Kad Baltijoje maudytųsi anūkai, vaikus ekologiškai auklėkime šiandien

Tęsdamas straipsnių apie ekologiją ir aplinkosaugą temą, „Sveikas žmogus“ kalbasi su Radvile Morkūnaite-Mikulėniene, Europos parlamento nare, dirbančia Aplinkosaugos komitete. Jauna aktyvi moteris ne tik ieško problemų sprendimų, bet apie aplinkosaugą ir ekologišką gyvenimo būdą stengiasi šviesti Lietuvos žmones. Su p. Radvile diskutuojame apie didžiausias mūsų dienų aplinkosaugos problemas ir ekologiją kasdieniame kiekvieno iš mūsų gyvenime.
 

Esate aktyvi aplinkosaugos srityje. Kas paskatino atsidėti šiai sričiai?
Mūsų sveikata, jausena, gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kokioje aplinkoje gyvename. Aplinka nėra vien tik oras, vanduo, žemė. Tai ir tai, ką mes valgome, vartojame, galiausiai – kaip save laviname. Žmogaus veikla ir elgesys taip pat priklauso nuo to, kokia mūsų aplinka. Todėl svarbu, kad padarytume viską ir išlaikytume balansą tarp savo poreikių ir aplinkos saugojimo.
Dėl pasirinktos srities, galiu sakyti, kad ypatingo paskatinimo nereikėjo, tiesiog, matydama problemas, noriu prisidėti prie jų sprendimo. Nors tai, kad Europos Parlamente dirbu būtent Aplinkosaugos komitete – Baltijos jūros nuopelnas. Mūsų jūros būklė labai prasta, o ji mums visiems svarbi daugeliu aspektų. „Nord Stream“ dujotiekis privertė akyliau pažvelgti į šią problemą.
Kokios yra pagrindinės ir didžiausios aplinkosaugos problemos Europoje ir kokioje situacijoje šiame kontekste yra Lietuva?
Viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų pasaulyje šiuo metu – klimato kaita, nulemta ne vien natūralių procesų, bet ir aktyvios žmogaus ūkinės veiklos. Taip pat biologinės įvairovės išsaugojimo iššūkiai, beatodairiškas vartojimas, miškų kirtimas.
Kalbant apie CO2 išmetimą, Lietuvoje yra gana gera padėtis vien dėl to, kad šiuo metu neturime itin taršios pramonės, taip pat nemažai energijos gauname iš atsinaujinančių šaltinių (Kauno hidroelektrinėje).
Deja, Lietuvos problemos – buitinių atliekų tvarkymas. Palyginti su ES vidurkiu, per mažai atliekų perdirbame ir pernelyg daug jų šaliname į sąvartynus. ES šiuo metu aktyviai svarstoma, kaip skatinti gyventojus geriau išnaudoti biologiškai skaidžių atliekų potencialą (kompostui, biodujoms), tačiau Lietuvoje šioms kalboms, kol nesusitvarkome su sąvartynais ir atliekų rūšiavimu, pernelyg anksti.
Kokios yra didžiausios aplinkosaugos grėsmės Lietuvai?
Pirmiausia – susijusios su Baltijos jūros problemomis. Palyginti su kitomis Europos jūromis, Baltija yra santykinai sekli, mažai druskinga, visas vanduo pasikeičia tik per 25–30 metų. Todėl situacija – sudėtinga: dėl didelės taršos fosforo ir azoto junginiais, maisto atliekomis, pavojingomis medžiagomis iš pramonės veiklos, nesaugių infrastruktūros projektų ir daugybės kitų veiksnių, kuriuos sukelia žmonių veikla, jūros vidutinė temperatūra kyla, deguonies lygis vandenyje mažėja, kyla grėsmė biologinės įvairovės nykimui. Tariant trumpiau – jūra kenčia ir miršta.
Pastarųjų metų tyrimų duomenys rodo, kad per paskutiniuosius dvejus metus labai padidėjo negrįžtamų genetinių pakitimų žuvų ir moliuskų populiacijose lygis daugumoje Baltijos jūros regionų, tarp jų ir Lietuvos ekonominėje zonoje.


Remiantis minėtais duomenimis, 2010 m. septyniolikoje iš 100 tirtų vietų, viršutinę ribą peržengiantis genetinių pažeidimų lygis aptinkamas visose tirtose žuvyse, t.y. pavojingai pažeistos 100 proc. žuvų. O žuvų DNR pažeidimų dažnis kai kur padidėjęs net iki 200 kartų virš kontrolinės ribos.
Baltijoje nustatytos net 45 ypač didelės genetinės rizikos zonos (iš 100 tirtų), kur pavojingas genetinių pažeidimų lygis randamas 80-100 proc. tirtų organizmų. Daugumoje kitų tirtų vietų genetinių žuvų pažaidų lygis gerokai viršija leistinas ekologiškai saugias ribas. Ypač jaudina situacija pietinėje Baltijoje, taip pat Latvijos, Estijos vandenyse, kur būklę 2010 metais galima būtų apibūdinti kaip artimą katastrofinei. Šios pasekmės – nesaugi žmogaus veikla vystant stambius infrastruktūros projektus, kai išjudinamas kenksmingomis medžiagomis užterštas dumblas.
Dar viena Lietuvą ypač neraminanti problema – prie pat mūsų sienų, Baltarusijoje ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, planuojamos atominės elektrinės. Mus labiausiai jaudina tai, kad šių projektų vystytojai iki galo neatsako į Lietuvai rūpimus klausimus – tiek dėl statybos vietų parinkimo, tiek dėl žalos aplinkai atlyginimo, dėl evakuacijos planų galimos avarijos atveju ir dėl šiose elektrinėse planuojamų įrengti dar niekur neišbandytų eksperimentinių reaktorių.
Kaip aplinkosaugos problemos ES yra sprendžiamos politiniu lygmeniu?
Aplinkos apsauga ES veikloje kaip visavertė sritis atsirado palyginti neseniai, ir kasmet įgauna vis didesnę svarbą. Deja, tiek atskirų valstybių narių, tiek verslo interesai vis dar vaidina didesnį vaidmenį nei supratimas apie aplinkos apsaugą globaliu mastu. Antra vertus, pasauliniu lygiu ES šiuo metu pirmauja, kalbant apie aplinkosaugos standartus, kovą su klimato kaita, biologinės įvairovės apsaugą.
Šiame kontekste pakankamai „žalią“ poziciją yra užėmęs Europos Parlamentas. Deja, kol kas ne visuomet tas nuostatas pavyksta apginti derantis su ES valstybių narių atstovais, tenka daryti tam tikrus kompromisus – vien dėl to, kad ES pramonė, apribota įvairių ES aplinkosauginių reikalavimų, tampa nekonkurencinga, palyginti su ne ES valstybėmis, kuriose nėra tokių griežtų taisyklių.
Neseniai keliavote po Lietuvą, šviesdama gyventojus apie ekologišką gyvenimo būdą. Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų žmones ir jų požiūrį?
Žmones, ko gero, lengviausiai motyvuoja suvokimas, kaip jų elgesys atsiliepia kasdienybei. Mano įsitikinimu, tiek atliekų tvarkymo, tiek atsinaujinančios energijos naudojimo situacija nepasikeis, kol žmonės neturės pakankamai informacijos ir nesuvoks, kad kasdienė jų veikla gali padėti pirmiausia – taupyti, o antra – gyventi sveikiau.
Tad svarbu suteikti informacijos, kaip naudotis buities įrengimais ir kaip taupyti energiją, kaip tvarkyti atliekas. Ne paskutinę vietą turėtų užimti kol kas pernelyg vangi valstybės politika – finansiškai skatinami (kad ir netiesiogiai) ir matydami, kad apsimoka, žmonės kur kas mieliau rūšiuotų atliekas, taupytų energiją, naudotų atsinaujinančius energijos išteklius.
Ar lietuviai skiriasi nuo kitų ES šalių gyventojų savo žiniomis apie ekologišką gyvenimo būdą kasdieniniame gyvenime?
Dabar ekologiškas gyvenimo būdas tarsi mada. Mūsų tėvai ir seneliai pakankamai ekologiškai gyveno, ir dabar mes tarsi naujai atrandame sena. Mes, palyginti su senosiomis ES valstybėmis, esame ne tokia stipri vartotojų visuomenė. Deja, einame link to. Norime turėti viską ir nekeisti gyvenimo įpročių.
Skirtingai nuo ES senbuvių, kurios vartoja, tačiau imasi ir atsakomybės, šiek tiek atsiliekame. Vakarų Europos šalyse buitinių atliekų rūšiavimas labai paplitęs ir tapęs savaime suprantamu įpročiu. Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse tai dar gana naujas dalykas. Ekonominių rūpesčių kamuojami gyventojai daugiau rūpinasi asmeninės gerovės kūrimu ir mažiau mąsto apie viešąjį, ilgalaikį interesą. Vos pradėjusi dirbti, inicijavau tyrimą apie atliekų tvarkymą. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nurodė, kad atliekas rūšiuoja. Iš pažiūros šie duomenys nuteikia optimistiškai, tačiau komunalinių paslaugų bendrovių apklausos rezultatai rodo, kad didelė dalis žmonių rūšiuoja netvarkingai, todėl beveik bergždžiai.
Kaip manote, ar sudėtingesnė lietuvių finansinė padėtis, mažesni atlyginimai turi įtakos siekiant gyventi ekologiškai?
Tam tikra prasme – išties turi, nes pas mus neretai ekologiški produktai žymimi naujo mados šauksmo, ir tai kelia kainą. Tačiau šįkart norėčiau paminėti geruosius pavyzdžius ir patirtis. Tai naujos praktikos, kai žmonės bendruomenėmis imasi iniciatyvų tiesiogiai bendrauti su ekologiniais ūkiais, kai soduose savas daržoves auginantieji bendruomenėse, kurios siekia gyventi ekologiškai, tiekia jas bendraminčiams, o jie – siūlo ekologišką mėsą, kiaušinius ir kitus produktus. Taip pat vis dažniau dalijamės informacija, kaip taupyti energiją, kur įsigyti taupių prietaisų. Žmonės taip pat prikelia buityje panaudotus daiktus antram gyvenimui. Šiandien neturime tikėtis, kad viskas įvyks greitai ir be pastangų. Juk ekologija reikalauja pirmiausia skirti daugiau dėmesio ir laiko sau, savo auginamam produktui, o per tai – ir savo sveikatai, jausenai, buičiai. Tikėkimės, kad gerųjų pavyzdžių daugės.
Ką galėtumėte atsakyti skeptikams, teigiantiems, kad paprasto žmogaus pastangos prisidėti prie aplinkosaugos yra nereikšmingos, kadangi didžiausią taršą ir poveikį daro didžiosios pramonės kompanijos?
Nesutinku. Pirmiausia, teisingai auklėdami savo vaikus, galbūt būsimus pramonininkus ir mokslininkus, suformuosime jiems aiškų požiūri į aplinką, kasdienybę ir ekologiją. Jei nekils ranka numesti šiukšlę gatvėje ar miške ar bus apsispręsta pasivaikščioti, užuot kilometrui kitam pasirinkus automobilį, – tai jau bus žingsnis į visuomenės sąmoningumą ir realias pastangas prisidėti prie sveikesnės kasdienybės.
Galbūt turėtumėte kokių nors praktiškų patarimų žmonėms, norintiems kiek pakeisti gyvenimo būdą, tačiau neturintiems didelių finansinių ar laiko galimybių?
Šiomis dienomis tokių patarimų yra labai daug ir labai įvairių, tačiau užvis svarbiausia – paties žmogaus nuostata keisti savo gyvenimo būdą. Svarbiausia – apsisprendimas šiais intensyvaus tempo ir vartojimo laikais stabtelėti, skirti daugiau laiko – kad ir kaip spaustų rūpesčiai – sau ir savo kasdienybei. Tai nelengva ir neabejotinai pareikalaus kantrybės. Jos ir noriu palinkėti, nes visa kita – ateis kartu su stipriu noru ir apsisprendimu.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai