Eglė Bučelytė: išbandymas televizija, puču, namais ir augintiniu

Lietuvos televizijos naujienų laidos „Panorama“ vedėja Eglė Bučelytė yra tarsi 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių veidas. Būtent Eglė perdavė visai Lietuvai svarbias žinias iš sovietinės armijos karių šturmuojamos tuomet vienintelės Lietuvos televizijos ir su tų dienų nerimu tautiečiams giliai įsirėžė į atmintį. Ar televizijos žurnalistei, vienai pirmųjų Lietuvoje apdovanotai Sausio 13-osios atminimo medaliu, dažnai tenka pasakoti apie tuos įvykius? Kaip ji juos vertina šiandien? Kiek skiria dėmesio savo sveikatai, formai palaikyti?
 

Žurnalistų šeima


Eglė sakė, kad, baigdama Vilniaus 23-ąją vidurinę, daug nesuko galvos, kokią specialybę rinktis. Jos mama ir tėtis buvo žurnalistai, atrodė savaime suprantama, kad ir ji galėtų dirbti šį darbą. Dar po šešerių metų lygiai tuo pačiu tėvų ir jau sesers pramintu keliu patraukė ir brolis Donatas.
„Kai nuo mažens aplink save matai verdant žurnalistinį gyvenimą, diskusijas, visos laisvos lentynos nukrautos žurnalais, laikraščiais ir rankraščiais, atrodo, kad nieko kito tiek svarbaus nė nėra“, – pastebėjo „Panoramos“ vedėja.
Ir šeimą Eglė sukūrė su fotografu, karo operatoriumi.
Kuo išskirtinė žurnalisto profesija? „Kuo toliau gyvenu – tuo labiau ji atrodo ne išskirtinė. Jeigu ji tau patinka – ir dirbsi. Kitas klausimas – kaip? Labai platus šio darbo diapazonas – nuo paprasčiausio interviu telefonu „šifruotojo“ ar „budėtojo“ su diktofonu už kampo iki giliaus analitiko profesionalo. Ir, kurį kelią pasirinksi, priklausys nuo to, kiek norėsi gilintis, kiek tau kils klausimų ir noro rasti tiesą. Ateina jaunas žmogus į televiziją ir matyti: jei jis tuo dega, – dirbs, o jeigu ne, jei mokėsi tik dėl diplomo, – nieko nebus“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, dabar nemažai kas nori būti lengvosios žurnalistikos atstovas – pasakoti apie žvaigždutes, kas, ką su kuo kažkur veikė. Bet Eglė to nevadina žurnalistika.
Ji nesistebi, kad žiniasklaidoje dirba daug kitų specialybių atstovų. Pasak jos, žurnalistikos esmė – sužinoti, pranešti ir analizuoti visuomeninę reikšmę turinčias naujienas. Jei tai daro kitą specialybę turintis žmogus, tarkim istorikas, medikas, architektas, žurnalistikai prideda objektyvumo, spalvų.
 

Ta išskirtinė Sausio 13-oji


Baigusi žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete, E.Bučelytė pradėjo dirbti Lietuvos televizijoje ir radijuje korespondente. Jos pareigos keitėsi, o darbovietė iki šiol liko ta pati. E.Bučelytė sako, kad Sausio 13-ąją, kaip ir visi ją išgyvenusieji, prisimins visą gyvenimą. Ji ne kartą įvairioms auditorijoms pasakojo, kad tą vakarą TV kabinetuose ir studijoje viskas atrodė tarsi įprastą dieną. Žurnalistai negalėjo žinoti, kad po keliolikos valandų juos iš darbo išprašys automatais ginkluoti rusų kareiviai.
Tankams ir šarvuočiams pradėjus važiuoti pro Vingio parką televizijos link, ji su režisiere V.Kikilaite nubėgo į studiją. Tada išgirdo tankų šūvius prie TV bokšto. Paskutinėmis minutėmis E.Bučelytė pasakojo ne apie tai, kas vyksta kitose Lietuvos vietose – mobiliojo ryšio tuomet dar nebuvo, studijoje veikė tik vietinis telefonas. Teko pasikliauti tuo, ką matė ir girdėjo aplinkui. Studijoje girdėjosi sprogimai, drebėjo sienos. Tai tęsėsi pusvalandį. Dar kelios minutės, ir transliacija nutrūko. Tai bylojo, kad desantininkai užėmė Lietuvos televiziją. Galiausiai pro studijos langą pamatė, kaip kariškiai įsiveržė į režisierių pultą, po to apie 10 minučių kapojo studijos duris. Kapojamu durų garsas iki šiol išliko atmintyje: „Su operatoriumi Petru Bieliausku būdami studijoje, negalėjome žinoti, ką darys desantininkai. Galvoje sukosi mintis: negi tai viskas?“
Žurnalistė neslėpė, kad, vėliau peržiūrėjusi tos nakties transliacijos vaizdo įrašą, savo akyse matė stresą, nors tuo metu stengėsi išlikti kiek įmanoma rami. „Supratau, kad mane mato kone visa Lietuva, bet svarbiausia, mato artimieji – mama, tėti, kuris, beje, tuo metu irgi dirbo ir buvo parlamento pastate, brolis. Kad jie nesijaudintų, ir stengiausi išlikti rami.“
 

Vadina įsimintiniausia patirtimi


Tas dienas televizijos žurnalistė vadina vienomis reikšmingiausių gyvenime: „Tai gyvoji mūsų tautos istorija. Man teko būti tų įvykių centre. Už šią patirtį esu dėkinga likimui. Jau ateina karta, kuri šių įvykių neprisimena, tik girdėjo apie juos. Dabartiniams moksleiviams sausio 13-oji beveik tas pat, kaip mums pasakojimai apie senelių gyvenimą, tremtį. Ji žiauri, baisi, bet daugeliui mūsų jau tik papasakota. Sausio 13-oji mums dar šventa, išjausta ir todėl nepamirštama, o jauniems žmonėms – tai jau istorija“, – sakė pašnekovė.
Prieš sausio 13-ąją E. Bučelytei dažnai tenka įvairiuose renginiuose pasakoti apie šiuos įvykius. Pakviesta į mokyklas ar kitus renginius, ji mielai sutinka dalyvauti, bet paprastai pasiima ir filmuotą medžiagą, kad žmonės matytų užfiksuotus faktus.
Televizijos žurnalistei itin įstrigo atmintyje susitikimas nepilnamečių kolonijoje, kaip vaikai įdėmiai ir susikaupę žiūrėjo filmuotus televizijos pastato šturmo kadrus, tylą pertraukdami šūkčiojimais: „Negi taip buvo!“ Po to dar nesiskirstė ir daug klausinėjo. „Negalima išskirti, kad šie vaikai blogesni. Gal ne taip klostėsi jų gyvenimas, jie ne ten pataikė, ne tą veikė. Bet istorinius įvykius visi vienodai priima, gal tie iš kolonijos net nuoširdžiau.“
Įdomus sutapimas – sausio 12-ąją Eglė Bučelytė mini savo gimtadienį, o po dienos – Sausio 13-osios įvykius. Smagiausia šias datas jai minėti su namiškiais.
„Su tuomet dirbusiais kolegomis kasmet prisimename Sausio 13-ąją. Nušviečiant tos dienos įvykius, kalba tiesiog savaime pasisuka į prisiminimus. Kiekvieno darbas tą naktį buvo didžiulis ir labai reikalingas. Kad buvau tą dieną tiesioginiame eteryje –atsitiktinumas, man taip buvo lemta, kiti kolegos dirbo dar sunkesnį, labai atsakingą ir pavojingą darbą – filmavo gatvėse, ligoninėse, perdavinėjo medžiagas užsieniui, gelbėjo technika“, – sakė Eglė, prisimindama, ką tą dieną darė jos kurso draugai. Virgis Usinavičius prie Vilniaus televizijos bokšto fotografavo važiavusius tankus ir nukentėjusiuosius, jo nuotraukos per tarptautines agentūras apskriejo visą pasaulį. Kai Sausio 13-ąją 2 val. buvo nutraukta Vilniaus radijo ir televizijos transliacija, pasauliui Lietuvos naujienas iš Kauno skelbti pradėjo Modestas Patašius, iš Sitkūnų radijo perdavimo stoties prabilo Eglės artimiausia kurso draugė Jolanta Šarpnickienė.
 

Šunelis – sveikatos labui


Dažnas televizijos žurnalistės rytas prasideda ne puodeliu kavos ar arbatos, o pasivaikščiojimu su bokseriu Briedžiu. Vardą gyvūnui sugalvojo žurnalistės sūnus ir jis iškart „prilipo“ – tikras briedis iškelta galva.
Eglė prisimena, kaip paauglystėje prašydavo tėvų nupirkti jai šuniuką. Nepirko. Į jos namus šuo atėjo kur kas lengviau. Kai sūnus Lukas buvo mažas, augino žiurkę, peles, vėliau – viena katę, po to – dvi. Kai ir jų pasidarė per mažai, namuose atsirado bokseris.
„Šuo man kėlė siaubą – jį juk reikia kasdien vedžioti! Ir net po kelis kartus! Dabar šunį vedžioju maždaug valandą ryte, dažnai ir pusvalandį vakare, tai darau su didžiausiu malonumu. Abu su sūnumi mielai vedame Briedį pasivaikščioti. Kartais net ginčijamės, kuris tai darys“, – sakė žurnalistė.
Vilniaus centre gyvenanti moteris pastebi, kad augintinis padėjo atrasti švariausias miesto vietas netoli senamiesčio. Jaukią pasivaikščiojimo trasą turi palei Nerį, Žvėryne: „Sėdi namie rudenį, žiemą, atrodo šalta, šlapia, o išeini į lauką – smagu, gera. Dabar nepavaikščiojusi ryte valandą gryname ore, visą dieną nesmagiai jaučiuosi.“
Pasak žurnalistės, augintinis – priešnuodis nuo tingaus namisėdos gyvenimo būdo. Eglė jau pajuto, kad nejudrus gyvenimo būdas tampa tikra bėda. Į darbą – automobiliu, į parduotuvę, iki kurios vos keli šimtai metrų, – taip pat. Eglė suprato, kad taip greitai ir judėti atpras. Todėl labai džiaugiasi pasivaikščiojimais su Briedžiu. Nutarė ir į darbą vaikščioti pėsčiomis. Jau pusmetį taip ir daro.
 

Slidinėja jau ketvirtį amžiaus


Televizijos žurnalistė sakė formai palaikyti specialiai nieko nedaranti, viskas susiklosto savaime. Televizijos ekranas ją įpareigoja būti pasitempusia, tvarkingai susišukavus ir apsirengus kuo kukliau, kad žiūrovo dėmesys nebūtų nukreiptas nuo pranešamos informacijos. Įpareigoja ir dažytis, nors šiaip žurnalistė grimo nemėgsta.
Pirmaisiais darbo metais žiemą gautos atostogos uždegė Eglę slidinėjimo aistra.
„Ką daryti per atostogas žiemą? Neturėjau kito pasirinkimo, kaip važiuoti slidinėti. Tai buvo lemtinga. Nuo to laiko slidinėju kiekvieną žiemą. Kartais – jau ir vasarą.“
Slidinėjimo „liga“ žurnalistė užsikrėtė Kaukazo kalnuose. Tačiau atostogauti kelis kartus toje pačioje vietoje jai nepatinka. Kasmet stengiasi kasmet nuvykti į naują kalnų kurortą, renkasi raudonas ar juodas, sudėtingas trasas.
Šiemet vasarą Eglė slidinėjo Passo Stelvio Italijoje, prie įspūdingos kalnų perėjos, į kurią veda kvapą gniaužiantys serpantinai, ruošiasi slidinėti Šamoni kurortą Prancūzijoje, Monblano papėdėje, ir nusileisti garsiuoju „Baltuoju slėniu“ per ledyną.
 

O kaip sporto klubas ir blogi įpročiai?


E. Bučelytė nuo pat vidurinės mokyklos baigimo nepriaugo nė vieno kilogramo, tik kelis numetė. Padeda sportas? Eglė neslėpė, kad kelerius metus lankė sporto klubą, bet vėliau pritrūko valios, o gal motyvacijos. Mat žurnalistė nemėgsta masinių dalykų. Jai maloniau padirbėti sodyboje netoli Sudervės ar išeiti pavaikščioti su šunimi. Tada jaučiasi ir pajudėjusi, pasportavusi, ir kažką gero padariusi.
„Kai pajuntu, kad švarkai „susitraukia“, vakarais nevalgau. Drabužiai susitvarko, vėl vakarieniauju“, – juokiasi žurnalistė.
Ji džiaugiasi, kad prieš dvejus metus metusi rūkyti svorio nepriaugo. Lengvai atsikratė šio įpročio? „Beveik be pastangų. Kol norėjosi rūkyti, rūkiau. Užteko dieną nerūkyti, antrą dieną nebūti išvestai iš kelio, dabar jau dvejus metus apie cigaretes negalvoju“, – sakė žurnalistė.
Teigia kailiu teigė pajutusi, kad daug geriau nerūkyti: kitaip jaučiasi, atsirado daugiau laisvo laiko.
Nejaučia izoliacijos, kai kolegos eina parūkyti ir pakalbėti, o nerūkantieji lieka darbuotis?
„Aš einu drauge. Manęs dūmai nenervina, galiu būti greta“, – ištarė Eglė.
Ji įsitikinusi, kad, norint būti laimingam, tiesiog reikia ... tokiam būti. Nes laimė – tai paties žmogaus požiūris į gyvenimą. Pakanka jausti pasitenkinimą tuo, ką darai, – vertinti tai, ką turi.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Jūsų vardas arba slapyvardis:
2012-01-29 22:17
EGLE ZURNALISTES ETALONAS

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai