){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Toks gydytojo pareiškimas sukelia didžiulę įtampą ligonio šeimoje. Įsivyrauja širdgėla, baimė, pyktis, kaltės jausmas. Kyla mintys apie gyvenimo prasmę, mirtį ir nemirtingumą. Tuomet klaidingai manoma, kad “nieko nebegalima padaryti”.
Ir nors ligonio jau negalima išgydyti, tačiau, naudojant individualią programą, galima palengvinti išeinančiojo kančias - mirštantįjį paguosti, su juo bendrauti, išsaugoti ir palaikyti harmoningus tarpusavio santykius.
Suaugusiam ligoniui prognozę turi pranešti gydytojas. Gydytojas, vengiantis tiesos, klaidingai optimistiškai nuteikiantis pacientą, net ir “jo paties labui”, rizikuoja netekti pasitikėjimo. Tyrimai parodė, kad dauguma sunkiai sergančiųjų jaučia mirties artėjimą, nesvarbu, ar pranešta jiems apie tai, ar ne. Tuo tarpu kalbėjimas apie tai sumažina baimę. Apie 80 proc. nepagydomai sergančiųjų savo pergyvenimų žodžiais neišreiškia. Jei mirštantysis neklausinėja, tai dar nereiškia, kad jam nekyla klausimų. Žinoma, supantys jį žmonės neturėtų akcentuoti ligos beviltiškumo. Reikėtų vengti apibendrintai vertinti, kiek liko gyventi, nes tai slegia mirštantįjį, atima iš jo galimybę gyventi pilnakraujį gyvenimą šiuo momentu. Matydamas, kad tiek gydytojas, tiek šeimos nariai kartu su juo aptaria gydymo taktikos pasirinkimą, ligonis susikoncentruoja ties pasirinktu keliu - gyvenimo kokybės gerinimu.
Mirštančiajam galima atsargiai patarti susitvarkyti nebaigtus darbus, reikalus. Į klausimus: “Ar aš mirštu? Kiek laiko man dar liko?” gydytojas gali atsakyti: “Nežinia, kiek kiekvienam iš mūsų liko gyventi, bet jei klausite, ar susitvarkyti savo reikalus, atsakytume taip - susitvarkykite. Mes padėsime. O tuo pat metu mes visi kartu spręsime, kaip geriau gydyti”.
Atviras pokalbis apie rūpimus dalykus, gydymo taktikos pasirinkimo apsvarstymas, pasitikėjimas gydytoju, artimųjų parama sunkią valandą suteikia ligoniui viltį. Viltį ne dėl ligos baigties, bet dėl realaus pasirinkto kelio galimybės. Tai prasmingas kelias, neparemtas nusivylimu ir atsidavimu likimo valiai.
Nustatęs diagnozę, gydytojas su šeimos nariais tuoj pat apsvarsto psichologines, socialines bei dvasines problemas. Prižiūrint mirštantį ligonį atliekami tik tie tyrimai, kurie leidžia numatyti priežiūrą, gerinančią jo gyvenimo kokybę. Nereikia nuolat matuoti spaudimo, pulso ir temperatūros (tuo tarpu laiku ištuštinti žarnyną labai svarbu!). Simptomų ir gydymo parinkimo išaiškinimas ligonį nuramina, kad “gydytojas supranta, kas darosi” ir kad “taip sumanyta”.
Tiek vertinant būklę, tiek ir planuojant priežiūrą, reikalingas dėmesys net smulkmenoms. Reikia atsižvelgti į mirštančiojo asmenybę. Vienas silpnas ligonis, naudojantis basoną bei susitaikantis su mintimi apie kartkartėmis nevalingą šlapinimąsi bei tuštinimąsi, sutaupo energijos labai laukiamiems kasdieniams susitikimams su šeima. Tuo tarpu kitas, ne mažiau silpnas, bet nepakenčiantis priklausomybės nuo kitų ligonis stengsis be pagalbos, nors ir sunkiai, pasiekti tualetą. Jam švelniai pasiūloma pagalba, paliekant teisę spręsti pačiam, ar priimti ją, ar ne.
Kompetentinga mirštančiojo priežiūra - tai privaloma odos, burnos bei akių priežiūra, aplinkos, apstatymo bei įrankių pritaikymas progresuojant silpnumui (mėgstama kėdė paaukštinama, paaukštinami ir paminkštinami klozeto kraštai, šaukšto kotas pritaikomas, kad būtų lengviau paimti ir t.t.). Pasirūpinama ramia muzika, gėlėmis, keletu mielų ligoniui asmeninių daiktų, patalynės švara ir minkštumu, švelniu naktiniu apšvietimu.
Šeimos reakciją į artimo žmogaus netektį, jos narių elgesį ligos ir mirties metu nulemia jų tarpusavio ryšiai, bendravimo modelis. Šeimos fizinius, emocinius, finansinius, socialinius, dvasinius resursus lemia jos socialinė padėtis ir tai, ar šeima patiria kitų gyvenimo krizių, ar praeityje sunkiai susidorodavo su krizėmis, kaip šeimos nariai supranta bei vertina mirtį, kaip reaguoja į šią ligą (kaip pasikeičia vaidmenys ir tarpusavio santykiai), kokie yra neatidėliotini šeimos poreikiai.
Mirštant artimam žmogui, šeimoje pastebima ilgalaikės įtampos tarpusavio santykiuose tendencija. Todėl trumpi šeimos susirinkimai, kurių metu aptariami gydymo planai, problemos ir nuogąstavimai, gali suteikti gerą progą išvengti tarpusavio santykių krizės, išsiaiškinti nesusipratimus, ugdyti tarpusavio paramos jausmą. Reikėtų į tai įtraukti ir vaikus bei paauglius. Dažnai jie neruošiami netekčiai, todėl liguistai į ją reaguoja.
Netektis yra stiprus rizikos faktorius, galintis sutrikdyti organizmo funkcijas, sukelti ligas, psichikos išsekimą ar net mirtį. Pažeidžiamumas netekties atveju yra didesnis, jeigu:
• netenkama savo vaiko,
• netekusieji artimojo yra socialiai izoliuoti asmenys ar drovios, nuo kitų priklausomos asmenybės,
• santykiai su mirusiuoju buvo liguisti ar globėjiški,
• pasiruošimo netekčiai laikotarpis buvo trumpas (ligonis sirgo neilgai),
• lydi lygiagrečios gyvenimo krizės, išsekimas nuolat slaugius sergantį ligonį,
• išoriškai slopinama širdgėla dėl kai kurių kultūros bei šeimos normų ar negalima parodyti širdgėlos, kai velionis buvo meilužis (meilužė), buvęs sutuoktinis ar kitaip susijęs slaptais ryšiais.
Šiais atvejais artimiesiems kvalifikuotos paramos ypač reikia.
Paskutinėmis nepagydomos ligos savaitėmis ar dienomis gali dažnai kisti klinikinė būklė. Kritiniu laikotarpiu gali pasireikšti: progresuojantis silpnumas; negalėjimas ryti ir gerti skysčių; sąmoningumo ir orientacijos pasikeitimas; nerimas, blaškymasis; nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis, ligonis gali atsisakyti gydytis. Mirčiai priartėjus, sumažėja poreikis gydytis. Individualiai parenkant mažesnes vaistų dozes, dažnai galima prailginti budrią gyvybingą būseną iki pat mirties.
Triukšmingas paviršutinis alsavimas (“mirties alsavimas”) kelia susirūpinimą šeimai, bet dažniausiai nekankina paciento. Toks alsavimas gali būti susilpnintas medikamentais.
Tuo metu galima atsargiai išnagrinėti ir aptarti pagalbą, užbaigiant nebaigtus mirštančiojo darbus bei reikalus, taip pat testamentą, laidotuvių planus bei nekrologą, kad paskui nekiltų problemų ir nesutarimų. Šeimos nariai, tiek patys artimiausi, tiek ir atvykę iš kitur, turėtų aplankyti mirštantįjį kuo anksčiau.
Kartais mirčiai priartėjus mirštantysis nebenori bendrauti. Tai ne depresija ar atmetimas, o normalus apsauginis mechanizmas. Ligoniui nereikia, kad artimieji daug kalbėtų, bet jų buvimas greta jam padės.
Artimiausi šeimos nariai dažnai nujaučia mirties valandą. Momentas, kai miršta artimas žmogus, yra pripildytas netekties suvokimo ir prisimenamas ilgus metus. Prie mirštančiojo lovos tuo metu esantys šeimos nariai dažniausiai nori pabūti vieni su mylimu žmogumi. Atsisveikinimas su velioniu, galimybė šeimos nariams pažvelgti į mirusįjį, prieš išgabenant jį į laidojimo namus, leidžia lengviau suvokti mirties faktą. Artimieji gali paliesti kūną, įsitikinti, kad fizinis kontaktas nebaisus. Tai gali palengvinti paskutinį atsisveikinimą laidotuvių metu.
Jei ligonis mirė ligoninėje, šeima dažnai pageidauja susirinkti ir išsigabenti mylimo žmogaus daiktus, ypač jei mirusysis - vaikas. Plaukų sruogelė, nuotrauka gali padėti artimiesiems širdgėloje, ypač tėvams.
Mirtis - paslaptingas, nesuvokiamas reiškinys, daugiau iškeliantis klausimų nei duodantis atsakymų. Religinės apeigos ir maldos yra prasmingos netekties palaužtiems artimiesiems.
Pasakyta, kad gyventi - tai kentėti, ir tik kančią išgyvenantis suvokia gyvenimo prasmę, kad supratimas “kodėl gyventi” leidžia žinoti “kaip gyventi”. Paskutinė mirštančiojo galimybė, kai atimtos visos kitos, - galimybė rasti atsakymus į artėjančios mirties akivaizdoje iškylančius klausimus. Tiek gydytojui, tiek ir artimiesiems tai privilegija - padėti mirštančiajam, suvokiant gyvenimo prasmę. Tai ir jų pačių asmenybės tobulėjimo šaltinis, kai jie pažįsta šias tiesas.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Lankytojų komentarai
Parašykite savo nuomonę