Dėmesio, asbestas!

Įvairiose pasaulio šalyse atlikti tyrimai neginčijamai įrodo, kad asbestas yra ypač kenksminga kancerogeninė medžiaga. Beveik visose Europos Sąjungos šalyse jau daugiau kaip prieš dešimtmetį jį naudoti uždrausta, įgyvendinamos prevencinės priemonės, apsaugančios žmones nuo asbesto poveikio.
Kad mūsų respublikoje, kaip ir kitose posovietinėse valstybėse, tik pradedama rūpintis asbesto problema, kalta sovietinė sistema ir jos tušti rūpinimosi žmogaus sveikata lozungai. Kadangi Sovietų Sąjungoje buvo eksploatuojami patys didžiausi asbesto telkiniai, jo vis daugiau buvo naudojama ne tik pačioje Sąjungoje, bet ir jos satelitinėse valstybėse, kurioms ji asbestą dosniai tiekdavo, sudarydama sau naudingas sutartis, todėl nebuvo suinteresuota kalbėti apie jo kenksmingumą.
Dėl savo fizinių savybių, nesudėtingos ir nebrangios gavybos asbestas buvo labai plačiai naudojamas visame pasaulyje.
Žodis “asbestas” yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia “nedegantis, nesuyrantis”. Jo lydymosi temperatūra  16000C.
Yra duomenų, kad asbestas buvo pradėtas naudoti dar nuo 2 500 metų pr.m.e. Gentys, gyvenusios dabartinės Suomijos teritorijoje, jį naudojo keraminių indų gamyboje. Senovės Egipte asbestas buvo naudojamas gaminant žymiems žmonėms karstus (faraonų mumijos).
Asbesto pramonė pradėjo vystytis nuo 1880 metų, kai buvo pradėta didelių asbesto klodų eksploatacija Kanadoje ir Rusijoje. Žinoma per 1000 įvairių gaminių, kuriuos gaminant naudojamas asbestas. Apie 70 proc. visų gaminių sudaro asbocemenčio gaminiai: stogų danga, apdailos plokštės, vamzdžiai. Dabar pas mus plačiausiai naudojama asbocemenčio atmaina - šiferis pradėtas gaminti nuo 1927 metų. Po antrojo pasaulinio karo grynas asbestas buvo naudojamas šiluminei izoliacijai ir tai kėlė ypač didelį pavojų, nes labiausiai teršė aplinką.
Pirmoji plaučių liga, sukelta asbesto skaidulų, pasaulyje užregistruota dar 1899 metais. Ji buvo pavadinta asbestoze ir 1927 metais įrašyta į ligų sąrašą. 1930 metais D.Britanijoje nustatyta, kad asbestoze serga daug tekstilės pramonės darbuotojų, - mat asbestas buvo naudojamas gaminant audinius apsauginiams drabužiams. Ypač didelis dėmesys į asbesto kenksmingumą atkreiptas 1947 metais, kai D.Britanijoje buvo paskelbti 1926-1946 metų tyrimo duomenys apie sirgusių asbestoze žmonių mirties priežastis. Buvo nustatyta, kad 13.2 proc. jų mirė nuo plaučių vėžio. Vėlesni tyrimai, atlikti ir kitose valstybėse, tik patvirtino, kad asbestas yra kancerogeninė medžiaga. Ypač daug tyrimų buvo Kanadoje, JAV ir D.Britanijoje. 1960 metais užfiksuota dar viena asbesto sukeliama vėžinė liga - mezotelioma.
Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, kai buvo galutinai įsitikinta asbesto kenksmingumu, daugelyje pasaulio valstybių jo buvo naudojama vis mažiau. Tuo metu pasaulyje buvo sunaudojama apie 5.2 mln. tonų asbesto per metus.
1968 metais buvo išleisti pirmieji norminiai aktai, reikalaujantys apsaugoti su asbestu dirbančių žmonių sveikatą.

1980 metais Europos Sąjungos Tarybos direktyva 1107 nustatė reikalavimus dirbant su tam tikromis cheminėmis, biologinėmis bei fizinėmis medžiagomis. Į medžiagų, kuriomis turi būti taikoma direktyva, sąrašą, be tokių visiems žinomų kenksmingų medžiagų, kaip gyvsidabris, arsenas, įrašytas ir asbestas. Vykdant šios direktyvos nuostatas, 1983 metais priimta direktyva 83/477 EES dėl darbuotojų apsaugos nuo asbesto keliamo pavojaus darbe. 1991 metais, atsižvelgiant į asbesto sukeltų ligų skaičiaus didėjimą ir siekiant pagerinti žmonių apsaugą, direktyva 91/382/EES buvo sugriežtinti direktyvos 477 reikalavimai, sumažintos ribinės asbesto skaidulų koncentracijos darbo aplinkos ore reikšmės. Tarptautinė darbo organizacija 1986 metais priėmė 162 konvenciją - “Konvenciją apie darbų saugą naudojant asbestą”. Apie šiuos dokumentus mes, deja, sužinojome tik nepriklausomybės metais…
Asbestui būdinga savybė - skaidytis į įvairaus storio bei ilgio skaidulas, kurios išplinta ore ir pro kvėpavimo takus patenka į žmogaus plaučius. Į plaučius patenkančių asbesto skaidulų storis būna keli mikronai arba dar mažesnis, bet ilgis siekia 200 mikronų ir daugiau. Kuo skaidula ilgesnė, tuo ji pavojingesnė. Patekusi į plaučius, asbesto skaidula gali kurią nors jų audinio ląstelę paversti vėžine. Tokia ląstelė dauginasi ir vystosi vėžinis pūlinys. Žmogaus organizmas turi apsauginį mechanizmą, kovojantį su panašiais poveikiais, tačiau kai šio mechanizmo pajėgumas viršijamas, vėžinis audinys pradeda plisti. Kitaip sakant, vėžys pradės plisti, kai bus peržengta tam tikra riba. Kyla klausimas: kokia gi ta riba?
Manoma, kad vėžys negali išplisti, kai 1 grame plaučių audinio yra mažiau nei 0.5-1 mln. asbesto skaidulų. Bet įvairiose plaučių vietose skaidulų kiekis gali būti labai skirtingas, todėl ir toks teiginys yra labai sąlyginis. Skaidulos, ypač smulkiausios, migruoja po plaučius ir po organizmą. Tik viena iš asbesto atmainų chrizotilas gali pasišalinti iš plaučių. Visos kitos asbesto rūšys paprastai pasilieka.
Gali atrodyti, kad tikimybė susirgti asbesto sukeliamomis ligomis, yra tik tuo atveju, kai aplinkoje jo koncentracija labai didelė. Tačiau reikia žinoti, kad tokią dozę nesunku “pririnkti” neatsargiai elgiantis su pačiu asbestu ar medžiagomis, kurių sudėtyje yra asbesto (smulkinant, trinant, laužant, pjaustant arba kitaip ardant), nes 200-500 skaidulų viename m3 oro nuolat yra visur. Galima tik įsivaizduoti, kiek skaidulų galėtų būti, pavyzdžiui, kai ardoma blokinių namų rūsiuose karšto vandens ar šildymo vamzdynų izoliacija, kuri anksčiau buvo daroma iš gryno asbesto. Rūsiai su tokia vamzdynų izoliacija šiuo metu yra pati pavojingiausia vieta, kur gali būti didelė ši koncentracija.
Kyla klausimas - jeigu jau tas asbestas toks pavojingas, tai kodėl gi mūsų respublikoje, kur jis tikrai plačiai naudojamas, nesigirdi apie asbesto sukeltas ligas?
Esu įsitikinęs, kad tai tik sovietinio palikimo pasekmė. Nebuvo suinteresuotumo tokias ligas išaiškinti, kaip ir įteisinti visame pasaulyje priimtų asbesto skaidulų koncentracijos ore matavimus. Jau iki Antrojo pasaulinio karo beveik visame pasaulyje asbesto skaidulų koncentracija ore (oro užterštumas) buvo matuojamas skaidulomis viename cm3 oro, tuo tarpu Sovietų Sąjungoje - miligramais viename m3. Tai tik formalus matavimas. Norint nustatyti tikslų oro užterštumą asbesto skaidulomis būtina naudoti elektroninį mikroskopą, nes pas mus naudotais optiniais mikroskopais suskaičiuoti smulkias asbesto skaidulas neįmanoma. Tokių mikroskopų mes neturėjome.
Neseniai teko dalyvauti seminare asbesto klausimais Strasburge, kurį buvusioms posovietinėms Rytų Europos valstybėms surengė Vokietija ir Prancūzija. Labai keista, kartu liūdna buvo lyginti, kiek asbesto sukeltų profesinių ligų užregistruojama kasmet Vakarų Europos valstybėse, kur darbo sąlygos yra geresnės, ir posovietinėse valstybėse. Šiose, išskyrus Lenkiją, kur asbesto problema susirūpinta kiek anksčiau, per metus užregistruojamas vienas arba nė vieno tokios ligos atvejo, o Vakarų valstybėse jų kasmet nustatoma šimtai arba tūkstančiai ir jų skaičius siaubingai auga, nors, kaip minėta, tose valstybėse naudoti asbestą seniai uždrausta.
Prancūzijoje 1996 metais vien mezoteliomos užregistruota 750 atvejų. Paskaičiuota, kad jų kasmet daugės ir apie 2010 metus tokių atvejų bus apie 2 tūkstančius. Panašiai ir Vokietijoje: 1996 m. užregistruota 1200 mezoteliomos atvejų, 1997 - 2029, o numatoma, kad 2020 metais jų bus apie 10 tūkstančių, arba 10 proc. visų vėžinių ligų.
Belgijoje 1992 metais buvo užregistruota 1510 sergančiųjų asbestoze, 1993 m. - 1645.
Asbesto sukeltų profesinių ligų diagnozavimą sunkina ir tai, kad asbestas yra labai klastinga medžiaga. Jo poveikis nėra ūmus. Paprastai aštrūs asbesto poveikio sukeltos ligos pojūčiai atsiranda praėjus 20-30 metų nuo buvimo asbesto dulkėmis užterštoje aplinkoje pradžios. Tik tuo ir paaiškinamas tas faktas, kad Vakarų Europos valstybėse kasmet profesinių ligų dėl asbesto poveikio daugėja, nors asbestą naudoti uždrausta.
Tikimybė susirgti plaučių vėžiu ypač padidėja tiems žmonėms, kurie, būdami asbesto dulkėmis užterštoje aplinkoje, dar ir rūko.
1979 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo paskelbti mirčių nuo plaučių vėžio duomenys (šimtui tūkstančių mirusių):
• tarp nerūkančių ir nedirbusių su asbestu (neturėjusių kontakto) nustatyta 11 mirties nuo plaučių vėžio atvejų;
• tarp nerūkančių dirbusių su asbestu - 58 atvejai;
• tarp rūkiusių, nedirbusių su asbestu - 123 atvejai;
• tarp rūkiusių ir dirbusių su asbestu - 602 atvejai.
Labai panašius duomenis paskelbė ir Tarptautinis vėžinių ligų tyrimo centras Lijone (Prancūzija).
Atsižvelgiant į Europos Sąjungos valstybių patirtį bei jos dokumentų reikalavimus, mūsų respublikoje taip pat pradėta spręsti asbesto problema. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr.1163 nustatė asbesto naudojimo apribojimo bei uždraudimo programą. 1998 m. gegužės 6 d. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministrė ir LR Sveikatos apsaugos ministras bendru įsakymu patvirtino Darbo su asbestu taisykles, kurios įsigaliojo 1999 01 01.
Nors šios taisyklės skirtos darbuotojų apsaugai nuo asbesto keliamo pavojaus jų sveikatai, tačiau pagrindinius apsaugos reikalavimus būtina žinoti visiems, kadangi su asbesto keliamu pavojumi tenka susidurti labai dažnai - ne tik įmonėse, bet ir buityje.