Laiminga vien todėl, kad gyvena

Pradžių pradžia
Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė kilusi iš Kareivonių kaimo Lazdijų rajone. Kaip tikro Dzūkijos kaimo dukra ji nemėgsta dainininkams pateikiamų klausimų: „Kada pradėjote dainuoti?“, „Kas jus mokė dainuoti?“ Pagūžčiojusi pečiais, atsako, kad dainavo visą laiką, kiek save atsimena. Nebuvo jokia išimtis – kaimuose nebūdavo nedainuojančių žmonių. Visi dainuodavo ir per šventes, ir dirbdami. Juk kaip kaime vykdavo vestuvės? Pakviesdavo vieną muzikantą, tas pagrodavo valsų, polkų ir kadrilių, o daugiausia patys žmonės dainuodavo. Veronika prisimena ir giminaičių suėjimus po atlaidų savo gimtojoje Kapčiamiesčio parapijoje – žmonės susirinkdavo, atsinešę valgių, susėsdavo, šnekėdavo ir dainuodavo.
Veronika mokėsi Liepynų pradžios mokykloje, baigė Kapčiamiesčio vidurinę. Neatsimena, ar svarstė, kokią specialybę rinktis. Besimokydama neįgijo jokių muzikinio išsilavinimo pagrindų, tik jai jau bebaigiant mokytis vidurinėje mokykloje joje pradėjo dirbti tokį išsilavinimą turintis mokytojas. Todėl pasirinko filologiją, į Vilniaus universitetą įstojo studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, diplominį darbą apgynė apie Adutiškio krašto dainas.
Liaudiškas balsas
Kad turi išskirtinį balsą Veronika išgirdo ( tiesa, ne gerąją prasme) studijuodama universitete. Vos tapusi studente, ji neįsivaizdavo savęs nedainuojančios ir svarstė, ar jai geriau būtų eiti dainuoti į universiteto chorą, ar Liaudies dainų ir šokių ansamblį. Pabandė nueiti į pastarąjį prestižiniu laikomą kolektyvą, tačiau jos nepriėmė, pasakę, kad jos balsas yra pernelyg liaudiškas. Laimė, universiteto choras jos balso nebrokijo.
Šiame chore Veronika sutiko ne vieną liaudies dainos entuziastę. O kai per Vydūno minėjimą ji, Audronė Jakulienė-Kaukienė ir Marytė Razmukaitė padainavo sutartines, jame buvusi Jadvyga Čiurlionytė po pasirodymo pribėgusi visas išbučiavo, o Aldonai Ragevičienei, tuometei universiteto choro chormeisterei, prisakė tik nepaleisti tų mergaičių, jas burti ir taip dainuoti!“ Ilgainiui tas būrelis tapo ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ pradžių pradžia.
Beje, pavadinta liaudies dainų atlikėja, kas dažnai nutinka, V. Povilionienė kaipmat atsako nesanti jokia atlikėja. Ji dainuoja, o ne atlieka dainą. Net neįsivaizduoja, kaip ją būtų galima atlikti.
Dilema tarp darbo ir motinystės
Bestudijuodama universitete, Veronika pradėjo ir dirbti. 1968 metais perėjo į neakivaizdinį skyrių ir tapo Jaunimo teatro pedagoginės dalies vedėja. Pasak jos, tada tokie padaliniai buvo visuose teatruose. Pedagogika pedagogika, bet Veronika džiaugėsi tuo, kad ten ją supo puikūs žmonės, tada po Jaunimo teatro stogu kaip tik kūrėsi Folkloro teatras, į kurį ji perėjo dirbti.Tada ištekėjo ir netrukus tapo mama.
Kaip derino darbą ir šeimą? Pasak Veronikos, dilema, kaip tai daryti, kyla visoms dirbančioms moterims. Jai teko daug važinėti po gastroles. Vyras Vidmantas, kuris kaip politinis kalinys kurį laiką negalėjo įsidarbinti, būdavo su vaikais. Todėl Veronika lengva širdimi ištaria, kad buvo laikotarpis, kai vaikams vyras skyrė daugiau dėmesio negu ji. Išsiruošdama savaitei išvykti, viską, ko gali prireikti vaikams, suruošdavo, sudėdavo, o išvažiavusi nesigraužė, kad vaikai bus neprižiūrėti.
„Kai kurių aktorių atžalos, galima sakyti, ir augo scenoje. Bet tėvai vaikams kasdien skirdavo tikrai daugiau laiko negu po 7 minutes, kaip, kad teigiama, yra dabar“, - sako V.Povilionienė.

Svarbiausia – pati daina
Ką duoda dainavimas, liaudies daina – juk net mokslininkų nustatyta, kad dainuojantys žmonės yra sveikesni? Tokiu dainos poveikiu V.Povilionienė neabejoja. Apie dvidešimt įvairaus formato įrašų rinkinių, tarp jų ir „Tėvulio prievartėliuos“, kompaktinę plokštelę apie moters dalią parengusi dainininkė iš senųjų kaimo moterų ne kartą girdėjo prisipažinimą, kad darbas joms – malda, o daina – tai visas gyvenimas. Kai kurie šeimos gydytojų centrai tą kompaktinę plokštelė naudojo kaip gydymo priemonę.
Tačiau pati kalbėti apie tai, kas jai yra liaudies daina, kaip ji jaučiasi dainuodama, V. Povilionienė nemėgsta. To pasiteirauta, prisiminė jai dar jaunystėje pasakytus kompozitoriaus Felikso Bajoro žodžius, kad ji dainuoja gražiai, net už širdies griebia, bet turi vieną ydą – per daug galvoja apie jai sunkiai paimamas dainos natas. Jis Veronikai patarė negalvoti apie save scenoje, o tik apie pačią dainą, dainuoti taip, kad žmonės atsimintų ne ją, dainininkę, o dainą, jos prasmę, grožį. Nes svarbiausia ne tas žmogus, kuris dainuoja, ne tos išdainuojamos natos, o pati daina, jos dvasia.
Veronika prisimena, kad tai išgirdusi net pravirko, tie žodžiai kažkaip įžeidė jos ambicijas, bet gyvendama vis labiau įsitikina, kad tai – gryna tiesa. Nes su tomis liaudies dainomis taip jau yra: gavai palikimą, todėl turi stengtis ne save rodyti, o perteikti dainos dvasią, jos grožį. Jai gražu, ji tuo gražumu dalinasi su visais.
Veronika mano, kad gal jai tai natūraliai pavyksta: mat ji – pirma karta nuo žagrės, matė ir girdėjo dainuojant kaimo žmones, žinojo liaudies tradicijas, gyvenimo būdą. Toks dainavimo būdas jai buvo labai natūralus. Kaime daina buvo kaip duona. Net kaimo dainininkės sakydavo, kad kaimo žmonės kaip ryte prabunda ir prasižioja, taip ir pradeda dainuoja, o susičiaupia, tik kai gulasi miegoti. Ne vienas pabrėžė, kad dabar žmones ne tokie linksmi, o vargo ir bėdų būdavo ne mažiau
Nebijo naujovių
Ko tik nebuvo Veronikos kaip dainininkės kelyje: keliolika metų dirbo Liaudies muzikos teatro trupės, Liaudies buities muziejaus dainininke, dainavo su folkloriniais ansambliais, koncertavo su grupėmis „Antis“, ŽAS, „Vairas“, „Rebelheart“, tebekoncertuoja su saksofonistu Petru Vyšniausku, grupe ŽAS. V. Povilionienės dainos skamba filmuose „Verkiu ir dainuoju“ (rež. Edmundas Zubavičius), „Vakar ir visados“ (rež. Gytis Lukšas), „Imu jūsų duoną“ (rež. Henrikas Šablevičius), Paltanavičiaus operoje „Lokys“, prieš keletą metų dalyvavo „Žvaigždžių duetuose“ su aktoriumi Sauliumi Balandžiu, buvo šio konkurso vertinimo komisijos nare – nuo scenos nenulipt.
Dabar, sulaukusi pensinio amžiaus, ji dažnai ištaria turinti teisę pailsėti, bet, kviečiama kur nors, paprastai nemoka atsisakyti. Kas savaitę Vilniaus mokytojų namuose veda pasidainavimo vakarus, dažnai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose konkursuose. „Vis dar ant scenos“, – apibūdino dainininkė.
Štai šiemet kretingiškiai gal pusę metų kvietė ją kvietė į kraštiečių susirinkimą. Nors ir atsikalbinėdama, ką ji, dzūkelė, turi su jais bendro, sutiko. Jeigu jau žmonės pusmetį kviečia kaip Anglijos karalienę, matyt, to jiems tikrai reikia.
Senosios kultūros nuopelnas
V.Povilionienė ne kartą yra sakiusi, kad negali taip staiga neapgalvojusi lipt į sceną ir dainuoti. O kaip ji ruošiasi koncertams? To pasiteirauta net nustebo: „Kaip čia galima ruoštis? Reikia tik viską daryti nuoširdžiai ir iš širdies. Prisimenu, kartą grybaudami Dzūkijos miškuose su aktoriumi Antanu Šurna susitikom šviesios atminties dainininką Miką Matkevičių. Priėjusi tuoj paprašiau uždainuoti vieną dainą – neprisiminiau jos melodiją. Žmogus išsyk ir uždainavo. Tada Šurna neatsistebėjo, kaip tas kaimietis galėjo 7 valandą ryto užtraukti dainą, pats nė su botagu raginamas to nepadarytų. O liaudies daina yra tokia, jeigu tu ją moki, ja gyveni, ir gali uždainuoti, kaip to prireikia.“
Gavusi Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premiją, dainininkė nuopelnų sau neprisėmė, pabrėždama, kad premiją gavo senoji lietuvių kultūra ir daina. Jai tai buvo malonu, bet ji tik mažas sraigtelis, o senoji kultūra ir viskas, kas su ja susiję, yra tikrasis mūsų gyvenimas.
Trys vaikai ir dvi anūkėlės
Su vyru Vidmantu Povilioniu, Nepriklausomybės Akto signataru, diplomatu, Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Graikijoje ir konsulu Suvalkų krašte, Veronika užaugino dukrą Rimą, sūnus Skomantą ir Tautvilą.
Apie savo šeimą, ligas dainininkė nemėgsta kalbėti – esą žmogus neturėtų įsileisti į savo gyvenimą kitų, tai gero neduoda. Moteris neslėpė, kad žiniasklaidos dėmesys jos sveikatai, kai ji galynėjosi su krūties vėžiu, jai buvo itin nemalonus. Tada norėjo, kad žurnalistai rašytų apie jos koncertus, dainas, o juos domino tik jos liga ir gydymasis.
Ką dainininkė daro savo sveikatos labui? Veronika sako prisimenanti gydytojų priesaką, kad norėdamas nesirgti žmogus turi nepykti, nesinervinti ir nepervargti. Nepervargti jai kartais nepavyksta, o nepykti ir nesinervinti ji stengiasi. Tiesa, kartais supyksta ir pakelia balsą, tarkim, ant vaikaičių, bet tuoj save sustabdo – pasielgė netinkamai, niekam tas pakeltas balsas nepadeda.
Kaip dabar bėga V.Povilionienės dienos? Dainininkė sakė, kad jų tėkmę daug lemia vaikaičių penkiametės Liepos ir dvimetės Ūlos poreikiai. Ji kasdien jautėsi ir tebesijaučia laiminga. Laiminga, nes praėjęs greta žmogus gražiai nusišypsojo, pamatė gražų žiedą, išgirdo gražią dainą per radiją (tokių vis dar skamba) ... Laiminga vien todėl, kad gyvena, kad gali padėti auginti vaikaites. „Vaikai nuvargina, bet duoda labai daug džiaugsmo“, – sakė Veronika. Vaikaičių buvimas greta ir jų kreipiniai „močiute“ jai yra labai mieli ir džiuginantys.
„Jeigu žmonės daugiau žiūrėtų savęs, savo namų, vaikų, artimiesiems sakytų daugiau gražių žodžių ir daugiau dainuotų, pasaulyje būtų daugiau meilės ir tvarkos, būtume sveikesni“, –užbaigė pokalbį Veronika Povilionienė.