Profesorė Rūta Nadišauskienė: mūsų sveikata užprogramuota mūsų galvose

2013–uosius Lietuvoje  Seimas paskelbė Sveikatingumo metais. O ar dažnai susimąstome, kas gi sudaro sveikatingumo pamatus, ką vardan savo sveikatos turi padaryti kiekvienas žmogus, kiekviena mergina, suaugusi ir senstanti moteris? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadove, gydytoja akušere-ginekologe, profesore, šiemet apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi Rūta Nadišauskiene. Jos nuopelnai organizuojant ir stiprinant moterų sveikatos priežiūrą šalyje ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimą įvertinti tarptautiniu mastu.

Kaip apibūdintume, kas sudaro žmogaus sveikatos pamatą?

Sveikos mintys, pozityvus požiūris į supančius žmones, aplinką, siekis aktyviai dalyvauti aplinkui vykstančiuose proc.suose. Esu įsitikinusi, kad mūsų sveikata yra užprogramuojama mūsų galvose. Kiti sveikatai labai svarbūs du dalykai – mityba ir fizinis aktyvumas.

Jūsų pačios sveikatos pamatas?

Toks pat. Gyvendama išmokau pastebėti aplinkinių žmonių gerąsias savybes ir gėrėtis, džiaugtis jomis, mažiau kritikuoti, neigiamai vertinti kitų žmonių poelgius ir darbus. Nieko naujo neatradau. Kiekvieni nugyventi metai rodo, kad taip geriau ir tau pačiam, ir kitiems.

O fizinį kūną taip pat reikia prižiūrėt, ir metams bėgant vis labiau. Noriu pastebėti, kad per paskutinius 10–20 metų viduriniosios klasės požiūris į mitybą pasikeitė. Ką mes valgėm prieš 20 metų? Sočiai ir riebiai, beveik nesusimąstydami, ar tai sveika, ar ne. Dabar požiūris kitoks. Ne vienas ištariame: kaip galvoji, ką valgai, toks ir esi. Fizinis aktyvumas taip pat labai svarbus. Tik nepakanka vien to suprasti, apie tai šnekėti – tuo reikia užsiimti kasdien. Nieko nauja nepasakysiu, kad svarbiausia rasti laiko pabūti gryname ore užsiimant tuo, kas tau smagu. Tik vieni iš jaunystės daugiau sportuoja, kiti užsiima kitomis veiklomis, tad fizinio aktyvumo reikšmę turi suprasti vėliau.

Nuo kada Jūs pati tai supratote? Kas tam turėjo įtakos?

Nuo vaikystės, jaunystės nebuvau sportininkė ir nesuvokiau, kaip smagu judėti. Bet gal tas poreikis ėjo iš mano tėvų. Jie nebuvo sportininkai, bet buvo ir yra labai aktyvūs žmonės, ilgai neturėjo automobilio, daug vaikščiojo, dirbo fizinį darbą kolektyviniame sode. Nepasakysiu riboženklio, nuo kada suvokiau, kad pakankamai judėti ir sportuoti reikia sveikatos labui. Ankstyvoje jaunystėje to nežinojau. Mokiausi J. Naujalio muzikos mokykloje, daug laiko skyriau muzikai. Daug vaikščioti patiko visada. Pasikeitus gyvenimo tempui ir darbų apimtims, kai reikia keliose vietose būti iš karto, o to be automobilio nepadarysi, pradėjau suvokti, kad reikia rasti laiko pavaikščioti ir pajudėti. Tai darome su mielomis bičiulėmis ir kolegėmis šeštadieniais ar sekmadieniais, pasiėmusios šiaurietiškas lazdas į rankas. Šis mūsų universiteto kolegių būrelis bevaikščiodamas aptaria daug dalykų, būsimų straipsnių, konferencijų, tos 1–2 valandos praeina fiziškai ir intelektualiai maloniai.

Jau šešerius metus stengiuosi du kartus per savaitę dalyvauti jogos treniruotėse – jos man labai patinka, gerai veikia sveikatą. Stengiuosi nors kelis jogos pratimus, visų pirma Saulės pasveikinimą, padaryti kiekvieną rytą.

Ne kartą esate pasakojusi apie pramoginių šokių būrelį. Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo poreikis šokti? Ką šis pomėgis duoda Jūsų šeimai?

Šokiai į mano gyvenimą atėjo netikėtai, iš noro ir vidinio poreikio judėti. Mūsų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje jau 25 metus tęsiasi kalėdinių balių tradicija, viename jų ir kilo mintis, kad galėtume pramokti gražiau šokti. Pradėjome mokytis prieš 10 metų. Po metų grupė iširo. Dabar ir vėl trejus metus šokame. Man šokis – kaip meditacija: pakelianti dvasią muzikos ir judesio harmonija. Jei nors truputį pavyksta, labai smagu. Tą valandą šokių pamokose du kartus per savaitę praleidi labai maloniai, negalvoji apie darbus, rūpesčius, kokią paskaitą teks skaityti, ką joje pasakysi. Į šokių pamokas susirenka panašių nuostatų žmonės, kurie nori ir moka palaikyti gerą nuotaiką.

Kaip manote, vyrams ar moterims sunkiau rasti laiko ir valios aktyviai judėti?

Net negalvojau apie tai. Kai žmogus pradeda atsikalbinėti, kad neturi laiko, turi kitų darbų, matai jo prioritetus. Gamtos sutverta, kad vyrai yra aktyvesni nei moterys, bet daugiau lemia ne lytis, o konkretaus asmens nuostatos ir norai. Ir vieniems, ir kitiems sunku rasti laiko ir valios. Yra moterų, kurios labai daug dirba, yra vyrų, kurie „ilsisi ir sportuoja“ tik su bokalu rankose įsitaisę prie televizoriaus ar kompiuterio. Dabar lyčių skirtumai darbo intensyvumo prasme išnyko. Na, nemažai moterų kurį laiką būna namų šeimininkės, bet ir namuose yra daug intensyvaus darbo.

Jūsų dienotvarkėje nemažai visuomeninės veiklos, seminarų, simpoziumų. Ar tokie įvykiai netrukdo sveikai gyventi?

Tai labai priklauso nuo požiūrio. Galiu galvoti, kokia esu nelaiminga, kad reikia dalyvauti komisijoje, galiu džiaugtis, kad galiu būti naudinga, realizuoti savo mintis. Galiu bėdoti, kad po darbo bėgdama į konferenciją nespėju pavalgyti, bet galiu ir džiaugtis, kad šiuo savo profesiniu etapu esu reikalinga ir vienur, ir kitur, galiu pasidalini su žmonėmis, ką sužinojau, sumąsčiau. Gal ir sunkiai dirbu, bet kiti tuo metu dirba kitus sunkius darbus. Bet reikia susiplanuoti, kad bent savaitgalį padarytum pertrauką: pajudėti ir išsimiegoti, patinginiauti. Jei nori būti sveika ir laiminga, tas jėgas reikia susigrąžinti. Kai dirbi labai aktyviai, ir ilsėtis turi itin aktyviai.

Jūsų gyvenime buvo ir skaudžių netekčių, sūnelio mirtis. Kas padėjo įveikti skausmą, nepulti į depresiją? Kokios nuostatos tada padeda nepalūžti?

Kelių ir būdų gali būti įvairių, visi renkasi savus. Man pavyko todėl, kad supo labai puikūs žmonės. Ir šeimoje, ir tie, su kuriais dirbu. Negalima sakyti, kad visas netektis, žaizdas išgydo laikas. Neišgydo, tik gal užslopina, tik kiek užtraukia žaizdą. Man padėjo tai, kad neužsisklendžiau savy, buvau tarp labai gerų žmonių, turėjau galimybę su jais gedėti, išsikalbėti, iki galo išgyventi netektį. Galiu patarti kitiems, kurie yra šalia skaudžią netektį patyrusio, netekusio artimojo ar sveikatos, kad labai svarbu rodyti, jog esi pasiruošęs su tuo žmogumi kalbėti, jo klausytis, nes kalbėjimas, prisiminimai yra labai svarbūs. Labai svarbu ir įdomus darbas, tai, kad esi reikalingas kitiems žmonėms. Negalima guosti sakant esą tu jauna(-s), viskas priešaky. Kas priešakyje, tas priešakyje, bet patirtas skausmas yra visam gyvenimui. Tačiau turi pasirinkti – ar eini į priekį, prisimindamas tą laiką, kai nebuvo žaizdų, ar įstringi tame skausmo etape. Mediciną studijuojantiems jaunuoliams labai trūksta paskaitų, kaip pranešti blogą žinią pacientui, kaip pastebėti depresijos požymius. Mūsų, akušerių-ginekologų, darbe šalia ir didelis džiaugsmas, ir galima didelė netektis, todėl stengiamės mokytis apie tai kalbėti, kviečiam profesionalius psichologus mums patarti. Medikas negali pacientų skausmo išgyventi kaip asmeninių ar artimųjų netekčių, turi palikti tam tikrą atstumą, kad galėtų profesionaliai dirbti, bet kartu turi jautriai ir pagarbiai elgtis, būti pasirengęs atvirai kalbėti apie netektį, suteikti tinkamą pagalbą ir reikiamą informaciją.

Kaip akušerė-ginekologė jau 30 metų dirbate su moterimis. Kokie moters gyvenimo etapai yra sudėtingiausi, svarbiausi sveikatai?

Visi moters amžiaus tarpsniai yra nelengvi. Pradedant nuo paauglystės, kai keičiasi hormonų pusiausvyra, kyla brendimo, savęs suvokimo problemų, kurių sprendimas labai priklauso nuo santykio su mama. Daug mergaičių tuo laikotarpiu labai užsisklendžia, ką, ko gero, lemia dalies mamų nemokėjimas savo patirties perduoti nekritikuojant, nesmerkiant. Labai svarbu atviras pašnekesys, supratimas, kad kiekviena karta turi savitų bruožų. Juos neigiant, barant jauną žmogų, žvelgiant į jį iš savo patirties aukštumų, galima tik padidinti atstumą. Tas mamos ir dukros savitarpio supratimas labai svarbus tiek paauglystėje, suvokiant save kaip moterį, nustatant santykius su kita lytimi, tiek brandos metais.

Nėštumo laikotarpis labai atsakingas, juo moteris yra labai jautri ir pažeidžiama. Jos kūne vyksta didžiuliai pokyčiai – šimtus kartų padidėja lytinių hormonų kiekis, tai veikia ir išvaizdą, ir reakciją į aplinkos dirgiklius. O kur dar nerimas dėl vaisiaus vystymosi, dėl būsimo gimdymo sėkmės. Net jei nėštumas vystosi normaliai, moteriai nelengva, ką jau kalbėti sudėtingesniais atvejais. Kitas gyvenimo tarpsnis – vaikų auginimas, pareigos šeimai, profesinė karjera. Vėliau vėl keičiasi hormonų santykis, atsiranda kitų požymių, vėl kritinis momentas – reprodukcinio etapo pabaiga. Moterims nelengva žiūrėt į save veidrodyje ir matyti, kaip keičiasi išvaizda. Nors visų moterų gyvenimo etapai tokie patys, jos skirtingai juos išgyvena. Garbaus amžiaus moterys, kurios intelektualiai ir fiziškai daug dirbo ir aktyviai gyveno, ir toliau nori būti įvykių sūkuryje. Geriausiai jaučiasi tos, kurios randa įdomių užsiėmimų, kuriems neturėjo laiko intensyvaus darbo metu. Tuo mūsų profesija ir labai įdomi, kad iš arti matome įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų problemas. Norint padėti reikia ne tik specialybės žinių.

Kaip patartumėte merginoms, suaugusioms ir senstančioms moterims saugoti sveikatą?

Stengtis teigiamai žiūrėti į reiškinius, žmones, rasti jų geruosius aspektus ir bruožus, neįklimpti neigime, nepasitenkinime. Daug dalykų mes negalime pakeisti visuomenės sanklodoje, bet galime keisti ir gerinti savo artimą aplinką, savo požiūrį į reiškinius ir žmones, pačius save.