Žmogaus galia

Nėra didesnės baimės už mirties baimę, kuri visuose pasaulio kraštuose skatina tikėti amžinuoju pomirtiniu gyvenimu. Sakoma, kad tas, kuris yra užsikrėtęs mirties baime, jau užsikrėtęs ir liga. Tačiau žmogaus valia gali daug. Stiprios valios žmogus, atsidūręs ekstremalioje situacijoje, gali pakeisti net savo likimą. Gal todėl neturėtų būti sunku paaiškinti, kodėl, būdamas nesąmoningas, toks žmogus gali matyti prie savęs budinčią seserį, kunigą, atliekantį savo pareigą, ar gydytojus, dirbančius savo darbą, girdėti jų balsus, nors tu tarsi ir nesi su jais...
 

Žmogaus lemtis – tai tam tikras talentas


Penkiasdešimt aštuonerių metų Vytauto Valaičio, dirbančio Lietuvos televizijoje inžinieriumi, Zodiako ženklas - Skorpionas. Astrologai sako, kad po šiuo ženklu gimę žmonės yra konservatyvūs, nemėgsta kalbėti apie save. Gal todėl ponas Vytautas neskubėjo atverti širdies. Bet apie skorpionus sakoma ir taip: jie nepakeičiami darbe, tvirtos valios, atkakliai siekiantys tikslo, drąsūs žmonės. Vytautas netapo, nerašo, nelaiko savęs kolekcionieriumi, bet jo namai pilni knygų, paveikslų ir kitų meno dirbinių. Anot Vytauto, žmogaus lemtis - tai tam tikras talentas. Tik savo gyvenime turi atrasti tą talentą, pasirinkti savo sritį. Kodėl žmogus domisi menu? “Gal nuėjau ne tuo keliu?” - klausia Vytautas. O jam pačiam įtakos turėjo giminystės ryšiai. Jo pusbrolis T.Valaitis - moderniosios skulptūros pradininkas. Jis ir padėjo užmegzti pažintis su maždaug 1936-1950 m. gimimo dailininkais. “Bohema tada buvo kur kas įdomesnė, dabar jos lyg ir nėra”, sako Vytautas. Jis pasakoja, kad negrįždavo namo kokias dvi tris dienas, bet tik todėl, kad suėjimuose vykdavo filosofinės, literatūrinės diskusijos. Tada buvo madinga Rytų filosofija. Sėdima ištisą naktį, gurkšnojamas vynas ir šnekamasi... Žmonės buvo labiau išsilavinę, nors ir gaudavo mažiau informacijos, inteligentiškesni. Intelektą dar galima išlavinti, o inteligentiškumą formuoja tėvai, aplinka. Universitetas, pasak Vytauto, išmoko tik naudotis knygomis.
 

Netikėta liga


1980 m. Vytautą ištiko infarktas, po kiek laiko buvo operuotas. Prasidėjo psichologinės problemos - vis dėlto infarktas tokioje jaunystėje! Nors nebuvo pakeitęs gyvenimo būdo, kaip sakė, buvo nuodėmingas kaip ir visi, tačiau dar ilgą laiką jautėsi gerai. Paskui pradėjo darytis vis blogiau. Vis tik panika neapėmė, žinojo: arba operuotis, arba gyventi. Nepuolė tvarkyti ir žemiškų reikalų, tikėjo - viskas bus gerai, pasitikėjo gydytojais. 1997 m. birželio 23 d. operacija pavyko. Apie 5 valandą dienos ponas Vytautas jau atgavo sąmonę. 11 valandą ištiko klinikinė mirtis.
 

Koma


Komos būklės Vytautas išbuvo 35 paras. Bet tai tik sausas faktas. Ką žmogus patyrė, ką tai reiškia, žino tik jis vienas. Priartėti prie ano pasaulio, susidurti su nežinomybe ir turėti galimybę vėl grįžti - sunkus išbandymas, tai ir likimo dovana.
“Manęs neliko, aš nustojau būti čia, visą laiką buvau TEN, aname pasaulyje. Mačiau haliucinacijas, tačiau šviesos ir tunelių - ne. Mačiau save mažą - buvo šalta, drėgna, tamsu. Gailėjausi to mažo Valaičio...
Grįždamas iš klinikinės mirties girdėjau viską, ką prie manęs šnekėjo, ką darė... Jei būčiau medikas, prie sunkaus ligonio tikrai garsiai nešnekėčiau.
Gal kenčiu už tėvų, senelių nuodėmes, o gal ir už savo praėjusio gyvenimo, jeigu toks yra, bet TEN, kur aš buvau, pabaigos nėra. Mane buvo ištikusios kelios klinikinės mirtys ir galiu pasakyti, kad baimės dėl to, kad jau viskas, jau išeinu, aš nepajutau...”.
 

Gimė... iš naujo?


“Aš niekada sau nesakiau, kad noriu gyventi, bet ir jausdamas stiprų fizinį skausmą niekada negalvojau: geriau, kad viskas baigtųsi. Atsibudus dar ne vieną pergalę reikėjo pasiekti: tris dienas negalėjau kalbėti, kovojau, kad galėčiau pats kvėpuoti. Man pateikė ultimatumą, kad iškvėpuočiau 6 valandas. Intubacinį vamzdelį teko išimti, nes trachėjoje pasidarė nuospauda. Aš iki šiol nemoku kvėpuoti...”.
Perkeltas į palatą Vytautas negalėjo vaikščioti, todėl nuo ilgo gulėjimo atsirado didžiulių pragulų. Reikėjo sukąsti dantis ir verkiant pradėti vaikščioti, iš naujo išmokti atsisėsti, paimti šaukštą. Dėl pragulų būtų reikėję dar trijų keturių operacijų, bet nebuvo galimybės intubuoti, o kitokia narkozė negalima.
“Ir dirbti pradėjau dar neužgijus praguloms jau rugsėjo mėnesį, be jokios reabilitacijos. Vargau apie keturis mėnesius, būdavau visas šlapias, moterų higieniniais paketais apsiklijavęs...”.
Vėliau reikėjo gydyti nuospaudą trachėjoje ir vėl grėsė operacija, bet, laimė, atsirado gydytojas, kuris išgydė kitaip. “Rydavau špagą, taigi galėjau cirke dirbti”, - juokauja Vytautas.


 

Pasikeitė požiūris į gyvenimą


Vytautas sako, kad po tokių išgyvenimų žmogus dažniausiai viską ima vertinti kitaip, buvę svarbūs dalykai netenka ankstesnės vertės. Per paskutinius ketverius metus po operacijos jis kitaip žiūri ir į gyvenimą, tapo atlaidesnis, ne toks kategoriškas. “Aš nekeičiu to, ko negaliu pakeisti. Blogus dalykus įvertinu ir jiems nepritariu, tačiau kartu sakau, kad dar ne taip viskas ir blogai. Gal dar didesnis egoistas pasidariau, daugiau sau leidžiu...”.
Ar po tokių išgyvenimų išlieka mirties baimė, juk tarsi pabuvota anapus? Anot Vytauto, tik kvailiai nebijo mirties. Visi jos bijome, nors dažnai neprisipažįstame...
“Žinau, kad ji ateis. Tiesa, dabar aš neplanuoju daugiau nei trims dienoms. Berdiajevas yra pasakęs: “Dieve, visą gyvenimą aš prašiau lengvesnio gyvenimo, o lengvos mirties paprašyti užmiršau”. Manau, man lengvos mirties prašyti nereikia”.
Jei būtų galimybė gyventi iš naujo šioje žemėje, ponas Vytautas greičiausiai gyventų darydamas tas pačias klaidas, nes jis netiki, kad galima pradėti ką nors iš naujo. Žmogui duota lemtis, jos ženklai, o mums gimus - įsižiebia žvaigždutė. Vytautas tiki likimu ir nei viena pragyventa diena su jos patirtimi jam neatrodo išbraukta iš gyvenimo.
 

Gyventi lemta...


Vytautas nemano, kad koma buvo pirmas ir paskutinis išbandymas jo gyvenime.
“Dar būdamas dvidešimties metų pasižiūrėjau mirčiai į akis. Tada, apie 1962 ar 1963 m., tarnavau laivyne. Per kažkokią operaciją Baltijos jūroje sudužo mūsų kateris, iš jo išsigelbėję plūduriavome vandenyje apie keturias valandas. Buvo labai sunku dar ir dėl to, kad turėjau išsaugoti seifą... Buvo ir šalčio, nors paprastai atrodo, kad 16oC temperatūros vanduo nėra toks jau šaltas, ir skausmo, ir baimės, ir puolančių žuvėdrų, kurias masino žmogaus akys. Paskui po truputį atlėgsta skausmas, pasidaro šilta, gera, prarandi sąmonę... Mūsų gal būtų ir neieškoję, jei ne slapti dokumentai, ginklai...
Kai kas teigia, kad gali ir iki 30oC temperatūros atšalti, tačiau esant žemai temperatūrai kraujas tirštėja, gal ir man tai atsiliepė?”.
 

Angelai sargai


Vytautas didžiuojasi, kad sunkiu momentu jo nepaliko žmona, daug padėjo sesuo ir, be abejo, nepamiršo draugai. Vytauto balse girdėti džiaugsmas, kad jam teko laimė gyventi tarp tokių žmonių. Jis mano, kad žmogus nemiršta jau vien todėl, kad daug kas nuoširdžiai nenori jo mirties. O jis turėjo daug angelų sargų...
“Kiek žinau, bendradarbiai rinkdavosi kiekvieną dieną ir svarstydavo, kuo man padėti. Gal man sekėsi, kad papuoliau į geras rankas, sutikau gerus gydytojus, gal ir todėl, kad esu savotiškas klinikų eksponatas - po 1982 m. atliktų operacijų mes tik du gyvi esam telikę...”.
Po pirmos operacijos Vytautas juokaudavo: “Buvau skolingas vienam žmogui 100 rublių, tai jis, matyt, labai bijojo, kad aš jam neatiduosiu skolos, todėl neleido man numirti. Tai aš visiems sakau, jeigu norit po operacijos išgyventi - pasiskolinkite pinigų, tai žmogus nuoširdžiai nenorės jūsų mirties”.
Vytautas įsitikinęs, kad ligonis turi tikėti chirurgu, o chirurgas - ligoniu, tarp jų turi būti ryšys. Fizinis skausmas būna prislopintas, bet tenka ištverti daug dvasinių skausmų.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

di
2014-07-21 13:27
Viskas taip pazystama .Suprantu si zmogu ...

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai