Jos nelaukia. Ant jos pyksta. Dažnai atrodo, kad ji kažkur, kažkada, kažkam... Bet juk nieko artimesnio ir ištikimesnio už ją neturim: kasdien, žingsnis po žingsnio ji - bendrakeleivė. Su ta sąlyga ir gimstame - kad su ja, mirtimi, dalysimės savo laiką. Tai kodėl jos taip bijome?
){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
