Pogimdyvinė depresija: Eleonoros istorija.

Pogimdyvinė depresija, apie kurią nėra girdėjusios mūsų mamos ir močiutės, šiandien vis dažniau ir dažniau trukdo jaunoms mamoms džiaugtis vaikučio gimimu. Kodėl taip atsitinka ir kaip elgtis jai užklupus?

Laimė su ašaromis akyse. Eleonoros pasakojimas

Aš pagimdžiau sūnų būdama 35 metų amžiaus. Apie vaikelį seniai svajojome, neapsėjome be medikų pagalbos- ir pagaliau ilgai lauktas nėštumas. 9 mėnesius aš siaubingai nerimavau, kad tik kas blogai neatsitiktų. Laimei, sūnus gimė sveikas ir mielas.

Turėčiau džiaugtis, bet, o varge... Aš  gulėjau be jėgų  palatoje po cezario pjūvio, sunkiai atsigavau po narkozės, kentėjau skausmus ir man buvo baisu. Kodėl - nežinau: gimdymo namuose  bijojau visko.  Baimė nuo bejėgiškumo ir nežinojimo kaip kūdikį suvystyti, maudyti ir maitinti augo geometrine progresija. Mama vėliau pripažino, kad tokių  išplėstų siaubo akių  ji nematė manyje nė karto. Trečią dieną ligoninėje aš  ašarojau kiekviena proga: man atrodė, kad visos mamos šaunuolės, tik viena aš nieko negaliu ir nemoku, ir tik mano kūdikis nuolat verkia.

Pogimdyvinės depresijos simptomai

- nuolatinis nuovargis,

- jausmas, kad esate atskirta nuo viso pasaulio,

- apatija, dažni galvos skausmai,

- agresyvių jausmų pasireiškimas vaiko atžvilgiu,

- asmeninio nesugebėjimo ir nepilnavertiškumo jausmas,

- dažni nuotaikos šuoliai, miego sutrikimai.

 

Laimingi giminaičiai pasitiko namuose su gėlėmis. Lyg nusiraminau, tačiau  nuotaiką aptemdė naujas sielvartas, kadangi  neturėjau pieno. Perskaičiau dešimtis straipsnių, įsigijau  kelis pientraukius, maigiau ir masažavau iki mėlynių krūtis, glaudžiau kūdikėlio lūpas prie spenelių - bet viskas buvo veltui. Bijojau aplinkinių pasmerkimo: jei nemaitini krūtimi - esi tinginė ir savanaudė,  atimanti iš vaiko svarbiausią gyvybės eliksyrą.

Bloga mama?

Galų gale, daugelis jaunų mamų turi panašių problemų, bet buvau įsitikinusi, kad tai atsitiko tik su manimi. Aš  likau per dienas atskirta viena su vaiku. Vyras ir mama atvykdavo po darbo  vakarais ir prižiūrėjo kūdikį, bet manęs tai netenkino. Aš pavydėjau, jie nesėdi "tarp keturių sienų"  režime "miegoti-valgyti- kakoti- praustis".  Jų diena turininga ir ryški - draugai, kolegos, gimtadieniai ...

Periodiškai norėjau palikti namus – išeiti bet kur. Bet kai mano vyras ar motina leisdavo pasivaikščioti, aš primygtinai atsisakydavau. Buvau įsitikinusi, kad be manęs  mano sūnui kažkas atsitiks – jį išmes iš rankų, negerai pamaitins.

Per dieną mano nuotaika keitėsi dešimt kartų. Aš  meiliai žaisdavau su kūdikiu, o po pusvalandžio , kai sūnus nenorėjo užmigti, siutau ant jo. Susigėdusi dėl savo elgesio po minutės jau verkiau. Troškau vieno dalyko - kad sūnus miegotų ištisai. Toks elgesys, kvailos mintys, nuotaikų kaita baisiai vargino. Aišku, išsiderino naktinis miegas, kas valandėlę žvilgčiojau į vaiką. Dieną plyšo galva, net pykino. Kas darosi su manimi, kodėl aš esu nelaiminga? Juk taip norėjau vaikelio...

3 depresijos rizikos veiksniai

1. Ilgalaikis nevaisingumas. Kuo ilgiau nepavyksta pastoti, tuo didesnė nervų įtampa, taigi didesnė  pogimdyvinės  depresijos tikimybė .

2. Pastojimas reprodukcinių technologijų pagalba. Tai dar labiau padidina būsimos motinos jaudulį ir nerimą. Tokioje situacijoje kartais prasminga pradėti lankytis pas psichologą nėštumo metu.

3. Cezario pjūvis.  Vaiko gimimas, esant didelei medicininei priežiūrai. Iš karto po natūralaus vaiko gimimo atsiranda maksimalus hormono oksitocino (meilės hormono )išsiskyrimas. Tai suteikia euforijos jausmą, moteris pamiršta skausmus. Taikant cezario pjūvį hormonų išsiskyrimas nevyksta. Be to, emocinis šokas: pjūvis neatitinka moters lūkesčių pagimdyti pačiai. Ji gali jausti kaltę, nes negalėjo susidoroti su pagrindiniu savo gyvenimo egzaminu.

Lūžio momentas

Vieną dieną man paskambino draugė ir ilgai pasakojo apie savo romantiškas atostogas prie jūros. Padėjusi ragelį pasijutau kaip apdujusi. Girdėjau bangų ošimą, jutau vėjelio dvelksmą, užuodžiau jūros kvapą.  Nežinau kiek minučių sėdėjau  šitaip sustingusi. Į realybę po truputėlį grąžino nenormalus šalia gulinčio vaikelio švokštimas. Pažvelgusi į jį greitai atsipeikėjau. Jis springo atsipylęs pieneliu. Vaikas godžiai gaudė orą, veidukas mėlo. Man iš šoko „prašviesėjo“ protas. Savo kūdikį paguldžiau ant rankos, žemyn burnyte,  kad galva būtų žemiau krūtinės, sudaviau delnu tarp menčių, kol išsilaisvino kvėpavimo takai. Supratau, kad vos nepraradau kūdikio.

Šis baisus nutikimas tapo lūžio momentu.  Ėmiau analizuoti  paskutinių savaičių emocijų eigą ir bandžiau save suprasti. Prisipažinau, kad mane vargina ne tiek buitinė rutina, kiek bejėgiškumo jausmas. Turėjau sėkmingą profesinę karjerą, uždirbau gana gerai, bet dabar aš buvau namų šeimininkė-dykaduonė.  Savo naują darbą- būti motina, nepripažinau.

Dykaduoniavimo problema išsisprendė savaime. Pasiūlė nuotoliniu būdu darbą porai valandų per dieną. Aš sutikau ir tai išgelbėjo mane. Darbui rasdavau dvi valandas, kai sūnus miegojo po pietų ar vakare. Aš tapau daug ramesnė ir labiau pasitikinti savimi. Kai gavau pirmąjį nedidelį atlyginimą, buvau  labai patenkinta. Dabar sūnui yra 4 metai, ir jis mano mylimiausias žmogutis.

Ekspertų komentaras:

Merginos atvejis yra gana retas: ji pati sugebėjo savarankiškai išeiti iš gana rimtos, vertinant pagal aprašymą, depresijos. Tai ne visada įmanoma, todėl geriau iš karto ieškoti psichologinės pagalbos.

Parengė: L.Varanavičienė

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai