){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Gerklos – gana sudėtingos sąrangos trumpo vertikalaus vamzdelio pavidalo padėtį galintis keisti kvėpavimo sistemos organas (1 pav.). Jų sienas sudaro bent devynios paslankios įvairaus dydžio ir formos kremzlės, tarp kurių didžiausia yra skydinė kremzlė, kuri kaip skydas saugo gerklas. Svarbų vaidmenį vaidina ir kita gerklų kremzlė – antgerklis, kuris ryjant palinksta, uždengia įėjimą į gerklas ir neleidžia maistui ar skysčiams iš ryklės patekti į gerklas. Kremzles jungia skaidulinio audinio plėvės, raiščiai ir judina nedideli gerklų raumenys. Pastarieji, judindami kremzles, atidaro ar uždaro įėjimą į gerklas, plečia ar siaurina balso plyšį, įtempia ar atpalaiduoja balso stygas. Gerklos yra gausiai inervuojamas organas: čia (ypač gerklų pradinės dalies gleivinėje) daugybė gleivinę inervuojančių juntamųjų nervinių galūnių bei skaidulų, reguliuojančių jų raumenų veiklą.
Gerklos yra viršutinėje priekinėje kaklo pusėje, pakibusios ant poliežuvinio kaulo, o per jį prisijungusios prie galvos kaulų. Yra po kaklo oda, kur jas ženklina išsišovęs vadinamasis Adomo obuolys, viršuje ir užpakalinėje pusėje jos siejasi su rykle, o apačioje pereina į gerklę (trachėją). Gerklų padėtis ypač svarbi solistams – dainuojant aukštus tonus, jos yra šiek tiek pakyla, o žemus – nusileidžia.
Dėl padėties ypatumų gerklos lengvai gali būti pažeidžiamos, traumų atveju gali lūžti gerklų sienos kremzlės, plyšti gleivinė, susiformuoti gerklų audinių kraujosruvos, ertmę siaurinantys, neretai gyvybei grėsmingi gleivinės paburkimai.
Gerklų viduje žiojėja vertikaliai pailga gerklų ertmė, jos vidus išklotas gleivine, o išorę supa jungiamasis audinys, kuriuo gerklos paslankiai suauga su aplinkiniais kaklo srities organais ir audiniais.
Maždaug gerklų ertmės ilgio viduryje, siauriausioje, smėlio laikrodį primenančioje gerklų ertmės atkarpoje aptinkamas balso aparatas, kurį sudaro balso klostės („stygos“) ir balso plyšys (2 A ir B pav.).
Balso klostės – tai du tarp gerklų kremzlių išsidėstę storoki išilgai per ertmę nusitęsę pailgi gerklų vidinio paviršiaus audinių iškilimai. Tarp jų lieka, tai priklauso nuo funkcijos, nuolat savo konfigūraciją ir plotį keičiantis balso plyšys. Suaugusių vyrų balso plyšys yra apie 23 mm, o moterų – apie 15–17 mm ilgio.
Balso plyšio konfigūracija nuolat kinta: ramiai kvėpuojant, jis yra trikampio, kalbant – ovalo pavidalo, rėkiant, garsiai dainuojant plyšys susiaurėja, balso klostės įsitempia.
Balso klosčių paviršių dengia gerokai plonesnė (negu kitur gerklose) gleivinė, todėl jos yra šviesesnės. Kartais jų paviršiuje formuojasi įvairaus dydžio mazgeliai, keičiantys balso klosčių virpėjimą, balsas tampa kimus. Tokie mazgeliai neretai pažeidžia aktorių, mokytojų, diktorių, solistų balso klostes.
Klosčių viduje yra tvirta įtempta skaidulinio audinio juosta – balso raištis ir balso raumuo, kuris susitraukdamas šiek tiek keičia balso klosčių ilgį ir paties balso plyšio vaizdą, lemia kylančio balso charakteristikas. Balso aukštį nulemia ir balso klosčių aukštis, ilgis bei storis. Kuo didesnės, storesnės balso klostės, tuo žemesnis balsas. Ilgiausios yra bosų, o trumpos ir plonos – tenorų klostės, pastarieji ypač turi saugoti savo „lepesnį“ balso aparatą.
Mūsų balsas turi daugybę individualumo bruožų ir pasireiškimo galimybių, jas kiekvienas turi žinoti ir be reikalo nepertempti savo balso aparato.
Balsas – vienas iš asmenybės bruožų. Jame atsispindi žmogaus amžius, lytis, emocinė būsena ir daugelis kitų žmogui būdingų charakteristikų, todėl gerklas kažkas vaizdžiai pavadino „žmogaus sielos trimitu“. Kiekvienas kad ir didelėje minioje be vargo atpažins artimųjų balsą.
Balso aparato savybės taip pat priklauso ir nuo gerklų apimties, lytinių hormonų kiekio, įvairių aplinkos veiksnių įtakos. Dažno žmogaus balso klostes veikia sezoninės orų permainos: rudenį, orams atvėsus, dažniau pakosima, balsas prikimsta, mažėja jo skardumas. Kilus dar rimtesniems balso aparato pažeidimams, galima kalbėti tik pašnabždomis. Prikimstama ir garsiai, ilgai kalbant, rėkaujant, šlapiomis kojomis vaikštant šaltame ore, balso aparatą neigiamai veikia skersvėjai, peršalimai, besikartojantys bronchitai, laringitai, lėtinės plaučių ligos.
Ištikus gerklų uždegimui, sutrinka balso klosčių virpėjimas, jos pasidengia gleivėmis, patinsta, parausta. Gerklų gleivinę žeidžia ir silpnina balso raumenis cigarečių dūmai, alkoholis.
Nustatyta, kad klausant muzikinių kūrinių mūsų balso klostės šiek tiek pasyviai vibruoja. Jei blogai skamba orkestras, dainuojama prastai, – tai ne tik dirgina girdinčiojo klausą, bet ir žalingai veikia („disharmonizuoja“) jo balso klostes.
12–14 gyvenimo metais, vykstant lytiniam brendimui, vieniems berniukams staiga, kitiems palaipsniui pradeda reikštis dideli balso pokyčiai (balso mutacija), retesniais atvejais jie kartais užtrunka iki 22–24 metų. Šiuo laikotarpiu suintensyvėja gerklų kraujotaka, gleivinė atrodo paraudusi (tarsi būtų gerklų uždegimas) .
Itin didelis žmonių gerklų ir balso aparato vaidmuo siejasi su kalba. Manoma, kad žmonės pabandė „prabilti“ jau maždaug prieš 200 tūkst. metų. Be abejonės, tai glaudžiai siejosi su galvos smegenų evoliuciniu persitvarkymu (kalba – bene svarbiausias sąmonės „instrumentas“), ėmus dominuoti pirmykščių žmonių visuomeninio gyvenimo apraiškoms.
Kalba – itin sudėtingas procesas, jos išmokstama per gana ilga laiką. Pradedantysis kalbėti nuo mažumės išmoksta girdėti, pamėgdžiodamas – ištarti, vėliau – emociškai nuspalvinti tariamus žodžius, tinkamai perduoti mūsų jausmus. Neretam čia kyla problemų, neretai žmogus negali sklandžiai ištarti kai kurių raidžių, švebeldžiuoja, mikčioja. Jei kūdikį supa ne žmones, jis girdi, pvz., gyvulių keliamus garsus, augdamas jis taip pat išmoks tarti panašius garsus (Mauglio fenomenas), o vėliau, patekęs tarp žmonių, jų kalbos gali ir neišmokti.
Neretai tarp mūsų pasitaiko ir įprastų kalbos garsų suformuoti ir kalbėti negalinčių žmonių – nebylių. Nebylumą lemia keletas veiksnių. Gali būti organinės (dėl organų pažeidimų) ir psichogeninės kilmės nebylumas. Nebylumas dažniausiai būna kartu su kurtumu (dažniausiai – dėl vidinės ausies patologijos), tai vadinamieji kurčnebyliai. Vaikai tada gimsta kurti ar apkursta tuoj po gimimo ir vėliau kalbėti nebeišmoksta. Kai kurie ligoniai (pvz., isterijos priepuolio metu) negali bendrauti kalbos garsais (juos kuriam laikui ištinka vadinamas mutizmas), nors jų balso aparatas nėra pažeistas. Kartais, sutrikus vaisiaus centrinės nervų sistemos raidai, nesusiformuoja vaikų kalbos garsų sudarymo įgūdžiai (formuojasi vadinamasis vaikų kalbinis kurtumas – alalija, nebylumas). Jei nefunkcionuoja kalbos aparatas, jie negali pakartoti girdėtų žodžių, kiti gi sugeba neaiškiai ištarti tik pavienius garsų sąskambius.
Šioje vietoje kylantis skausmas gali byloti apie daugelį patologijų. Trumpai aptarsime skausmą sukeliančias priežastis ir priemones, kurios gali padėti....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiau„Kartais man ima trūkčioti akies voką. Nemalonus pojūtis. Kodėl tai atsitinka ir kaip galima būtų to išvengti?“ – klausia mūsų skaitytojas Alvydas Bradauskas iš Birštono, dirbantis programuotoju. Apie nervinį tiką kalbamės su klinikos „Corpus sanum“ gydytoja oftalmologe Doloresa Margelevičiene....
Skaityti daugiauistorija klizmos - ypač senas gydymo metodas. manoma, kad pirmieji šią...
Skaityti daugiauPats pirmasis B grupės vitaminas – tiaminas – buvo atrastas XX a. pradžioje, ieškant priemonės, galinčios pagelbėti žmonėms, daugelyje šalių sirgusiems sunkia liga, pasireiškiančia nervų pažeidimais, dėl kurių atsirasdavo galvos skausmai, atminties susilpnėjimas bei sutrikdavo eisena ir virškinimas (vadinamoji beriberio liga). Šiandien yra žinoma apie 100 sveikatos sutrikimų, susijusių su B grupės vitaminų trūkumu. Todėl mokslininkai ir gydytojai, kalbėdami apie vitaminus, jau nebeaiškina kiekvieno iš jų vaidmens, o tiesiog nurodo juos kaip gyvybiškai būtinus sveikatai. ...
Skaityti daugiauŽmogaus imunitetas – lyg nematomas skydas, apsaugantis organizmą nuo įvairių bakterijų, virusų ir kitų ligų sukėlėjų. Gyvename ne po stikliniu dangčiu, ir kiekvieną dieną mus „puola“ daugybė mikroorganizmų. Tačiau mes nesusergame kasdien ir vis kita liga. Visa tai – stipraus imuniteto dėka. Tačiau drėgni ir šalti orai, trumpos dienos, vitaminų trūkumas, stresas, ilgas buvimas ankštose ir tvankiose patalpose silpnina imuninę sistemą....
Skaityti daugiauApsisprendimas turėti kūdikį – vienas svarbiausių sprendimų gyvenime. Jei paklaustume būsimų tėvų, kokio vaikelio jie norėtų susilaukti, iš karto išgirstume: sveiko. Iš tikrųjų – sveikata – pats tvirčiausias pamatas visam būsimo kūdikio gyvenimui, todėl ir rūpintis šiuo pamatu reikia jau tada, kai tik gimsta mintis susilaukti kūdikio. ...
Skaityti daugiauSvarstant apie mažėjantį gimstamumą, gyventojų prieaugį, dažnai visai nesusimąstoma, kad tam didelę įtaką turi vyrų sveikata, jų vaisingumas. Šiuo metu visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, apie 16 proc. porų yra nevaisingos, o demografai ateityje – po 10–15 metų – prognozuoja dar labiau gąsdinančius skaičius. Manoma, kad nevaisingumo problemų daugės. Tam įtakos turi gyvenimo būdo pasikeitimai ir tokie veiksniai, kaip bendras neigiamas aplinkos fonas ir užterštumas. ...
Skaityti daugiauKofermentas Q 10 (KoQ10) gali būti laikomas stebuklinguoju 1990-ųjų metų „vitaminu“. Tikrasis šios medžiagos pažinimas prasideda tik dabar: atrandama vis daugiau kofermento Q 10 savybių, vartojimo galimybių ir t.t. Taigi kas žinoma apie kofermentą Q 10?...
Skaityti daugiauOrganizmui senstant ryškėja hipoksemija ir hipoksija, t.y. blogėja deguonies pristatymas ir pasiskirstymas audiniuose. Pagyvenę ir seni žmonės daug greičiau reaguoja į deguonies stoką, nes senstant mažėja atsparumas hipoksijai ir hiperkapnijai. Ypač tai aktualu pagyvenusio amžiaus pacientams, sergantiems išemine širdies liga....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę