){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
Greičiausiai retam kuriam patinka metų laikas nuo Vėlinių iki Kalėdų, retam gerą nuotaiką padeda išlaikyti aplink glūdinti tamsa, o jei dar nebūna ir sniego, – gamtos nuovargio pojūtis. Tačiau guodžia tikėjimas (o ir žinojimas), kad po Kalėdų gamta ims busti ir vėl sulauksime pavasario. Taigi apie šį gamtos ir žmogaus (kaip gamtos dalies) virsmą šiuo Advento laikotarpiu kalbame su psichologe-psichoterapeute Elona Ilgiuviene.
Adventas – ramus pasiruošimas Kūčioms ir stebuklo laukimas. Kodėl nuo seno šis laikas skirtas ramybei ir susikaupimui?
Religinės šventės tiek anksčiau, tiek dabar suteikia žmogaus gyvenimui struktūrą ir ritmą, apimdamos visus kalendorinius metus ir esmines žmogaus gyvenimo temas. Pati šventė neapsiriboja vien konkrečia diena, ji išgyvenama keletą dienų, kurias neretai vadina virsmu. Aiškiausias virsmas vyksta gamtoje, tačiau religinė šventė susijusi ir su vidiniu žmogaus virsmu, jo būsenos kaita, kuriai sustiprinti religinė šventė greičiausiai ir yra skirta. Adventas, kalėdinių švenčių ciklo dalis, prasideda tamsiausiu metu laiku, kai visa gamta vis labiau apmiršta, yra drėgna ir šalta. Neatsitiktinai tikima, kad tai vėlių metas, prasidėjęs dar nuo Vėlinių. Ir žmogaus siela turėtų rimti kartu su gamta, labiau panirti į vidinius išgyvenimus, savęs apmąstymą. Taip aiškinama ir vadinamosios sezoninės depresijos gilesnė prasmė – ji priverčia susitelkti ties vidiniais sielos turiniais, kad vėl sukauptumėme energijos naujai veiklai, kūrybai. Štai senųjų advento žaidimų, ratelių, dainų turinys susijęs su viltimi, nes kupinas piršlybų, vedybų motyvų, nors melodijos, tonacija atitinka advento rimtį. Ruošiamasi būsimam Saulės sugrįžimui, kuris prasideda per pačias Kūčias, užbaigiančias adventą. Krikščionims adventas baigiasi sulaukus Kristaus gimimo – kaskart naujos išganymo vilties gimimo.
Kiek to reikia šiuolaikiniam žmogui?
Manau, kad šiuolaikiniam žmogui to labai reikia. Juk šventė – tai pirmiausia susitikimas su šventybe, kuri priartėja prie žmogaus, įsilieja į patį žmogų. Tai pakylėjantis išgyvenimas, kupinas pagarbos, stebuklo, ypatingas dvasinis potyris, ir jis turi galios transformuoti asmenybę. Tačiau tam reikia ir pasirengimo, ir nusiteikimo, ir sugebėjimo prisiliesti prie iracionalių patirčių. Šiuolaikinis žmogus, deja, negali ar sunkiai gali susikaupti ramiam metų apmąstymui, vidinėms patirtims, nes jis verčiamas nuolat sunkiai dirbti. Moksleiviai ir jų tėvai verčiami keltis dar naktį, kad spėtų į pamokas, studentai baigia semestrus, dėstytojai vargsta kartu su jais. Samdomi darbuotojai įmonėse ir įstaigose baigia ataskaitinius metus, ir prieškalėdinis laikotarpis tampa ne rimtas ir ramus, o beprotiško lėkimo ir streso košmaras. Dar prisideda kalėdinių dovanų karštligė, skatinama prekybininkų, kurie ir patys kaip išprotėję siekia kuo didesnių apyvartų. Visam tam žmogaus psichika ir kūnas prieštarauja, nes kartu su gamta patiria energijos sumažėjimą, ir manyčiau, kad su šiuo konfliktu susijusios padažnėjusios ligos.
Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Kodėl tikima mistika?
Paslaptis traukia žmogų nuo jo atsiradimo, ir visų laikų žmogus bando paslaptį savaip įminti. Traukia žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir apmąstyti savo ryšį su žvaigždžių judėjimu, pasakoti istorijas apie pasaulio pradžią ir pabaigą, kurti mitus, sekti pasakas, dainuoti dainas apie gyvenimą, meilę ir mirtį. Dabartinis žmogus išgyvena mito ilgesį, kai žmonių ir dievų pasaulis buvo vientisas, kuriame dievai teikė aiškias pasaulio vertybines, psichologines ir net geografines koordinates. Kai trūksta tokio mitinio pasaulio vientisumo išgyvenimo, tuomet atsiranda praraja, ir joje gimsta baimės. Sutrikusi kolektyvinė sąmonė vėl ir vėl pasakoja istorijas apie prievartą ir neviltį – kas vakarą įjungus televizorių retas kanalas parodys ką kita. Tačiau mitinės tvarkos, ryšio su dievybe ilgesys išlieka, ir jis reiškiasi įvairiais pavidalais, tradiciniais ir netradiciniais.
Tautosakoje Advento metu dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės. Su kuo tai galima sieti?
Mitologas Norbertas Vėlius teigia, kad „Kūčių šventės uždarumas, šeimyninis pobūdis, pagarba seniesiems ir daugelis kitų bruožų perša mintį, jog ši šventė smarkiai susijusi su protėvių kultu ir mirusiaisiais.“ O Velnias senajame tikėjime buvo svarbiausias mirusiųjų globėjas (beje, anot N.Vėliaus, šis vaizdinys labai skiriasi nuo krikščioniškojo velnio). Turbūt Lietuvoje nieko nestebina, kad tamsiausio metų laiko šventės susijusios su mirusiaisiais, juk daugeliui mirtis natūraliai asocijuojasi su tamsa ir šalčiu, o gyvybė – su šviesa ir šiluma. Čia susiduriame su archetipiniais psichikos klodais, kurie bendri visai žmonijai, todėl ir skirtingų tautų mitologijose rasime panašius vaizdinius, panašius švenčių ciklus.
Verti dėmesio yra Kūčių burtai, buvo norima sužinoti ateitį...
Žmogui būdinga nerimauti patiriant nežinomybę, ir jis visokiais būdais siekia kontroliuoti savo gyvenimą, kad sumažintų tą nerimą. Merginoms anuomet būdavo ypač aktualu ištekėti, moterims – susilaukti vaikų, šeimai – sulaukti gero derliaus. Ateities burtai suteikia tam tikrą kontrolės pojūtį, viltį, lūkesčius, kurie po to nukreipia veiksmus – taip vėl reguliuoja psichinį gyvenimą ir elgesį. Minėjau, kad šventės ir rengimasis šventėms suteikia struktūrą ir net prasmę visam žmogaus gyvenimui.
Tai, kad dalis maisto būdavo aukojama dievams ir atiduodama vėlėms, leidžia spėti apie nenutrūkstamą ryšį su protėviais?
Iš tiesų, lietuviai gerbia ir atsimena savo protėvius ne tik per Kūčias, bet net keliose šventėse. Psichologiškai galime aiškinti, kad tai suteikia tęstinumo ir tapatumo išgyvenimus, būtinus sveikai žmogaus asmenybei. Senelių darbai ir patirtys toliau mums kalba, tebegyvena per mus, o mes savo sukauptą patirtį perduosime toliau, savo ar kitų vaikams. Toks žinojimas suteikia saugumą, savigarbą, skatina dėkingumą ir norą dalintis, didina psichologinį komfortą.
Tačiau, nepaisant šio glaudaus ryšio, yra nemažai burtų, rodančių, kad vis dėlto buvo nesvetima ir mirties baimė...
Žinodami, kad protėviai čia pat, tamsioje namų kertėje, ar tikėdami, kad jie aplanko mus per šventes, mato ir girdi mus, mes ir su savo mirtimi labiau susidraugaujame. Anksčiau mirtis buvo nuolat šalia, juk žmonės mirdavo dar kūdikiai, vaikai, žmones šlavė nepagydomų ligų epidemijos.
O kaip į mirtį žiūrima dabar?
Augant pragyvenimo lygiui, tikint medicinos laimėjimais, auga ir žmonių lūkesčiai: štai iš sėkmingo bankininko esu girdėjusi, kad jis tikisi gyventi ne mažiau kaip 120, o gal ir 150 metų, jo vaikai jau gyvens ir 200 metų. Žinoma, jo norai pagrįsti mokslo atradimais, tačiau neigia kitus nekontroliuojamus veiksnius, tokius kaip virusų mutacijas ar aplinkos poveikis, kuriuos žmogus anksčiau irgi priskirdavo dievų įtakai. Šiuolaikinis žmogus yra ypač linkęs bijoti mirties ir gyvena taip, tartum būtų nemirtingas, neigdamas mirtį. Neigiama bendrai tamsioji gyvenimo ir savo sielos pusė – siekiama išstumti sunkius jausmus, kaip liūdesį, nerimą, pyktį, pavydą, akcentuojamas vystymasis, gausa, gerovė, sėkmė. Štai tamsusis metų laikas ir tamsios sielos būsenos artėjant metų pabaigai ir priverčia vėl atsigręžti į pilną gyvenimo ir mirties tikrovę, kartu neprarandant vilties.
Adventas ne tik pažadina ilgesį, bet ir dovanoja viltį...
Pastaruoju metu labiausiai plinta pasaulio pabaigos mitas. Vertinčiau jį kaip kolektyvinės sąmonės atsaką į visišką vertybinių koordinačių praradimą, ryšio su giliausia savastimi, kuri vienija priešybes ir suteikia prasmę, praradimą. Gal net jaučiamės kalti dėl baisios žmogiškosios destrukcijos, kuria baigiame sunaikinti visa, kas gyva, net ir save? Kolektyviniu mastu ilgimės naujo pasaulio, vertybių atgimimo, tvarkos, vilties ir meilės, ir norėtumėme pabaigti dabartinę destruktyvią epochą. Ir individualios psichikos lygiu žmogus turi kaskart marinti senus, atgyvenusius elgesio stereotipus, nuostatas, o gimdyti naują save. Kaskart turi atsinaujinti, kad liktum gyvybingas, kūrybingas, įdomus sau ir kitiems. Metų ciklo šventės padeda tokiam vidiniam virsmui, jos suteikia progą prisiliesti prie giliausių vidinių klodų, kuriuose dar gyvena mitas, paslaptis – archetipinių žmogiškosios būties klodų. Labai svarbu jai atsiverti, kad ji keistų, judintų, atnaujintų asmenybę.
Skausmas - subjektyvus pojūtis. Jo intensyvumas priklauso nuo organų pažeidimo, skausmo slenksčio, centrinės nervų sistemos būklės. Daugybė moterų nuolat patiria nuolatinį ar epizodinį skausmą, kuris trukdo gyventi, pailsėti, užmigti. Jis yra pagrindinis daugelio ginekologinių ligų simptomas. Nukenčia asmeninis, socialinis ir seksualinis gyvenimas, moteris atrodo liguistai ir nuolat pavargusi....
Skaityti daugiauKiek turėtų trukti lytinis aktas, geriausiai žino moteris, todėl jos ir reikia pasiklausti. Bet ar verta patikėti, kai ji meilikaujančiai sako, jog jai užtenka ir tų 30 sekundžių? Greičiausiai protinga ir mylinti moteris labai nenusimins dėl kelių per greitai išsiveržusios sėklos kartų, bet jeigu taip atsitinka visada? Paguodžiant galima pasakyti, kad priešlaikinė ejakuliacija - lengviausiai išsprendžiama seksualinė problema....
Skaityti daugiauKasdien pas ginekologus apsilanko daugybė įvairaus amžiaus moterų, kurias vargina mėnesinių ciklo sutrikimai. Kartais gali užtekti tik menko streso, didelio nuovargio, ir menstruacijos sutrinka. Kiekviena moteris bent kartą patiria nedidelių ciklo nukrypimų, kurie nekelia didelio pavojaus, tačiau kartais tai gali būti prasidedančios ligos signalas. Kaip išgirsti tokį signalą ir juo pasirūpinti? Kalbamės su akušere-ginekologe Vita JAUNIŠKIENE....
Skaityti daugiauPrižiūrėti ausis ne mažiau svarbu nei reguliariai valyti dantis, plauti plaukus ar karpyti nagus. Daugiausia ausų priežiūros sunkumų sukelia joje besikaupiančios tąsios, geltonos išskyros - ausies siera. Šių išskyrų kiekis yra individualus: vieniems jos gaminasi tiek mažai, kad ji niekada nesikaupia, tuo tarpu kitų ausyse kamščiai susidaro kas du trys mėnesiai. Nepamanykite, jog ausies siera tik teikia rūpesčių - ji yra labai svarbi bei naudinga, nes apsaugo ausų landas (nuo būgnelio iki išorinės ausies) nuo dulkių, bakterijų ir kitų nešvarumų. Taigi jos ausyje turi būti, tik, žinoma, ne per daug....
Skaityti daugiauBeveik kiekvienam bent kartą gyvenime ūžė, spengė ar zvimbė ausyse. Tačiau ar visada į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį? Viena mūsų žurnalo skaitytoja pasakoja apie savo problemą ir klausia: „Jau keleri metai man tiek dieną, tiek naktį ūžia ausyse. Ar yra kokių gydymo būdų nuo to ūžesio išsigydyti, ar teks kentėti visą gyvenimą?“ Manau, šis klausimas labai aktualus daugeliui, taigi pasistengsiu papasakoti apie šį simptomą išsamiau...
Skaityti daugiauTikrai nedaugelis vos sunegalavę skuba pas gydytoją. Visų pirma, kol užsiregistruosi ir pateksi, nesunki liga praeis savaime, o jei reikia tik konsultacijos... Gyvename XXI amžiuje, todėl daugeliui visagalis internetas yra geriausias patarėjas. Veikiausiai todėl žurnalo „Sveikas žmogus“ interneto tinklalapyje, taip pat vis populiarėjančiame „Facebook“ puslapyje ir sulaukiame daugiausia mūsų skaitytojų klausimų. Kiti savo problemas išdėsto laiške redakcijai. Apžvelgsime dalį jų. Šįkart pasirinkome ginekologiją, o į klausimus atsako Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos Moterų konsultacijos vadovė docentė Rosita Aniulienė....
Skaityti daugiauKiekvienai porai moters nėštumo metu lytiniai santykiai sukelia tam tikrų dvejonių. Vienoms poroms nėštumas seksualiniam gyvenimui teikia tik privalumų, kitoms – tai susirūpinimas ir problemos. Iškyla begalės klausimų, į kuriuos atsakymus gali pateikti tik moterį nėštumo metu prižiūrintis gydytojas. Kas atsitiks, jeigu moteris patirs orgazmą? Ar galima mylintis sužaloti kūdikį? Ar gali seksas sukelti persileidimą? Kokia yra infekcijos patekimo rizika? Į šiuos klausimus atsako Vilniaus gimdymo namų akušerė-ginekologė ALINA KITOVIENĖ....
Skaityti daugiauMoksliniai tyrimai nustatė, kad natūrali kontracepcija ne tik įmanoma, bet ir gali būti efektyvi (toms, kurių ciklas reguliarus, patikimumas – daugiau nei 90 proc.). Kiekviena moteris turi tam tikrą ciklo ritmą, todėl reikia tik išmokti stebėti savo pojūčius. Dažniausiai rekomenduojama naudotis keliomis vaisingų ir nevaisingų dienų nustatymo metodikomis. Apie kalendorinį, temperatūros ir gleivių stebėjimo metodus konsultuoja gydytojas ginekologas med.dr. Genadijus KRAVČENKA....
Skaityti daugiauGinekologė Violeta Jonaitienė jau septynerius metus nepaliauja žavėtis Suomijos mokslininkų išradimu – hormonine gimdos spirale. Šiai kontracepcijos priemonei prieš dešimtmetį pasirodžius Lietuvoje, gydytoja viena pirmųjų šalyje ėmė ją siūlyti savo pacientėms. Pasak ginekologės, per tiek metų neteko girdėti blogų atsiliepimų, o dažna moteris po kurio laiko grįžta „antram kartui“. Jonaitienė yra tokia tikra šios priemonės veiksmingumu, nes pati yra ją išbandžiusi. Gydytoja ją dažniausiai skiria nemaloniam sutrikimui, kuris kamuoja daugelį moterų, – gausioms mėnesinėms mažinti....
Skaityti daugiauVitaminai ir mikroelementai – kiekvieno žmogaus organizmui būtinos medžiagos. Norėdami išvengti organizmo išsekimo, imuninės sistemos susilpnėjimo, turėtume kasdien papildyti savo maisto racioną vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis. Šįkart apie tai, kodėl mūsų organizmui taip reikalingas magnis....
Skaityti daugiauŽmogaus kūne nuolatos vyksta įvairios cheminės reakcijos. Vykstant medžiagų apykaitai, kūno temperatūra svyruoja apie + 37°C. Tačiau žmonės ar net žmonių bendruomenės turi individualias „normalios“ kūno temperatūros variacijas. Išsamiau apie visa tai kalbamės su Kauno medicinos universiteto klinikų Infekcinių ligų klinikos prof. Alvydu Laiškoniu....
Skaityti daugiauNuo senų laikų geriamoji soda buvo patikima pagalbininkė ir pyragą kepant, ir virtuvę valant, ir ligas visokias išvaikant. Prisiminkime jos galias ir paklausykime įvairių specialistų nuomonės, kuo soda gali padėti dabar....
Skaityti daugiauMedicinos specialistai, remdamiesi pasaulio statistikos duomenimis, teigia, kad dauguma ligų prasideda nuo žarnyno veiklos sutrikimų. Norint išgydyti organizmą ar išvengti ligų, visų pirma būtina išvalyti organizmą – pašalinti jame susikaupusius šlakus bei toksinus....
Skaityti daugiauPakilusi temperatūra nėra liga, o tik ligos požymis. Net keliais laipsniais pakilusi temperatūra rodo organizmo reakciją į ligą – vadinasi, organizmas pradeda kovoti su liga. Žmogaus kūno temperatūra svyruoja – mažiausia ji yra naktį (tuomet lėčiausia medžiagų apykaita) ir ryte, o, organizmui tampant aktyvesniam (dieną), ji vertinama kaip normali, kai yra 36,4–36,7°C. Nuo neaukštos temperatūros vaistų nereikia. Tačiau ką daryti jei temperatūra nedaug pakilusi laikosi ilgesnį laiką? Ką rodo ilgalaikė pakilusi temperatūra, kokios galimos priežastys ir ką tokiu atveju daryti, konsultuoja Vilniaus sveikatos namų vaikų ligų gydytoja Lorita BUDRIENĖ....
Skaityti daugiauNe vieną šimtmetį stengiamasi padėti tiems, kuriems išsivysto priklausomybė nuo alkoholio. Kuriami vaistai, atrandamos vis naujos psichoterapinės metodikos, praktikuojama ir „bobučių medicina“. Kelyje į pergalę prieš priklausomybę visi metodai tinkami? Bent jau tokios nuomonės yra net kompetentingiausi medikai, dirbantys su priklausomais žmonėmis. Anot jų, alkoholizmo gydymas turi būti kompleksinis, tačiau kas įeina į tą kompleksą – artimųjų ir pačio žmogaus reikalas. TV laidos kūrybinė grupė pasikalbėjo su keliais specialistais, turinčiais ne vienerių metų darbo patirtį. Teiravomės apie vieną dažnai taikomą metodą, kuris kartais suteikia žmogui antrą galimybę, o kartais ir ne. Apie kodavimą. ...
Skaityti daugiauŠiame straipsnyje sužinosite, kokie yra pagrindiniai priklausomumo nuo alkoholio simptomai, kokios gali būti jo priežastys ir kokios šiandien yra alkoholizmo gydymo galimybės....
Skaityti daugiau
Parašykite savo nuomonę