Eglė Gabrėnaitė: vaikystėje patirta meilė žmogų saugo visą gyvenimą

Iš Maskvos į Tytuvėnus

Eglė gimė Maskvoje, pirmuosius gyvenimo mėnesius praleido Maskvos valstybinio A. Lunačiarskio teatro meno instituto (GITIS’o) bendrabutyje, kur gyveno tėvai. Jie mokėsi su garsiais to meto aktoriais, ne veltui Kęstutis Genys, Laimonas Noreika ar Leonardas Zelčius galėjo sakyti, kad Eglę maudė, supo ją ant rankų, augino.
Kai mergaitei buvo pusė metų, močiutė, tėčio mama, atvažiavo į Maskvą traukiniu (tai buvo jos pirma kelionė šia transporto priemone) ir išsivežė vaikaitę į Lietuvą. Penkerius metus ji gyveno Tytuvėnuose pas senelius.
E.Gabrėnaitės iki šiol neaplaidžia įspūdžiai apie vaikystėje patirtą dėmesį ir ją apgaubiančią senelių meilę. Atsimena svaigius kvapus iš senelių virtuvės. Močiutė vadovavosi nuostata, kad maistas turi būti tik šviežias, ką tik išvirtas, jokių likučių kitai dienai, jokio šildymo – tik tiek, kiek iš karto suvalgys. Jos, ikimokyklinukės, sukneles močiutė keitė 4 kartus per dieną. Ir jas ne tik išskalbdavo, išlygindavo, bet daugumą ir krakmolino. Prisimena ir sandėliuką, pilną uogienių su kepuraitėmis – taip ji vadino gražiai apkarpytus popieriukus, kuriuos močiutė uždėdavo ant dangtelių.
Aktorė sako ilgai čiulpusi čiulptuką, iki trečios klasės nemokėjusi užsirišti batų. Tačiau pasiteirauta, ar nebuvo išlepinta, atsakė nemananti, kad tikra meilė gali lepinti ar kitaip pakenkti, ji lieka visam gyvenimui, kaip jį gardinantis torto gabalas. Jai vaikystė – iki šiol kaip rojus.
 

Bendrabutyje prie Soboro

Ką reiškė būti aktorių vaiku? Eglė aktorių bendriją labiausia atsimena iš kaimynystės bendrabutyje prie Soboro, į teatrą ji pradėjo vaikščioti tik nuo 16 metų.
Kai į Kauną atvažiavo močiutė su seneliu ir gavo kambarį tame pačiame bendrabutyje, ji, kol nueidavo iš senelių kambario iki tėvų, užkalbinta tai vieno, tai kito, grįždavo pilnomis saujomis saldainių ir bandelių, mat buvo pirmas vaikas bendrabutyje.
Kai klasės draugai paprašydavo papasakoti apie žymiuosius to laiko aktorius, ji nelabai ką turėjo pasakoti – juk į teatrą ilgai nevaikščiojo, o detalių iš gastrolių (kad aktoriai į jas veždavosi sudedamąsias loveles, kaip džiaugdavosi nusipirkę naują drabužį) nenorėjo pasakoti.
E.Gabrėnaitė nuo artistų nesvaigo, svajojo tapti teatro kritike, rašydavo. Su drauge Dalia Saukaityte daug skaitė, eidavo į filharmoniją – jautėsi intelektualios ir tuo didžiavosi.
Baigusi vidurinę, nuvažiavo į Maskvą laikyti stojamųjų egzaminų. Juos visus išlaikė, tačiau Eglės nepriėmė, nes ji neturėjo 18 metų. Apraudojo visus GITISo suoliukus.
Atsimena, ji buvo su tėčiu prie instituto, priešais ėjęs dėstytojas atpažino ir užkalbino jos tėtį, ką jis veikiąs. Šis atsakė, kad dukra stojo. „Kaip sekėsi?“ „Nepriėmė“. „Tai gal ką nors padarysime?“ – ištarė tėčio pažįstamas, o tėvas išdidžiai atsakė: „Tiek to, kaip nors išgyvensime. Atvažiuosime kitais metais.“
Tada ji pažvelgė į tėvą pykčio kupinomis akimis. Kodėl jis taip atsakė, suprato tik vėliau – tėtis bijojo ją palikti Maskvoje. Žinia, kad jos nepriėmė, sukėlė jam ne tiek liūdesį, kiek palengvėjimą.
 

Vis dėlto – aktorinis

Vėliau tą vasarą Eglė su drauge nuvažiavo į Vilnių. Ėjo jos pro Konservatoriją, o ten ant durų kabojo skelbimas, kad renkamas papildomas aktorių kursas. Užėjo, Eglė pateikė dokumentus ir kažkaip įveikė abu turus. Tada jos laukė baisiausias dalykas – pasakyti tėvams, kur įstojo.
Grįžusius iš gastrolių kaip paprastai pasitiko su arbata ir maistu. Kai pasakė tą žinią, tėvas kaip laikė rankose šakutę, ji ir iškrito. Tėvas trenkė durimis ir išėjo. Mamos veidas nusidažė vyšnine spalva, ji kiek patylėjusi pasakė: „Rytoj važiuoji ir atsiimi pareiškimą.“
Eglė taip ir padarė. Tada konservatorijos dėstytoja pasipiktino: „Nori atsiimti pareiškimą? Ir gerai, tokių dvejojančių čia nereikia. Ir be tavęs pilnas koridorius norinčiųjų.“ Tačiau staiga ji pakeitė balso toną: „Tėvai liepė atsiimti pareiškimą. Nebijok, jeigu tave priėmė, vadinasi, kažką pamatė. Nedvejok.“ Taip E.Gabrėnaitė liko studijuoti.
Pačios E.Gabrėnaitės ne mažesnis sukrėtimas laukė tada, kai sužinojo, kad sūnus Rokas įstojo studijuoti režisūros. Ji to labai nenorėjo. Kai išgirdo netikėtų sveikinimų, kad sūnus pateko į R. Tumino kursą, nepatikėjo, manė – juokauja. Kai pasiteiravo sūnaus, šis ramiai pasakė jos norą įgyvendinęs – atnešė namo universiteto diplomą, o dabar nori daryti tai, ką pats nori. Aktorė iki šiol tuo abejoja, ar galima išmokyti žmogų vaidinti, rašyti ar režisuoti į tai galima nukreipti.
 

Varomoji jėga – baimė ir gėda

„Nesu aktorės natūros“, – taip pašnekovė apibūdino save. Ji sakė mačiusi aktorių, Dievo pabučiuotų, o jai ši profesija buvo sunki, daug kainavo, ji jautė ir tebejaučia baimę prieš didelę žmonių minią.
„Aktoriaus profesija – mazochistinė. Save kankini, iš savęs reikalauji, turi surasti pjesėje tai, kas tau skauda. Nelengva kiekvieną kartą įrodinėti, kad gali. Spektaklis kiekvienąkart yra kova. Kai po trečio skambučio išgirsta šurmulį salėje, supranti – arba žiūrovai tave įveiks, arba tu juos. Jei salėje kapų tyla, žiūrovai įsitempę seka veiksmą, – puiku, laimėjai, jei krenta numeriukai, žiūrovai kosėja, erzelis – pralaimėta...“
Ji neslėpė, kad jos gyvenimas pilnas paradoksų – yra namisėda, nemėgsta kelionių, viešbučių, o visą gyvenimą keliauja. Bijo skristi lėktuvu, bet skraido. Kolektyvo negali pakęsti, o išsirinko profesiją, kad turi dirbti kolektyve. Bet tiki žmogaus likimu – jį duoda iš aukščiau, ugdo ir verčia mokytis.
Labai mėgsta skaityti žymių aktorių biografines knygas – pasitvirtina, ne tik jai taip keistai buvo.
Suvaidino Ranevskają „Vyšnių sode“, po spektaklio jaučia – vaidina blogai ar tą patį per tą patį. „Ir atsikratyti ryškaus vaidmens reikia kelių nesėkmingų vaidmenų, kitaip nebūna“, – pašnekovę patvirtina aktorės A.Demidovos mintis.
Aktorė Ranevskają „Vyšnių sode“ vaidina jau 20 metų. Tumino maldavo baigti rodyti „Vyšnių sodą“ – 4 „dukras“ turėjo, jos visos paseno, tik ji – nepakeičiama. Režisierius atsakė, kad negali to reikalauti, spektaklis turi numirti sava mirtimi.
 

Kasdien – pasirinkimai

Per pusmetį E.Gabrėnaitė atsisakė 9 vaidmenų. „Išeinu, jei matau, kad ne tie žmonės susirinko, režisierius ne tas. Atsisakau, nes man iš karto aišku, kad nieko nebus. Nesu tiek gabi, kad galėčiau vaidinti su režisieriumi, su kuriuo nėra sąlyčio taškų“, – sakė pašnekovė.
Nematome aktorės ir serialuose. Bandė vaidinti, bet negalėjo to daryti tokiuose, kokie jie yra.
Nemoka dirbti bet kaip, su bet kuo. Jai dažnai gėda žiūrėti į aktorius, kai šie sako: „Duonytei reikia užsidirbti.“ Gerbia žmones, kurie renkasi: nori – eik, nori –lauk daugiau. Jeigu žmogus pasirenka „reikia duonytei“, po to reikia buto, baldų, automobilio, kitkam neateina eilė ... Jai neretai sako, kad per aukštai sau iškėlė kartelę, bet kitaip ji negali.
Nuo 1992 m. E.Gabrėnaitė dirba Vilniaus kolegijoje, penkerius metus dalyvauja Muzikos ir teatro akademijos stojamųjų egzaminų komisijoje. Sako, jai labai gera su jaunais, bet kartu – jų labai gaila. Nepavydinti jauniems: jaunystė visada sunki, reikia išlaukti, iškentėti, o dabar laikai menams sunkūs, metai eina, aktoriams kiekvieni – svarbūs. Senų tiek negaila. Su aktoriais kartais kalbasi apie tai, kokie anksčiau buvo laimingi: išmaišė buvusią Tarybų Sąjungą, su kokiais korifėjais bendraudavo.
„Studentai dabar laisvesni, bet atsakomybės turi mažiau, nebeatnašauja, kaip mes. Scena mėgsta laisvę, bet kai lieka tik ji... Vis dėlto studentai yra tai, kuo verta užsiimti. Man įdomu juos spręsti kaip uždavinius. Žmogus – tai svarbiausia. Kai tavo akyse jis išsiskleidžia kaip gėlė, neapsakomas jausmas apima“, – sakė aktorė, pastebėdama, kad dabar daug kas nori būti ne tam didžiajame mene, o tik televizijoje. Ji televiziją vadina siaubūnu, kuriam neleidžia įsitvirtinti savo gyvenime – turi kelias mėgstamas laidas, bet ir joms retai randa laiko.
Kompiuterio, interneto nepripažįsta ir neįsileidžia į savo gyvenimą. Jau naudojasi mobiliuoju telefonu, perskaito ir išsiunčia žinutę. Išsiverčia ir be skalbimo mašinos. Ją turi, bet užvalkalus ir kitą patalynę jai išskalbia sūnus, ji savo drabužius skalbia tik rankomis.
 

Apie sveikatą ir kasdienį ritmą

Pasiteirauta, ar rūpinasi savo sveikata, grožiu, aktorė atsakė, sveikai negyvenanti: rūko kaip garvežys, tai valgo, tai nevalgo. Tačiau kalbantis paaiškėjo, kad tai daugiau farsas negu tiesa.
Aktorės dienotvarkėje yra nemažai sveikos gyvensenos elementų. Keliasi ji anksti –apie šeštą valandą ryto. Ankstyvas rytmetis – aktorei pats darbingiausias laikas. Prieš eidama į darbą rūpinasi namų tvarka – nuo kilimo pūką pakels, nes žino, kad grįžus vakare jis jai tikrai trukdys, netvarka nervins. Ir į parduotuvę užlekia 7 val. ryto, kad vakare, kai pavargusi grįš iš teatro, nereikėtų tuo rūpintis. Savo drabužius aktorė skalbia tik rankomis. Tai daro kasdien – tai vienas iš jos ritualų, pasak Eglės, saugantis jos energetiką. Nešvarių skalbinių, neišneštų šiukšlių bute nakčiai negali likti.
Dar vienas sveikos gyvensenos ritualas – avižinė košė pusryčiams. Nors aktorė stengiasi 3 kartus per dieną valgyti šilto maisto, garantuota tėra dėl vieno – šių pusryčių. Buvo laikas, kai streikavo skrandis, tada aktorė mitybai skyrė itin daug dėmesio. Į paskaitas atsinešdavo troškintų brokolių su ryžiais ir kramsnodavo. Tačiau labai kvailai jausdavosi sakydama: „Dabar palaukit, negalime tęsti užsiėmimo.“
Kadangi iš namų ryte išeina visai dienai, stengiasi įsidėti sūrelį ar jogurto – maisto, kurį galima estetiškai suvalgyti, neatkreipiant dėmesio, nes kartais užlekia į kavines papietauti, kartais – ne.
Stengiasi nevartoti riebalų, nevalgo rūkytų ir keptų produktų. Save ir sūnų dažniausiai lepina troškinta jautiena, vištiena. O kai labai nori valgyti ar pasidaryti gastronominę šventę, prisikepa bulvių su krapais. Ypač dažnai taip nutinka grįžus iš gastrolių, kai būna pasiilgusi lietuviškų patiekalų. Tada prie keptų bulvių būna dar ir ... saldumynų.
O labiausiai bijo aktorė taisyti dantis, fotografuotis ir matuotis drabužius.
 

Maistas ir pagundos

Aktorė saldumynus labai mėgsta, ypač šokoladą, ledus ir tortus: „Jei leisčiau valgyti tiek, kiek ir ko noriu, sverčiau gal centnerį. Novosibirske kartą prisivalgiau chalvos vos ne iki sąmonės netekimo.“
Antsvorio E.Gabrėnaitė išvengia, nes po 17 valandos stengiasi nieko nevalgyti, gerti tik arbatos ar vandens. Bet ši taisyklė turi išimčių. Jeigu sunkus spektaklis, užvalgo prieš jį, kitaip neturi jėgų vaidinti. Kokie spektakliai būna sunkūs, kokie – lengvesni? Pasak aktorės, iš pirmo žvilgsnio nepasakysi – štai „Vestinuose“ vaidinti neužvalgiusi ji negali. Kol dirba, nuovargio beveik nujaučia, tik vakarais eidama namo vos pavelka kojas – vieversiui vakare vaidinti labai sunku, todėl dažniausiai grįžta namo taksi.
Sportuoti jai nereikia, labai mėgsta vaikščioti ir per dieną nusilaksto. Įsitikino, kad kalorijas degina ne tik sportas, bet ir nervai. Neretai nerimaujant prieš premjerą 10 kilogramų nepastebimai ištirpsta.
Menininkų draugijoje gana įprasta užsirūkyti ir išgerti taurę alkoholio. Stiprios kavos ir alkoholio E.Gabrėnaitė atsisakė prieš 10 metų. Ne, nuo jų nebuvo priklausoma, tačiau ir nevengė. Tačiau kartą, išaušus sausio 1-ąjai, kurią pasitiko labai ramiai (aktorė sako, kad jai idealu Naujuosius sutikti namuose vienai, o 1 valandą nakties jau miegoti įsisukus į patalus), atsibudusi suvokė, kad šių stimuliatorių jai nereikia. Kaip močiutė sakė – geriau „nesipašaudinti“. Šampano gerti negali – neleidžia skrandis, dėl kito alkoholio nutarė: per trumpai gyvename, kad būtų galima save nuodyti.
Tačiau alkoholį laiko nebloga atsipalaidavimo priemone. Atsidūsta, gal ir sveikiau būtų, jei būtų nutarusi – daugiau nė vienos cigaretės, bet po taurelę išgertų, norėdama atsipalaiduoti.
 

Gyvenimas – tik stotelė

Gimusi Maskvoje, augusi Tytuvėnuose ir Kaune, aktorė kartais net abejoja, kur jos namai. Maskvoje, Tytuvėnuose jai labai gera, po tėvų mirties pravažiuodama pro Kauną net nusuka galvą, o Vilniuje mėgstamiausia vieta yra J. Basanavičiaus gatvė ir Valakampiai, kur su sūnumi atostogaudavo.
Kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai nugyvenęs gyvenimą? E.Gabrėnaitei svarbiausia atrodo tai, ar žmogui nėra gėda, ką jis daro, kaip dirba, gyvena. Buvo jaunystėje etapų, dėl kurių gėda. Dabar pasitenkinimo momentų vis daugėja.
Ji neslepia esanti pesimistė, kuri pasiduoda depresinėms nuotaikoms. Tada gelbėdamasi dažnai atsigula ant kilimo ir pasineria į vaikystės prisiminimus, vaizdus ir kvapus. Šis teatrinis minčių perkėlimo pratimas jai ir joga, ir meditacija.
Daug metų nuo tada, kai mirė mama, E.Gabrėnaitė nešvenčia nei Kalėdų, nei Naujųjų, tik šventėms rūpestingai susitvarko namus. Tačiau yra mistikė, tiki amžinybe ir kad į ją iškeliavę artimieji mus stebi ir globoja.
Nebijo senti. Pasak E.Gabrėnaitės, senatvė – išbandymas, išbandymas, kaip tu su ja susitaikai. Kažkada mirtis jai kėlė baimę, dabar į ją žvelgia ramiai. Gyvenimas – tik stotelė.