Geroje pirtyje šiluma kaulų nelaužo

Mūsų senoliai pirtį kurdavo talkos dieną, atgaivai po didžiųjų darbų, taip pat kalendorinių švenčių išvakarėse. Žinota, kad gamtos virsmai lengviau įveikiami, kai kūnas parengiamas, kai ir jis patiria pokyčių. Jų esmė – pusiausvyros būsena, o per ją pasirengimas naujam gyvenimo ciklui ir darbams. Šiuolaikine kalba sakant, po pirties žmogaus sąmonė tampa mažiau kontroliuojanti ir mažiau save stebinti. Kartu ji darosi imlesnė idėjoms, atviresnė pokyčiams. Jei taip įvyksta, po pirtelės pasakoma: „Jaučiuosi kaip naujai gimęs.“ 

„Pirtis pirčiai nelygu, bet ar eitume į ją kartą per savaitę, ar rečiau, visuomet svarbu, su kuo“, – apie pirties subtilybes pasakoja Lietuviškos pirties akademijos vadovas Rimas Kavaliauskas.

Nuo negandų

Pirtis yra viena iš vietų, kur šiuolaikinis žmogus – išvargintas skubėjimo, aplinkos dirgiklių ir streso – gali pasijusti ramesnis. „Taip gera, kad norisi dainuoti“ – ši iš pirties išeinančiojo nuotaika reiškia, kad tikslas pasiektas. „Apklausos įrodo, kad trys ketvirtadaliai žmonių, besilankančių pirtyje, čia tikisi palikti savo nuovargį, prislėgtumo jausmą, stresus, – sako Rimas Kavaliauskas. – Nors svorio „metimo“ ir „šlakų“ šalinimo motyvai svarbūs, tačiau dar svarbiau tampa atsipalaiduoti nuo psichinės įtampos.“

Geros pirties šiluma

Šiluma pirtyje yra svarbiausias organizmą veikiantis fizinis veiksnys. Dėl šilumos trūkumo neretą žmogų lydi nuolatinis šalčio pojūtis. Tad gūžiamės, įtempiame raumenis. Taip trinka kraujotaka, sąnariai tampa mažiau paslankūs. Pastebėta, kad net trumpalaikis galūnių sušildymas, pavyzdžiui, karšto vandens vonelė pėdoms prieš miegą, palankiai veikia visą organizmą, šalina negatyvią psichoemocinę dienos patirtį.

O jei taptų tradicija kas savaitę gerą valandą praleisti pirtelėje? Su malonia kompanija? Tų, kurie  pabandė, sako pirtininkas Rimas, raginti nereikia.

Šiluma skatina hormonų oksitocino, dopamino ir serotonino sintezę, dėl to po geros pirties pajaučiama lengva euforija. Tokios būsenos žmogus į problemas žvelgia paprasčiau ar bent ramiau.

Kad tai pasiektume, kūno įšilimas pirtyje turi vykti laipsniškai. Didelis karštis, staigus karštų garų srautas gali patikrinti, kuris gi pirties gerbėjas ištvermingiausias. Bet po tokių lenktynių vargu ar kuris jų dalyvis pasakys „kaip gera, tuoj uždainuosiu“.

Šildymas pirtyje – tai savotiškas biorezonansas: kūno paviršius turi spėti sugerti šilumos srautą,  kūno ir odos temperatūra didėti pamažu. Kai garinėje per karšta, jaučiame diskomfortą; tai verčia įsitempti, kentėti. „To visai nereikia, – pataria pirtininkas. – Psichiką atpalaiduoja švelnus, nuosaikus įšilimas, kuris fiziniam kūnui taip pat priimtinesnis nei didelis ir staigus karštis.“

Nusimesti įtampą

Jeigu žmogaus kūnas yra nuolatinės streso ir parengties būsenos, formuojasi atitinkami elgsenos stereotipai. Traumuoti charakteriai traumuotuose kūnuose. Netaisyklinga laikysena, susikaustymas, skubota eisena, nekoordinuoti judesiai – deja, bet tokie esame. Charakteriui ir elgsenai koreguoti gali būti taikomi šiuolaikiniai psichoterapijos metodai, ir, kaip vienas juos papildančių, – pirtis.

Glostymas, braukymas vanta, masažas, kūno įšildymas pamažu, apliejimai vandeniu, pirties aromatai ir maloni aplinka – visa tai atpalaiduoja, ramina, balansuoja.

Ko reikia atpalaidavimui

Pirtyje, jei ją įrengė sumanus pirtininkas, tvyro prietema. Prie įėjimo į pirtį, krosnies ir prausimosi vietoje yra šviesiau. Patalpose nėra aštrių kampų, neslidu, o muzika, jei ji girdėti, negarsi. Aplinka, kur nereikia nieko saugotis, būdrauti; kur sudaromos sąlygos ilsėtis ir mėgautis šiluma bei prisilietimu. Geras emocinis atsipalaidavimas, paaiškina R. Kavaliauskas, be kito žmogaus prisilietimo neįmanomas. Pirtyje galima patirti visą prisilietimų gamą: nuo švelnaus glostymo ranka iki aštraus kadaginės vantos masažo. Pirmasis būdas subtilus, antrasis pajėgus „prikelti iš numirusiųjų“.

Geri pirtininkai – Rimas Kavaliauskas pabrėžia žodį geri – pasakoja apie ant plautų pravirkusius vyrus; taip giliai jie gebėjo išlaisvinti emocijas, pasijusti čia ir dabar.

Pirtis – puiki priemonė pajusti bendruomeniškumo jausmą, o per jį – tapti taikesniam, sukalbamesniam, labiau pasitikinčiam savimi ir kitais.

Geras pirties garas pakylėja iki dausų.
Patarimai pirčiuliams

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos Kauno regiono vyriausiojo pirtininko ir SPA „Saulėja“ pirtininko Antano Bagdono patarimai

Kokios ilgaamžės lietuviškos pirties tradicijos ir šiandien yra patrauklios ar net reikalingos šiuolaikiniam skubančiam žmogui?

Pirtis – savotiška šventovė. Anksčiau pirtyje buvo ne tik prausiamasi, bet ir atliekami ritualai. Žmonės gimdavo pirtyje, čia būdavo ir numazgojami prieš palydint į paskutinę kelionę. „Žmogaus gyvenimas – tai pirties kelias,“ – yra sakęs etnografas, muziejininkas, pirčių poveikio tyrinėtojas Stasys Daunys. 

Pirtyje nesantaiką pamiršdavo net apsipykę kaimynai. Ir dabar pirtyse laikomasi tradicinių taisyklių ir ritualų, kurie pirčiuliams (ir taip pavadinami pirties mėgėjai – aut. past.) padeda atgauti jėgas ir dvasios ramybę. Mano patarimas: kaip priepirtyje paliekate drabužius, taip palikite ir rūpesčius, slogias mintis – viską, kas trukdo gyventi.

Iš pradžių į pirtelę susirinkusiesiems ratu iš rankų į rankas siunčiu samtį su vandeniu. Kiekvienas turi įmerkti pirštus ir palinkėti sveikatos, gėrio kitiems. Antrasis palinkėjimas skirtas sau, ir tariamas nebyliai, tik mintyse. Po to aš linkiu visiems „gero dūko“, tai yra „gero garo“, ir, kai vandenį iš samčio pilu ant akmenų, visi pakelia rankas į viršų ir pasako:„Tebūnie taip!“ O tada jau laikomės rimties. Garinėje nesikalbama, nes tyla – šventas reikalas. Tokios paprastai būna Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirtys.

Neretai susirinkusieji pirtyje būna linkę pasivaržyti, kuris ilgiau ir karštesnėje ištvers... Be reikalo. Sušilti geriau pamažu, ir, jau apsipratus su šiluma, jei norisi, duoti, kaip sakoma, garo ir karščio. Po pirmo pasikaitinimo rekomenduoju nesiprausti, o iš lėto atvėsti. Po antro – nusiprausti šiltu vandeniu. Ir tik po trečio užėjimo į pirtį, jei norisi, siūlau lįsti po šaltu vandeniu ar net į eketę. O šioje pakanka tik pasinerti ir jau lipti atgal. Jokio rungtyniavimo, pasirodymo. Kam, atėjus pailsėti, kūnui vėl ir vėl sukelti stresą?!

Tradiciškai į pirtį einama keliese, bendraujama. Kaipgi ištylėti?

Pirtyje nereikia plepėti ar spręsti sudėtingų problemų. Turiu varpelį, kuriuo paskambinu ir paprašau nurimti, kai pasigirsta garsesnės šnekos. Juk, jei pritariate, kad pirtis – švaros vieta, joje nenorėsite prisiminti to, kas bloga, kas sunku, kas skaudina. Sakoma, kad dūminėje pirtyje viskas taip išrūksta, kad tampa sterilu, kaip operacinėje. Anot liaudies posakio, nors dūminė pirtelė juoda, bet prausia baltai.

Jei į pirtį susiruošė pora?

Jai ir jam taip pat nereiktų kalbėtis apie rūpesčius, juolab – bandyti išspręsti problemų, aptarinėti šeimos ar buities reikalų. Moterys paprastai mėgsta ne tokią karštą pirtį, į tai reikėtų atsižvelgti.

Kokios pirties proc.dūros gali padėti pasiekti santykių harmoniją?

Atsipalaidavimas, pamaloninimas vienas kito masažu, švelnus vanojimas. Judesiai turi būti neskubūs, nedirginantys, o prisilietimai – teikiantys malonumo ir raminantys. 

Ar pirčiai reikia pasiruošti?

Į pirtį nerekomenduojama eiti ką tik sočiai pavalgius. Jei vakare rengiatės į pirtelę, pietaukite lengvai. Nereikia stengtis daugiau išgerti skysčių, kad būtų, kaip kartais sakoma, „iš ko prakaituoti“. Gerkite tiek, kiek norisi, o į pirtį neškitės gėrimų, bet ne maisto, nebent vaisių.

Ar tinka pirtyje gerti alų?

Joks alkoholis, taip pat alus, netinka. Pirtyje vyksta švarinimasis, o alkoholis šį proc.są sunkintų.

Ar galima iš viso gerti būnant pirtyje? Gal geriau pakentėti?

Gerti pirtyje galima ir būtina. Vidutiniškai per porą valandų pirtyje žmogus išprakaituoja apie litrą vandens, todėl tiek pat turime ir kompensuoti. Kęsti troškulio tikrai nereikia.

Kokie gėrimai tinkamesni?

Mėgstu paruošti vandens su keliais griežinėliais citrinos, taip pat tinka žolelių arbata, geriamasis stalo ir mineralinis vanduo. Tiesa, aš pats mineralinio pirtyje negeriu – nepatinka. 

Ar po pirties galima iš karto valgyti?

Geriau neskubėti. Pakentėkit bent pusvalandį, pailsėkit, lai kūnas atsigauna, nustoja prakaituoti.

Laisva pirmoji dienos pusė. Ar tai tinkamas metas pirčiai?

Puikiausiai. Rytinės pirtys turi savo žavesio.

Sveikatingumo centruose paprastai veikia ne viena pirtis. Kaip kaitalioti pabuvimą, tarkime, garinėje ir turkiškoje? Saunoje ir garinėje?

Galima eiti į abi, tik pradėkim nuo tos, kurioje vėsiau. Beje, suomiai jau grįžta prie vėsesnių, tradicinių senovinių pirčių. Nes suprato, kad sausa karšta pirtis gali provokuoti kvėpavimo takų negalavimus.

Suomiai sako: saunoje gali sveikatintis visi, kas gali iki jos ateiti. O kokie lietuviškos garinės privalumai?

Lietuviška pirtis – tai vantų įvairovė, jos rišamos ne tik iš medžių šakelių, bet ir iš žolynų. Aš jų naudoju bent dešimt skirtingų rūšių. Temperatūra tokiose pirtyse – 55–65 laipsniai, rizikos sau pakenkti nėra, priešingai: geras garas ir bičiuliška dvasia pakylėja iki dausų!