){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
„Tądien stengiamasi kuo anksčiau atsikelti ir suduoti kadugio šakele ar sausų žolynų verba namiškiams, tarsi ja pašventinti, kad nebūtų apsnūdę, spėtų su greitais pavasario žingsniais.
Verbų sekmadienis Vilniuje buvo ypatingas. Sostinės gatvės tiesiog pražysdavo iš džiovintų sausų gėlių ir žolynų surištų verbų spalvomis. Šios verbos – Vilniaus krašto fenomenas, susijusios su adoracija karalaičiui Kazimierui, krašto gamta, augalais. Tai puiki šventė – akis pasiilgusi to spalvingumo, džiugesio. Kam iš užsieniečių tenka parodyti verbas, visi būna nustebinti labai originalios ir greitai kintančios tautodailės formos“, – sako etnologas.
O kokia Verbų sekmadienio nuotaika? Sakyta, kad tądien negalima susipykti, ginčytis, ko nors pavydėti. Tai svarbūs priesakai ne tik Verbų sekmadieniui, visai Didžiajai savaitei.
„Artėjant Velykoms, nieko neskolindavo ir nesiskolindavo. Ir tai suprantama, mat per skolas neretai kyla įvairūs pykčiai. Net sakyta: jei skolinsies, laimė iš namų išeis“, – tęsia liaudies tradicijų žinovas.
Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė, vadinama ir Tyliąja, Laukimo, Švenčiausia. Ji turi daug įvairių apeigų, tikėjimų, kuriuose krikščioniški Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės momentai susimaišę su senosios pagoniškos pavasario sutikimo apeigomis ir tradicijomis.
Šios savaitės dienos turėjo savo papročius. Štai trečiadieniais vaikai po pamaldų aplink bažnyčią „varydavo silkę“: iš lentelės išdrožtą žuvį pririša virvute, vienas ją velka, o kiti – čaižo. Ketvirtadienį tą silkę aplink bažnyčią varydavo jau du, penktadienį – tris kartus. Tai tarsi ženklas, kad gavėnia baigėsi, išvejamas pasninkas.
Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Viskas, kas namuose per žiemą aprūko, įjuodo, užsigulėjo, turi būt išvalyta, išvėdinta.
„Dūminėse pirkiose – lubas ir sienas šveisdavo, drabužius, kurie bus padėti žiemai, išnešdavo išsivėdinti. Gerai tądien išsimaudyt upelyje, kuris atiteka prieš saulę, iš rytų pusės, – jo vanduo auksinis, juo reikia praustis Saulei tekant, kad sveikatos visiems metams pasisemtum. Tądien derėjo parsinešt iš miško žalumynų – bruknienojų, pataisų, amalo šakelių Velykų stalui papuošti, kad ant jo būtų žalios gyvybės spalvos. Didįjį ketvirtadienį šeimininkės kepdavo ir duoną, tikėta, kad tądien keptoji nepelija. Tą dieną žmonės ir maudydavosi, ne tik namus išsikuopdavo, bet ir savo kūną. O pirtį tam kurti geriausia šiaudais ar skiedromis, vogčiomis surinktomis dar prieš saulėtekį iš kaimyno kiemo. Šiaurės ir Rytų Lietuvoje akcentuota, kad tam prakurų reikia paimti iš kaimyno – iš svetimo, kito pasaulio. Tai būdas užmegzti ryšį su kitais, metafiziniais, pasauliais“, – pasakoja prof. L.Klimka.
Didįjį penktadienį nuo seno vadindavo Vėlių velykėlėmis, Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad tada iš skaistyklos vėlės išeina. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius parodyti, kur ilsisi artimieji.
Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios parsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies. Pastarosios dažniausiai siųsdavo paaugusius vaikus. Tik kaip parnešti ugnį? Tam paprastai paruošdavo beržo pintį, kad ji gerai įsidegtų. Ją pririšdavo ant vielos, ir vaikai, sukdami ją ratu, kad žėruotų, bėgdavo namo – pavakariu iš bažnyčios išriedėdavo tarsi ugnies ratai. Namie sena ugnis jau būdavo užgesinta, įkuriama nauja.
O parneštu šventintu vandeniu buvo pakrapinama troba, jo įpilama į šulinį ar kitą tvenkinį, kad apsaugotų nuo nelaimių.
Prisikėlimo mišių žmonės daugelyje Lietuvos vietų per naktį laukdavo bažnyčioje. Tai nebuvo lengva, nuovargis lenkdavo. Todėl, ypač Žemaitijoje, buvo įvairių prablaškymo būdų. Vikresnis vaikinukas apsirengia velniuku, žydeliu ir budina snaudžiančius – pakiša pauostyti amoniako ar padvėsusią varną, krečia visokius šposus.
Kai kur išliko Kristaus karsto sargybinių paprotys – jauni kaimo vaikinai savadarbėmis uniformomis, su mediniais kardais, išdrožtais šautuvais eidavo sargybą prie Kristaus karsto. Kartais sargybiniai būdavo mediniai – išdrožti iš medžio romėnų kariai ar kiti, vėlesnių laikų personažai. Jie buvo žmogaus ūgio, dažniausiai spalvingai nudažyti, kad tiktų bažnyčios interjere, kartais medinės jų rankos net mosikuodavo kardais.
„Tai buvo kone spektakliai. Šias tradicijos kai kur yra atgaivintos. Man teko tokių matyti Žemaitijos parapijose. Medinių Kristaus karsto sargybinių ne kartą per ekspedicijas matėme sumestų varpinėse. Bažnyčiose laikomi ir būgnai, tarškynės, garsiniai signalai, kvietę maldai, kai varpais nebuvo galima skambinti. Teko kai kuriose bažnyčiose matyti labai įdomų būgnų, paimtų mūšiuose su priešais. Ryte po prisikėlimo mišių visad eidavo procesija – velniukai, žydeliai eidavo priešinga puse juokindami. Niekas nepyko, tai buvo kaip tradicinė pramoga“, – pasakoja etnologas.
Velykų rytas, pirmoji diena, yra labai reikšmingi. Sakyta, kad Velykų rytą saulė tekėdama šoka, mainosi, jog koks bus Velykų rytas, toks ir visas pavasaris, iš kurios pusės vėjas pučia, toks ir vyraus visą pavasarį.
Profesorius primena, kad sekmadieniais žmonės prie bažnyčios neužtrukdavo, visi stengėsi kuo greičiau grįžti namo. Jei pirmas parlėksi, pirmas būsi ir su visais darbais.
O pirmosios Velykų dienos pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai jauni vaikinai lankydavo kaimynus su palinkėjimais, dainomis, muzika, ypač tas šeimas, kuriose yra jaunų merginų. Lalautojai dovanų sulaukdavo sūrių ir margučių. Bet į namus jų paprastai neįsileisdavo, pašnekėdavo tik per langą
Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirma turėjo aplankyti savo krikšto mamą ir gaudavo porą gražiausių margučių.
O trečioji Velykų diena vadinta ledų diena. Tinginiui ji paskirta – tądien galima ilgai miegoti, darbų netinka imtis, antraip ledai vasarą iškapos pasėlius. Netinka ir malkų skaldyti – Perkūnas eibių kaime pridarysiąs. Žmonės lankydavo prie kelių ir laukuose pastatytus kryžius – ten pasimelsdavo, pagiedodavo, prašydavo Aukščiausiojo pagalbos lauko darbuose.
Mėgstama jaunimo pramoga – sūpuoklės. Supimasis – tarsi apeiga: kai supiesi, atrodo, ir žemė supasi, kuri – tarsi kūdikis lopšyje turi augti, stiprėti, subręsti, sunokint derlių.
Kai kur Lietuvoje dar atmenamas ir toks paprotys: antrąją Velykų dieną vaikinai, aplankę šeimas, kuriose yra jaunų merginų, numazgodavo joms rankas. Tam atsinešdavo ir vandens ąsotį, ir rankšluostį. Trečiąją dieną merginos atsilygindavo bernams tuo pačiu. Žinoma, ne tiek to mazgojimo, kiek taškymosi ir laistymosi būta. Tai aprašė M. Valančius ir J. Pabrėža, teigdami, kad jaunimas Žemaitijoje laistydavosi kaip padūkę. M.Katkus „Balanos gadynėje“ rašė, kad samdiniai per šv. Velykas ateidavo numazgot rankų savo darbdaviams, tada būdavo pavaišinami.
„Laistymosi paprotys labai įsišaknijęs Lenkijoje. Ten antrąją ar trečiąją Velykų dieną pasirodyti miesteliuose pavojinga, gali būti nuo galvos iki kojų aplietas vandeniu. Laistymasis būdingas visoms pavasario šventėms ir pavasario darbų pradėtuvėms – po pirmosios vagos artojas perliejamas, mėšlavežio pabaigoje – taip pat. Taip prašyta drėgmės dirvoje bręsiančiam javui, kad vasarą sausra neužpultų“, – sako pašnekovas.
Ką pats etnologas atsimena apie Velykų tradicijas iš savo senelių, tėvų namų?
To paklaustas, profesorius pasakojo, kad jo vaikystė praėjo mieste, Vilniuje, tik tėvai pasakodavo, kaip ten kaime būdavę. Mama buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, tad teko pažinti ir vienų, ir kitų papročių. Jo atmintyje iš vaikystės ypač įstrigo Verbų sekmadienio grožis, kaip margučius margino vašku namuose ir rideno juos ant kreivokų grindų
„Mūsų margučiuose atsispindi pasaulio modelio bruožai. Kartą didžiąją savaitę teko važiuoti kone pro visą Europą į Paryžių ir stebėti, kaip marginami, aikštėse pardavinėjami margučiai. Akivaizdu, mūsų margučiai patys archajiškiausi, juose pavaizduota pasaulio sandara, laiko juosta, saulės spinduliai. Pasaulis įsivaizduotas kaip kiaušinis, romėnai sakydavo – viskas iš kiaušinio“, – sako L.Klimka.
Kaip pats jis stengiasi švęsti Velykas? Kas svarbiausia, kad pajusti šios šventės sakralumą?
„Svarbiausia, kad visa šeima susirinktų. Dabar, kai lietuvių šeimos plačiai išsibarsčiusios, puiku būtų bent Kūčių vakarienei ir per Velykas susieiti Lietuvoje, prisiminant tradicijas, lietuviškus naminius valgius – tai labai svarbūs, širdis sušildantys dalykai, kurių prisiminimą ilgai nešiojame širdyje, kurie buria gimines ir tautą. Velykų tradicijos gražios bendruomeniškumu“, – sako etnologas.
Kas yra Andrius Mamontovas, aiškinti, manau, nereikia nė vienam. Muzikantas, prodiuseris, aktorius – taip lakoniškai pristato jį šiuolaikinis žinių apie visus ir viską šaltinis Wikipedia. Dar priduria: pasisako už sveiką gyvenseną ir prieš svaigalų vartojimą, o nuo 1993 metų yra vegetaras....
Skaityti daugiauPasaulyje kasmet miršta apie 30 mln. žmonių, iš jų 17 mln. – nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Neretai padarius širdies kardiogramą ir pastebėjus pakitimų širdžiai stiprinti skubama gerti vaistų. Tačiau daugeliu atvejų pirmiausia vertėtų pasinaudoti natūraliais metodais. Kaip širdies raumenį stiprinti gyvenimo būdą, mitybą, fizinį aktyvumą kalbamės su sveiko gyvenimo puoselėtoja ir mankštų specialiste Džilda Valaitiene....
Skaityti daugiauDaugelio mūsų gyvenimas yra dinamiškas, aktyvus ir užimtas. Dirbantieji įstaigose turi rengtis gražiai ir patogiai kiekvieną darbo dieną. Laisvalaikio metu taip pat norime dėvėti ne tik gražius bei madingus, bet ir patogius, praktiškus drabužius. Pirkdami juos dažnai atkreipiame dėmesį į gaminio sudėtį, bet ne visada tai mums ką nors sako. Ką reiktų žinoti apie įvairius pluoštus, renkantis rūbus kasdienai, išeigai ar poilsiui, ką pasirinkti konkrečiu atveju ir kodėl, papasakojo „Monton“ parduotuvės konsultantė Kristina JUOZAPAVIČIENĖ ir AB „Audimas“ rinkodaros specialistas Tomas MOTIEJAITIS. ...
Skaityti daugiauPrieš akis – didžiosios metų šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tai dienos, kai namuose ar svečiuose dauguma ne kartą susėsime prie vaišių stalo. Tad kuo skiriasi Kūčių ir Kalėdų vaišių stalas, kuo skiriasi apeiginis, šventinis ir kasdienis maistas? Apie tai svarstėme su etnologu, gamtos mokslų daktaru, Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriumi, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje Libertu Klimka, prisimindami savo artimųjų šeimų tradicijas....
Skaityti daugiauKaip pradėti bėgioti? Ką reikia žinoti apie save ir priemones, reikalingas aktyviam judėjimui? Į šiuos klausimus atsakė Lietuvos sveikatos sąjungos prezidentas, Palangos sveikatos mokyklos direktorius Dainius Kepenis. ...
Skaityti daugiauJudėjimas – viena svarbiausių geros savijautos ir sveikatos sąlygų bet kuriame amžiuje. Maži vaikai labai noriai juda, sportuoja, žaidžia aktyvius žaidimus. Augant šis noras paprastai mažėja, tad tėvų pareiga – jį skatinti. O geriausia tai daryti rodant pavyzdį, kartu aktyviai leidžiant laisvalaikį: keliaujant pėsčiomis, dviračiais ar baidarėmis, žaidžiant, krepšinį, futbolą, tenisą. Žiema – ne priežastis aptingti ir atsisakyti aktyvaus laisvalaikio. Pats laikas atidaryti slidinėjimo sezoną. ...
Skaityti daugiauŠaltuoju rudenio metu, kai nieko nesinori, kai nėra energijos ir jėgų, kai vaikštote susigūžę, kai mintys sukasi, kaip greičiau nuo visų atsiriboti, norisi įlįsti į šiltą lovą ar vonią ir apie nieką negalvoti, nes turite daugybę rūpesčių, įvairių darbų ir negalite atsipalaiduoti, susikaupti. Tad šiame straipsnyje pateiksime informaciją apie keletą galimų atsipalaidavimo ar energijos gavimo būdų, kurie tiks ne tik šaltuoju metų periodu, bet ir visus metus, kai bus sunku....
Skaityti daugiauKol dar geras oras, smagu gryname ore susirinkti paskutinius vitamino D prisotintus saulės spindulius. O ką veikti tokiu metų laiku? Žinoma, grybauti. „Aš grybauju nuo vaikystės, puikiai pažįstu grybus, ir man nereikia jokių patarimų, kaip neprisirinkti šungrybių!“ – pasakysite. Tačiau net ir renkant gerai žinomus valgomuosius grybus vis dėlto reikia laikytis kai kurių taisyklių, kad vėliau nekiltų sveikatos problemų....
Skaityti daugiauKada dar, jei ne rudenėjant, pradėti lankyti ar sugrįžti į sveikatingumo klubą ir pelnytai džiaugtis gera savijauta, gražiomis kūno linijomis bei jaunatve?!. ...
Skaityti daugiau„Pagerėjo sūnaus kalba – jei anksčiau sunkiai sekdavosi greitai kalbėti, tai dabar greitakalbė liejasi laisvai. Pirmi keturi mėnesiai smarkiai padėjo sukaupti dėmesį... Galiu pagaliau pasidžiaugti, kad suradom specialistę, kuriai mano vaikas svarbus, ji seka jo būklę...“ Taip viename interneto forumų pasisakiusi mama kalba apie neuropsichologinę sensomotorinę korekciją. Apie šį maždaug prieš porą dešimtmečių pradėtą taikyti būdą išsamiau paprašėme paaiškinti Jolantos Lazutkienės, ji kartu su kolege Raimonda Girčiene taiko šį metodą savo darbo praktikoje. ...
Skaityti daugiauTik iškritus sniegui ir pašalus žmonės itin dažnai paslysta, patiria įvairių traumų ir tiesiog užplūsta gydymo įstaigų traumataloginius skyrius. Griūnant dažniausiai patempiami raiščiai, lūžta kaulai, patiriamos galvos traumos, įvairūs sumušimai. ...
Skaityti daugiauKlaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokiniai, įkūrę Mokinių Mokomąją Bendrovę, džiaugiasi kylančiu savo sukurtos programėlės populiarumu ir ateities perspektyvomis. Su vaikams skirta programėle „Klausk herojaus“ bendradarbiavimo sutartis jau pasirašė Raudonasis Kryžius ir „5 pėdutės“, o kitos organizacijos reiškia augantį susidomėjimą. ...
Skaityti daugiauRugsėjis – toks laikas, kai ne tik pasineriame į pirmuosius rudeniniais džiaugsmus ir rūpesčius, bet vis dar prisimename prabėgusios vasaros akimirkas. Tiesą pasakius, daugumą tos akimirkos ir nuotaikos lydės visus metus, padėdamos sulaukti kitų atostogų....
Skaityti daugiauEuropoje ir Amerikoje pilateso kūno tobulinimo programa naudojasi ne tik garsūs aktoriai, sportininkai, politikai. Tai tapo daugelio besirūpinančių savo sveikata gyvenimo dalimi. Jungtinėje Karalystėje pilateso pratimus gydytojai rekomenduoja savo pacientams. Vis populiarėja pilateso mankšta ir Lietuvoje. Kuo unikali ir naudinga sveikatai ši kūno treniravimo technika? Apie tai kalbamės su pilateso mankštų trenere Džilda Valaitiene....
Skaityti daugiauAr įdomu, kokius valgius šv. Kūčių stalui senovėje gamino lietuviai – dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai? Gal, sužinoję naują nebrangų receptą, ir patys pagaminsime šeimynai ar brangiems sveteliams? Apie originalią senolių virtuvę ir jų receptus pasakoja Kauno kavinės „Suara“ vadovė maisto technologė Zeta Štarkevičienė. Nors kiekviename Lietuvos regione valgyta nemažai tik tam kraštui būdingų Kūčių valgių (pavyzdžiui, žemaičiams būdingi kanapių valgiai, dzūkams – grybų sriubos, patiekalai iš grikių miltų), tačiau visai Lietuvai buvo bendri žuvies, silkės, grybų, kviečių, žirnių, avižų patiekalą ar spanguolių kisielius. Baigiant vakarienę, visuose namuose buvo valgomi prėskučiai su aguonų pienu....
Skaityti daugiauNorint turėti sveiką kūną ir guvų protą, būtina pasirūpinti fiziniu aktyvumu. Ne paslaptis, kad didžiausią naudą žmogus gauna sportuodamas gryname ore. Ką rinktis? Šiaurietišką ėjimą! Apie šio sporto naudą ir subtilybes pasakoja šiaurietiško ėjimo trenerė Janina Bazevičienė....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę