Stebuklingajai nakčiai artėjant

Dabar Kalėdos beveik visame pasaulyje dažniausiai švenčiamos sujungiant vietines ir pasaulinėmis tapusias tradicijas. Visur atsiranda tokių elementų, kaip Kalėdų Senelis, saldumynai, blizgučiais puoštos eglutės, dovanėlės. Miestai puošiami mirgančiomis lemputėmis, prekybininkai kasmet vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Dovanų pirkimas neretai tampa galvosūkiu, todėl nenuostabu, kad vis dažniau prabylame apie tai, kad Kalėdos praranda šventės kaip „švento laiko“ prasmę: jos vis labiau „sukomercinamos“, kai kam tampa net prievole.
 

Kodėl Kalėdų šventė – maisto ir blizgučių kultas?


Kalėdos švenčiamos gruodžio 25-ąją. Tokią datą greičiausiai lėmė senosios pagoniškos tradicijos: senovės romėnai maždaug tokiu metų laiku švęsdavo metų pabaigą, o per iškilmes būdavo garbinami derlingumo dievas Saturnas bei šviesos dievas Mitras. Senojoje Šiaurės Europoje gruodžio viduryje žmonės taip pat švęsdavo derliaus sezono pabaigą. Svarbi iškilmių dalis – specialiai ruošiami valgiai bei būstų puošimas žalumynais, žmonės giedodavo giesmes bei keisdavosi dovanomis. Palaipsniui šie papročiai tapo Kalėdų šventės dalimi, jie išliko ir iki mūsų dienų.
 

Kalėdų papročiai


Kalėdinė eglutė atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”: Vokietijoje senovėje tai būdavo visada žaliuojantis medis, papuoštas obuoliais, prie kurio gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII a. pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis, kiek vėliau – ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais, nes žaisliukai dar nebuvo išrasti. XIX a. paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje.
Tradicinės kalėdinės spalvos yra žalia ir raudona. Žalia reiškia gyvenimo tąsą per žiemą ir krikščionių tikėjimą amžinuoju gyvenimu, o raudona – kraują, kurį išliejo nukryžiuotas Jėzus. Kalėdų vainikai, kaip ir amžinai žaliuojančios eglutės, simbolizuoja žiemą nugalinčio gyvenimo jėgą. Dar senovės Romoje žmonės dekoratyvinius vainikus laikė pergalės ir šventimo simboliu.
Kalėdų senelis, pasaulyje turintis daugybę vardų, yra neatsiejama Kalėdų šventės dalis. Iki šios dienos išliko labai nedaug žinių apie senovėje dabartinės Turkijos teritorijoje gyvenusį vyskupą Nikolą, padėdavusį skurde gyvenantiems vaikams. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, Nikolas buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Pasakojama, kad jis lankydavosi miestuose ir kaimuose, vadovaudavo paradams, kalbindavo vaikus ir teikdavo jiems nedideles dovanėles. Jis būdavo apsirengęs kaip vyskupas – raudonai balta mantija ir aukšta kepure ir niekur nekeliaudavo vienas –jį visuomet lydėdavo padėjėjas Juodasis Peteris. Vaikai labai mylėjo Šv. Nikolą ir bijojo jo padėjėjo, kuris stebėdavo vaikus: kas elgiasi gražiai, o kas neklauso tėvų. Blogi vaikai dovanų galėdavo gauti tik rykščių arba dar blogiau – Juodasis Peteris galėdavo išsinešti juos savo krepšyje ir laikyti tol, kol jie išmoks gražiai elgtis. Olandų emigrantai šią tradiciją atvežė į Ameriką. Jie šv. Nikolą vadino Sinterklaasu ir pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas.


Kalėdų laikotarpiu daugelyje bažnyčių būna paruošiamos prakartėlės – Jėzaus gimimą vaizduojančios scenelės su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.
Kalėdų laikotarpis baigiasi Trijų karalių švente sausio 6 dieną. Vakarų krikščioniškose bažnyčiose Trijų karalių šventė pažymi išminčių atėjimą pas Kūdikėlį Jėzų, o Rytų krikščionys šią dieną švenčia Jėzaus krikštą.
 

Kaip ruošia Kūčių ir Kalėdų stalą pasaulio gyventojai?


Anglai savo kalėdinio stalo neįsivaizduoja be kalakuto, kuris kartu su Santa Klausu, kalėdinėmis giesmėmis ir eglutės papuošimu jau seniai tapo šios žiemos šventės simboliu ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir anksčiau jai priklausiusiose ar iki šiol valdomose valstybėse. Apie kalakuto populiarumą byloja ir įspūdingi skaičiai – kasmet per Kalėdas vien šioje šalyje parduodama apie 10 mln. šių paukščių. Taip pat tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Senovėje giedotojai Anglijoje būdavo vaišinami karštu punšu, pagamintu iš alaus, obuolių, kiaušinių, cukraus ir prieskonių. Šiandien punšas daromas iš vyno ir kitų alkoholinių gėrimų, vaisių ir prieskonių. Mokslininkų nuomone, kalakutiena – kone sveikiausia valgyti paukščių mėsa, nes joje gausu aminorūgščių, B grupės ir PP vitaminų, cinko, geležies, fosforo ir magnio mikroelementų. Be to, kalakutienoje mažai cholesterolio, todėl ji idealiai tinka prijaučiantiems sveikai mitybai žmonėms. JAV mokslininkai nustatė, kad riebią kiaulieną pakeitus kalakutiena, gyvenimą galima prailginti net 40 procentų, nes valgant dietinę mėsą labai sumažėja tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, nuo kurių pasaulyje kasmet miršta 17 milijonų žmonių. Tačiau mokslininkai veikiausiai suabejotų, ar Kalėdų kalakuto receptai išties propaguoja sveiką gyvenseną, nes paprastai šiam šventiniam patiekalui nepagailima riebių ingredientų. Yra žinoma ne viena dešimtis šventinio kalakuto ruošimo technologijų, bet ypatingu populiarumu ir pripažinimu gali pasigirti tradicinis keptas kalakutas su šonine ir įdarytas dešra.
Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę – tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui. Velsiečiai kelias savaites iki Kalėdų varžosi giedojimo varžybose.
Prancūzijoje daugelis šeimų lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę, vadinamą le reveillon.
Vokietijoje šv. Nikolas lanko namus Šv. Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą.
Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana.
Lenkijoje žmonės Kūčių vakarą susirenka į Pasterka, Piemenėlių mišias. Daugelis lenkų šeimų laikosi tos pačios kalėdinės tradicijos, kaip lietuviai – laužo kalėdaičius.
Daugeliui skandinavų Kalėdos nebūtų Kalėdomis be kiaulienos. Istoriškai tai paaiškinama tuo, kad ankstesniais laikais ištisus metus valgyta tik sūdyta kiauliena. Kiaules skersdavo rudenį, kai jos būdavo riebiausios, mėsą konservuodavo sūryme ir jos turėdavo užtekti iki kito rudens. Tačiau vieną kitą „kalėdinę kiaulę“ palikdavo neskerstą iki gruodžio mėnesio. Taigi Kalėdos būdavo vienintelė diena per metus, kai žmonės galėdavo prisivalgyti šviežios mėsos. Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot, – žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai – Jultomtenu.
Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną (gruodžio 13-ąją). Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai. Populiari kalėdinė tradicija Norvegijoje vadinama ringe in Julen (kalėdinis skambinimas): lygiai 5 valandą Kūčių vakare visoje šalyje žmonės skambina varpais.
Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata – iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda. Kai kuris nors jų praplėšia pinatą, saldainiai bei dovanėlės išbyra ant grindų, o vaikai skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių. Venesueloje šeima po vidurnakčio mišių susirenka vėlyvai vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas hallacas – iš kukurūzų miltų ir specialiai paruoštos įvairių gyvūnų mėsos padaryti pyragėliai, smarkiai pagardinti prieskoniais ir riešutais ir kepti susukus į bananų lapus.
Ispanijoje po vidurnakčio mišių žmonės šoka ir dainuoja gatvėse. Daugelyje Ispanijos namų ir bažnyčių stovi mažos prakartėlės, vadinamos nacimiento (gimimas). Sausio 5 dienos vakarą vaikai pastato savo batukus balkone arba prie lango. Pasak legendos, naktį prieš Tris karalius atvykstą išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.
Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge paplitusi legenda, kad Šv. Nikolo dienos išvakarėse laivu iš Ispanijos atplaukia pats šventasis Nikolas, kuris ant balto žirgo joja miestų gatvėmis, lydimas tarno Juodojo Peterio. Šv. Nikolas nusileidžia į kiekvienus namus pro židinį ir sudeda dovanas į prie židinio paliktus vaikų batus.
Lietuviai turi puikiausias ir seniausias savo šventinių valgių tradicijas, todėl kiekvienas turime teisę pasirinkti, ar norime maišyti mūsų tradicijas su „vakarietiškomis“. Apskritai kiekviena lietuvė, net ir niekada negaminusi valgyti, „genetiškai“ yra puikiausia ir geriausia šeimininkė pasaulyje, todėl linkime per šventes „nepersiragauti per daug valgių, kad po to nereikėtų gydytojų pagalbos!

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai