Taip sukasi pasaulis

„Jums žinutė“

Žinias vieni kitiems žmonės perduoti norėjo nuo pat savo atsiradimo pradžios – akmens amžiuje tai vyko paprasčiausiai šūkaujant, vėliau – piešiant olose.– Maždaug 3,5 tūkst. metų prieš mūsų erą atsiradus raštui, atsirado ir poreikis žinias perduoti greičiau ir efektyviau.
Įvairiose civilizacijose aukšti pareigūnai ir valdovai naudojosi įvairiomis priemonėmis, pradedant specialiai treniruotais pasiuntiniais, žinutes perdavusiais tiesiog greitai bėgant arba jojant, baigiant specialiais pašto karveliais ir įvairiomis transporto priemonėmis: vežimais, laivais, geležinkeliu. Pirmieji pašto biurai kurtis pradėjo dar prieš mūsų erą ir tobulėjo per amžius, o daugelyje šalių valstybinėmis, monopolinėmis institucijomis tapo maždaug 19 amžiuje.
Tačiau žmonėms kaip visada to neužteko, visiems norėjosi lengviau, paprasčiau ir greičiau bendrauti su savo artimaisiais, efektyviau vykdyti verslą, o išradėjai ir mokslininkai nerimo, bandydami tą poreikį patenkinti.
Triumfo diena atėjo 1844 metų gegužės 24-ąją, kai amerikiečių dailininkas ir išradėjas Samuelis Morzė iš Vašingtono pasiuntė savo telegrafu pirmąją žinią į Baltimorę, esančią už 35 mylių. Tiesa, kaip dažnai pasitaiko išradimų istorijoje, taip ir telegrafą beveik tuo pačiu metu (1845 m. ) išrado ir užpatentavo ir anglai Viljamas Kukas ir Čarlis Vytstounas. Tiesa, Morzės telegrafas buvo paprastesnis, lengviau valdomas ir tinkantis plėtrai: jis turėjo vos vieną laidą, o anglų išradėjų – net 6 laidus ir sudėtingą šešių magnetinių adatų imtuvą. 1886 m. JAV jau buvo daugiau nei 4000 telegrafo stočių, per porą dešimtmečių jis greitai paplito Didžiojoje Britanijoje, o 1902 metais telegrafas tapo globalus.
 

Telefono išradimas

Telegrafas buvo puikus ir labai naudingas išradimas, juo naudojosi daugybė žmonių, tačiau mokslas ėjo pirmyn. 1861 m. vokiečių kalbos mokytojas Filipsas Raisas sukūrė įrenginį, kurio laidais galima buvo perduoti muziką, ir pavadino jį telefonu. Deja, balso perduoti šiam įrenginiui nepavyko.
Vos kiek daugiau nei už dešimties metų, 1876-aisiais, mums gerai pažįstamą telefoną užpatentavo Aleksandras Belas iš Bostono. Tokį patį prašymą patentui tą pačią dieną pateikė ir Eliša Grėjus, tačiau sėkmė tą kartą lydėjo Belą, ir jis visiems laikams tapo telefono išradėju.
Pirmieji mobilieji telefonai sukurti ir pristatyti 1980-aisiais, per ateinančius metus jie plito Vakarų šalyse, o vėliau – ir visame pasaulyje. Šiandien naudojamės išmaniaisiais telefonais, kuriais ne tik skambiname, siunčiame trumpąsias žinutes, bet ir galime pasitikrinti elektroninį paštą, rasti informaciją internete, naudotis GPS imtuvu, klausytis muzikos, filmuoti, fotografuoti, netgi ruošti dokumentus.
 

Interneto era

Kalbant telefonu, keistis informacija gali vienas ar keletas žmonių, tačiau tikroji informacijos revoliucija prasidėjo 20 amžiaus pabaigoje, atvedusi iki tokio pasaulio, kokį pažįstame ir kokiame gyvename dabar. Tiek asmeninė, tiek ir profesinė daugumos žmonių kasdienybė pasikeitė atsiradus internetui, o kartu su juo elektroniniam paštui, įvairiomis bendravimo programoms ir neišsemiamiems informacijos lobiams.
Pirmieji asmeniniai kompiuteriai pasirodė 1981 metais, o mums artimo interneto istorija prasidėjo 1989 metais, kai britų fizikas Timotis Džonas Berners-Ly ir belgų mechanikas-inžinierius Robertas Cailliau sukūrė žiniatinklį (angl. World wide web). Jie tai padarė pritaikydami jau besivystančio interneto idėjas, prasidėjusias dar penktajame dešimtmetyje.
1990 metų pabaigoje startavo pirmoji pasaulyje naršyklė, nuo kurios ir prasidėjo įvairiausių naujų programų, serverių ir t.t. kūrimas. Asmeniniam naudojimui itin pamėgti elektroniniai laiškai, kuriais šiandien kasdien bendrauja milijonai žmonių.
Pirmoji internetinio greitojo susirašinėjimo programa ICQ sukurta 1996 m., o šiandien nepakeičiama paieškos sistema „Google“ dienos šviesą išvydo 1998 m.
Šiandieninė populiariausia bendravimo programa Skype, taip pat kaip ir socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Twitter“, sukurta jau 21-ojo amžiaus pradžioje ir tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi.
 

Muzika mūsų ausims

Žmogus ir muzika visuomet turėjo ypatingą ryšį, kiekvienas iš mūsų prisimename mamos niūniuotas lopšines, o neretai ir patys duše užraukiame vieną ar kitą mėgstamą dainą. Ilgą laiką mūsų protėviai muzikos garsais mėgautis galėjo tik besiklausydami jos gyvai, tačiau juk ne kiekvienas ir toli gražu ne kasdien galėjo sau tai leisti. Pradėta ieškoti būdų muziką „atsinešti“ į namus.
Dar 16 amžiuje užfiksuoti pirmieji bandymai įrašyti garsą, tuo metu jau egzistavo įvairios muzikinės dėžutės, laikrodžiai ir kitokios smulkmenėlės. Vis dėlto teko gana ilgokai palaukti, kol garsus buvo galima ne tik užfiksuoti, bet ir atkurti. Tai ir vėl bene vienu metu pasiekti sugebėjo net du žmonės: garsusis amerikietis Tomas Edisonas ir prancūzas Šarlis Kro. Šį kartą Edisonas pirmasis 1878 metais užpatentavo išradimą, pavadintą fonografu. Tiesa, jam teko nemenki išbandymai, kadangi kolegos mokslininkai ilgai netikėjo, kad nedidukas įrenginys, sudarytas iš alavo folija apvynioto folijos volelio ir membranos smaigalio, gali įrašyti garsus. Tobulinamas fonografas gyvavo iki pat 20 a. trečiojo dešimtmečio, kai jį galutinai pakeitė gramofonas, sukurtas ir 1887 m. užpatentuotas JAV vokiečio Emilo Berlinerio. Jis pasiūlė garsą įrašyti į vašku padengtus cinko skardos garsus spiraliniuose nekintamo gylio vingiuotuose grioveliuose. Iš pradžių gramofonas buvo sukamas rankenėle – tai buvo nepatogu ir vargino, tačiau, plokštelėms sukti pritaikius spyruoklinį mechanizmą su automatiniu greičio reguliavimu, galiausiai jis itin paplito ir fonografą išstūmė į užmarštį. Patobulintos ir plokštelės – jos pradėtos gaminti iš šelako dervos (tam tikrų medžių iš Indijos derva), 20 kartų atsparesnės trinčiai už plieną.
Galutinis gramofono patobulinimas, pavertęs jį patefonu, buvo padarytas 1907 metais Giljono Kemsulerio, kuris ruporą įtaisė gramofono viduje. Taip šis tapo lengvesnis ir mažesnis ir buvo pavadintas patefonu.
 

Skaitmeninis amžius

Dvidešimtajame amžiuje garso įrašymo technologijos tobulėti pradėjo sparčiai, 1947 metais pradėta įrašinėti ant magnetinės juostos, po trejų metų išradus tranzistorių, pasirodė elektriniai įrašymo prietaisai, o 1963 m. pristatytas mums visiems puikiai pažįstamas kasetinis magnetofonas. Kasetės muzikos pasaulį valdė apie dvidešimt metų, kai 1983 pristatytas pirmasis kompaktinis diskas (CD).
Galiausiai devyniasdešimtaisiais, jau sparčiai pradėjus vystytis internetui, viešąjį pasaulį išvydo ir muzika mp3 formatu. Šiandien šis ir kiti skaitmeniniai formatai yra pagrindinės muzikos įrašų laikmenos, legaliais ir nelegaliais būdais plintančios internete. Jomis daug lengviau keistis su draugais, o naujausią dainą išgirsti galima vos paspaudus pelės klavišą.
Patobulėjus ir kitoms technologijos, muzikos klausomės iš mažučių nešiojamų grotuvų, asmeninių kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir po truputį pamirštame tą jausmą, kai rankose laikydavome naujai išleistą plokštelę, kasetę ar kompaktinį diską...
 

Nuo molio iki elektronikos

Knygos amžiais buvo pagrindinis žmogaus išminties, proto, išradimų, kūrybos ir istorijos saugojimo šaltinis. Nuo šumerų laikų molio lentelių, Egipto papiruso, romėnų vaško lentelių, o vėliau pergamento, ilgai naudoto iki pat popieriaus atsiradimo Europoje 12 a. (kinai jį išrado dar 2 a.p.m.e).
Iki spausdinimo preso išradimo 15 a. knygas perrašinėjo vienuoliai skriptoriumuose: tai buvo ilgas, varginantis procesas, o pačios knygos buvo itin brangios ir prieinamos tik turtingiesiems. Vienuoliai dirbo sunkiomis sąlygomis, šaltuose vienuolynuose, dažnai buvo apiplėšiami. Galiausiai jų kančioms atėjo galas: 1455 metais buvo išleista pirmoji spausdinta knyga – spausdinimo preso mašinos išradėjo vokiečio Johano Gutenbergo biblija, taip ir pavadinta – „Gutenbergo biblija“.
Atsiradus presui ir vėliau jį tobulinant, knygos tapo prieinamos ir vargingesniems žmonėms, tapo daug lengviau šviesti piliečius, įvairios idėjos plito greičiau, sudarytos galimybės klestėti kultūrai, mokslui.
Spausdintas knygas skaitome ir šiandien, tačiau paskutiniaisiais metais pasaulyje itin suaktyvėjo elektroninės knygos plitimas. Jos pradžia – dar septyniasdešimtųjų pradžioje, pradėjus Gutenbergo projektą, leidusį internete skaityti knygas. Nuo to laiko iki šiandien bandyta kurti įvairias skaitykles, tačiau tik per paskutiniuosius kelerius metus išpopuliarėjo kelios vartotojams patogios skaityklės ir planšetiniai kompiuteriai, o užsienyje pradėta leisti vis daugiau elektroninių knygų. Jau nebestebina vaizdas, kai lėktuve ar kavinėje pamatome žmogų, akis įbedusį į nedidelį prietaisą: juk juose galima sutalpinti ištisas bibliotekas, o ir pačios knygos kainuoja mažiau.
Elektroninės knygos plitimas skatina įvairias diskusijas apie tradicinės knygos išlikimą, tačiau tik laikas parodys, ar technologijos nugalės popierių.