egzotišką kavos kvapą, kuris tvyrodavo po to, kai tėtis skrudindavo ir virdavo kavą. Tas aromatas kaskart mane skatino fantazuoti apie tolimas šalis. O dabar man kelionės – ir pomėgis, ir aistra, ir darbas. Tai mano gyvenimo dalis.
 

Tai jūs laimingas žmogus – dirbate darbą kuris labai patinka?


Nesvarbu, kokį darbą dirbčiau, būčiau laimingas žmogus. Laimė užkoduota mumyse ir mes ją kuriame patys. Arba moki būti laimingas, arba ne. Tai nepriklauso nuo to, ką tu dirbi ar ką turi. Gali būti skurdžius, bet laimingesnis už kitus. Kai kurie mano pažįstami turi tiek pat galimybių keliauti, pamatyti pasaulį, bet nekeliauja. Žmonės prašo paruošti įdomesnės kelionės maršrutą ir vis tiek išvažiuoja į Turkiją. Kiekvienas renkasi, kas arčiau širdies ir piniginės. Gali atrodyti, kad mano darbas paprastas. Bet tik pati žinau, kaip sudėtinga išvažiuoti į tokias keliones, nes reikia paruošti medžiagą laidoms, kurios tuo metu bus eteryje. Kelionės reikalauja daug sveikatos ir lėšų. Bet visą savo energiją ir santaupas skiriu joms.
Neringa pasakojo, jog neturi automobilio, nes nuosavas automobilis jai dabar nėra labai reikalingas. Jo išlaikymas kainuotų nemažai lėšų, kurias ji mieliau skiria kelionėms. Pašnekovė mano , kad žmonės galėtų daug mažiau vartoti, o sutaupytus pinigus skirti savo dvasiniams poreikiams tenkinti. Pati keliautoja racionaliai pataupo kasdieniniame gyvenime, tačiau paklausta, ar taupo kelionėse, – atsako:
Kelionėse taupau protingai. Stengiuosi išbandyti viską, ką siūlo šalis. Tai nauja patirtis, nauji įspūdžiai ir jie praturtina. Netaupysiu skrydžiui virš dykumos, bet piniginę užversiu prabangiems restoranams. Ir jokių suvenyrų namams!
 

Bet yra daug žmonių, kurie mano, kad norint keliauti reikia turėti daug lėšų. O jei pajamos kuklesnės? Ką patartumėte jiems?


Reikia turėti motyvaciją. Tada ir finansiškai pasiruošti lengviau. Neužmirškime, kad brangesnė kelionė, tai ir ilgesnė kelionė. Būdami namuose per ilgesnį laiką mes taip pat išleidžiame daugiau, tačiau nepatiriame tokių įspūdžių. Tą finansinį skirtumą atsveria dvasiniai potyriai. Reikia norėti keliauti ir išmokti skaičiuoti. Keliauti yra vertybė. Man kelionės – tai naujas pažinimas, ir senų ryšių atnaujinimas. Daugėja kelionių rūšių. Įspūdingos ir pasaulyje populiarios – gastronominės kelionės. Tiems, kuriuos domina prancūziška virtuvė, patarčiau apsilankyti Lione. Ten galima paragauti pačių įvairiausių patiekalų, pavyzdžiui, vištą kiaulės pūslėje. Su virėju eini į vadinamąsias Bokūzo hales, kur pasiūla daug gausesnė nei mūsų turgų, išsirenki prieskonius, mėsą, daržovės. Grįžęs pats gaminiesi kelių patiekalų pietus. Populiarios ir kelionės „vyno keliais“. Mes pažintines keliones deriname su sportinėmis: kopiam į kalnus, leidžiamės kanjonais. Kelionėje privalu pavargti.


 

Yra žmonių, kurie norėtų keliauti, patirti įspūdžių, bet sunku nugalėti psichologinius barjerus. Paprastai pasiteisinama tuo pačiu pinigų stygiumi ar atostogos būna per trumpos. Ką reikėtų keisti?


Pirmiausia paklausčiau, kaip šie žmonės leidžia savaitgalį Lietuvoje? Nori keliauti, keliausi. Nepriklausys nei nuo piniginės, nei nuo metų laiko. Mūsų šalyje yra ką pamatyti. Turi planą, sėdi į mašiną ar net visuomeninį transportą ir važiuoji. Pavyzdžiui, neseniai buvome nuvažiavę į Rietavo turgų, kur sendaikčių turgelyje radau net Limožo porceliano. Nuostabi aplinka, kalba, žmonių santykiai. Tai įdomu. Po to papusryčiavome Telšiuose, aplankėme Varnius, Šatrijos kalną... Manote daug išleidome? Tikrai ne, o įspūdžių visai kitai savaitei!
 

Kelionės tai ne tik pažinimas, bet ir puikus bendravimo būdas. Žmonės gali labiau atsiskleisti, pažinti vieni kitus. Ar svarbu su kuo keliauji?


Taip, labai svarbu. Kai keliauji vienas, esi nepriklausomas, gali pats priimti sprendimus. Net jei kyla problemų, sulauki pagalbos. Jei keliauji su draugų grupe, turi suprasti, kad esi ne vienetas, o visumos dalis. Dažnai nutinka taip, kad geriausi draugai netampa geriausiais kelionės draugais. Nereikia bijoti ir trumpalaikių kelionės bičiulių, kurie tuo metu tampa tavo bendraminčiais. Smagu, kai keliauja šeimos. Jau nuo vaikystės galima vaikams įdiegti kelionių poreikį, jei su jais pramogausi ne didžiuosiuose prekybos centruose. Paprasčiausia iškyla į užmiestį, į parką, žaidimai ar pasivažinėjimas dviračiais – kelionių pradžia. Ir, aišku, neįkainojamas bendravimas, kurio visiems trūksta.
 

Kaip patartumėte keliauti: kelionių agentūroms padedant, patiems susiplanavus ar tiesiog sugalvojus iš vakaro? Kaip keliauti įdomiau?


Kelionėse kiek žmonių, tiek nuomonių. Vieni įpratę, kad viskas suplanuota, ir jiems nepatinka savarankiškai spręsti. Pati nebijau netikėtų situacijų, nes visada rasiu išeitį. Kitus netikėtumai priverčia jaustis nesaugiai. Tada geriau rinktis kelionių agentūros paruoštą kelionę su gidais ir jau užsakytais viešbučiais. Jei keliaujama su vaikais, taip pat reiktų pasirūpinti iš anksto. Kartą Barselonoje pusė nakties blaškėmės ieškodami nakvynės. Buvo aukštasis sezonas, o mes nerezervavę viešbučio. Teko išvažiuoti į užmiestį. Nebijantiems rizikuoti patariu draugauti su internetu. Pigią kelionę ar viešbutį galima rasti prieš dvi dienas. Turėkite įprotį panaršyti, ką internete pataria kiti keliautojai. Ir niekada nekelkite problemų ten, kur jų nereikia. Kartais geriau su šypsena pagalvoti, na ir kas, kad šioje patalynėje jau kažkas gulėjo. Sunkios kelionės grūdina. Kuo sunkiau, tuo paprasčiau į viską žiūri. Verta pabandyti! Netikėtumas ir yra kelionių žavesys.
 

Ar nemanote, kad keliauti tapo madinga? Dažnas, paklaustas apie pomėgius nurodo keliones. Ar tapome keliaujanti tauta?


Taip. Daug kam tai mados reikalas. Keliaujama, kad pasigirtume, jog buvome ten ir ten. Bet kelionė kelionei nelygu. Viena – keisti buvimo vietą kas tris dienas, kita – dvi savaites pragulėti prie baseino, neišeinant iš viešbučio teritorijos. Tai poilsis o ne kelionė. Perfrazavau vieną žinomą posakį: „Pasakyk, kur tu keliauji, ir aš pasakysiu, kas tu“. Man labiau patinka aktyvi veikla. Po tokių kelionių ilgam jaučiuosi laiminga, dar mėnesį gyvenu įspūdžiais, kuriu naujus planus.
 

O kokia kelionė jums įspūdingiausia?


Įspūdingiausia kelionė? Gal didingoji Persija, arba Iranas, nes kelionė griauna mitą, kad Iranas nesaugus keliauti. Nuostabus architektūrinis Persijos palikimas. Man senoji Irano muzika viena subtiliausių ir gražiausių pasaulyje.
Kas labiausiai stebina? Tai, kad skurdžiai neprašo išmaldos, nes tai negarbinga. Kiekvienoje gatvėje labdaros dėžutė. Didysis suvaržymas keliautojams – privalu griežtai laikytis taisyklių: moterims visada ryšėti skareles, jokių kūną atidengiančių ar aptempiančių drabužių! Vyrams –jokių šortų. Nubaus dorovės policija. Koks iraniečių gyvenimas anapus jų namų durų, lengviau įsivaizduoti apsilankius sostinės Teherano turguje. Parduotuvėlėse greta juodų, žemę siekiančių tunikų siūlo kūną apnuoginančių, blizgančių suknelių. Lietuvoje apie tokias suknias vilkinčią moterį sakytume, kad ji beveik neapsirengusi.
Greta kitas iranietiškas kraštutinumas – laikinosios santuokos. Jos gali trukti nuo kelių valandų iki keliolikos metų, dažnai tikrosioms sutuoktinių poroms apie tai nė nežinant! Taip mažiau formalumų. Kai sutartis baigiasi, pora nebėra susituokusi. Kartais laikinoji santuoka virsta įprasta. Laikinosios jungties priešininkai sako, kad tai įstatymu įteisinta prostitucija.
Dar viena moteriška silpnybė Irane – plastinės nosies operacijos. Nosis su kuprele – siaubingai nemadinga, jei tik išgali, darai operaciją. Beje, persų medicinos šaknys labai gilios. Vien ką reiškia persų kilmės gydytojo ir filosofo Avicenos vardas.
Iranas garsėja ir savo senąja zoroastriečių religija, kurios išpažinėjų Irane liko jos keli procentai. Zoroastriečiai iki šiol meldžiasi žemei, orui vandeniui ir ugniai. Jų vadinamieji tylos bokštai man tapo vienu iš keisčiausių vakaro prisiminimų ir potyrių. Tylos bokštai – tai laidojimo vietos, kur mirusiųjų kūną palikdavo sulesti paukščiams. Paskutiniai laidojimo ritualai baigėsi apie 1960-uosius.
Iranas man, kaip keliautojai, – aukšta kultūra, šilti žmonės (beje, ir geriausi sutikti gidai, kurie išmokė mane pamilti jų šalį) ir skanus maistas. Sako, kad Amerika skolinasi jų mokslininkus.
 

Ar kelionių metu rašote dienoraštį?


Taip, rašau, nes tai labai padeda rengiant kelionių reportažus. Mano asmeniniai dienoraščiai- atvirlaiškiai, kuriuos stengiuosi aprašyti kiekvieną kelionę. Jiems nebūtina mano artimuosius pasiekti pirmiau negu pati grįžtu. Brūkšteliu juos paskutinėmis kelionės dienomis, kai susiguli įspūdžiai. Vėliau smalsu juos pačiai pavartyti: „alkani po Britų muziejaus į oro uostą. Už Portabelo turgų geriau tik Kamdentauno su kinietiškais pusryčiais...“ iš Londono arba „kartais reikia nuskristi tūkstančius kilometrų, kad surastum savo širdies kelionę. Tai Pohara, kuri visus išvilioja į kalnus. Jei bus pažadas grįžti į tikrąjį Nepalą, jis atves mane čia...“ iš Nepalo. Kur bebūtum. Prie Saharos vartų Afrikoje ar laukinėse Miškiniškėse. Iš visur smagu perduoti žinią. Man patinka kurti kelionių tradicijas. Dar viena iš jų- fotografijos, kur pakylu į orą. Virš didžiojo Kanjono ar virš Jordanijos krioklių. Smagios prisiminimo akimirkos. Tik jas ne visada lengva užfiksuoti mano kompanionams.
 

O kas būna jūsų kuprinėje, kai einate į necivilizuotą zoną, pavyzdžiui, džiungles? Ar turite vaistų ar odos priežiūros priemonių?


Į tokias vietas einu ne su kuprine o su kamera. Anksčiau neimdavau jokių vaistų, bet, bėgant laikui, pasidariau apdairesnė. Geriau turėti medikamentų, ir mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Paskutinę kelionę įkando bitė. Supratau, kad reikia būti pasiruošus viskam, kad galėtum tęsti kelionę. Aišku, būtinai pasiimu apsauginio kremo nuo saulės ar šalčio, drėkinamuosius kremus. Reikia atsižvelgti į savo sveikatos būklę pasiimant būtinus medikamentus. Svarbu mokėti rinktis ir pramogas. Ne visi gali nardyti, kopti į kalnus ar šokinėti iš didelio aukščio. Negalima ignoruoti ir skiepų. Reikia laikytis medikų rekomendacijų ir pasiskiepyti nuo tame krašte būdingų ligų. Vinas aplaidumas, kartais gali pakenkti visam gyvenimui.
 

Tikros kelionės reikalauja daug jėgų. Kaip stiprinate savo organizmą prieš jas?


Mėgstu sparčiai vaikščioti. Lankiau sporto klubą, bet dabar padariau pertrauką ir dėl to turėjau atsisakyti labai įdomaus pasiūlymo kopti į kalnus. Fizinis pasirengimas labai svarbu, net nekeliaujant, o kelionėse jis – būtinas. Labai džiaugiuosi žiūrėdama, kaip aktyviai gyvena mano tėvai. Jie daug vaikšto prie jūros (Neringos tėvai gyvena Klaipėdoje), važinėja dviračiais, yra laimingi žmonės. Gal iš jų ir aš išmokau džiaugtis gyvenimu, domėtis aplinkiniu pasauliu, pasitikėti savo jėgomis. Tiesiog būti laiminga. Noriu būti sveika ir laiminga. Tokia ir esu. Kelionės laimės pojūtį tik sustiprina.
Neringa dar pasakojo apie keliones, alpinizmą, sutiktus žmones. Iš jos degančio žvilgsnio, energingo balso tembro buvo galima suprasti, kad ji dar aplankys daug naujų kraštų, įkops ne į vieną kalną. Kelionės – jos aistra, realybė, jos planai ir lūkesčiai. Kalbėdama ši jauna moteris savo energija gali išjudinti ir patį didžiausią namisėdą. Po pokalbio su Neringa Skrudupaite norisi pasakyti „KELIAUKIME“. Kaip galime, su kuo norime, kaip mokame. Juk žemė, kurioje gyvename, tokia įdomi, tokia graži, verta mūsų pastangų ją pamatyti ir išsaugoti.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

time
2009-10-16 23:27
Ydomus,straipsnis

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai